Fotožurnalistas A. Morozovas: karas gali būti labai meniškas

  • Teksto dydis:

Fotožurnalistas Artūras Morozovas įsitikinęs, kad kalbėti socialinėmis temomis galima visur ir apie visus visuomenės sluoksnius. Pokalbis su Gruzijos ir Ukrainos konfliktus cikluose įamžinusiu fotografu – apie karą, kultūros vaidmenį konfliktinėse, neramumų alinamose zonose ir gimtąjį Kalniečių rajoną bei jo išskirtinumus.

– Pašnekovų prašome, kad pokalbiui išsirinktų jiems asmeniškai svarbią vietą Kaune. Kodėl pasirinkote Čėčėnijos aikštę?

– Šią Kauno vietą atsimenu nuo mažų dienų, kai čia dar buvo seni fontanai. Augau visai šalia, gretimame kieme. Mano tėvai iki šiol ten gyvena ir aš šią vietą laikau savo namais. Vis dar turiu nuotrauką, kurioje aš su baltais iškruvintais marškiniais: į šito fontano bordiūrą išsimušiau pirmą savo dantį. Šią aikštę visuomet praeidavau, vykdamas į tuometinį Vitebsko prekybos centrą arba į Kalniečių parką. Vaikystėje maudžiausi tuose fontanuose, kaip tai vaikai daro ir šiandien. Kažkada ši aikštė man atrodė pilka ir neįdomi, norėjau nuo jos bėgti, nematyti jos, kaip ir viso rajono. Vėliau, kai išvažiavau iš Kauno, pažvelgiau į šį rajoną visai kitaip. Betoninėse kaladėlėse, monolituose atradau savotišką estetiką, o rajono gyvenimas man dabar atrodo labai įdomus ir kiek egzotiškas.

– Dėl savo darbo dažnai atsiduriate karinių, etninių ir socialinių konfliktų zonose, kuriose kultūra persikelia į visai kitą lygmenį. Kokį vaidmenį kultūra atlieka tokiuose karštuose taškuose ir kokią jos prasmę įžvelgiate?

– Jeigu suprantame kultūrą kaip žmonių moralę, tarpusavio bendravimo pagarbą, tada, žinoma, kultūra tokiose vietose labai pasikeičia. Jai labai didelį poveikį daro tokie jausmai, kaip kerštas ar neapykanta. Du žmonės, kurie susitikę kitomis sąlygomis galėtų būti gerais draugais ir kalbėti apie futbolą, muziką ar dailę, karinių konfliktų metu, atsidūrę priešingose barikadų pusėse, pradeda vienas kito nekęsti, nori vienas kitą nužudyti. Žmonės, kurie supranta karą primityviai, mato tik purvinus apkasus ir tankus. Juos turėtų labai nustebinti tai, kad meno kare yra labai daug. Turbūt nėra buvę teatrališkesnės revoliucijos nei Maidane, Ukrainoje. Čia kiekvieną dieną atsirasdavo naujų grafičių, vykdavo daugybė koncertų, į kuriuos žmonės ateidavo palaikyti protestuotojų naktimis, darydavo barikadas, dainuodavo jiems dainas. Sakoma, kad būtent šios revoliucijos dėka atsirado Ukrainos humoras.

Man vis dar tenka ten lankytis ir bendrauti su kariais. Pamenu pokalbį su vienos grupuotės vadu. Jis tai pasakojo labai sunkiu metu, kai nesimatė jokios šviesos tunelio gale, kai kariai jautėsi palaužti, o jų moralė buvo labai nukritusi, trūko vandens, nebuvo paprasčiausių sąlygų. Kariai vis susirinkdavo prie krosnies ir, nuolatos apšaudomi priešų, dainuodavo Ukrainos liaudies dainas. Jų vadas kartą man sakė: „Labai ačiū už pagalbą ir už viską, ką mums siunčia Lietuva, bet atsiųskit mums styginių kvartetą. Labai pasiilgau! Niekada negalvojau, kad man galėtų patikti klasikinė muzika, bet dabar atiduočiau viską, kad ją išgirsčiau.“ Galbūt karas sutelkia tautinius jausmus. Ukrainoje niekada nebuvo galima išvysti tiek daug žmonių, dėvinčių vyšivanką - Ukrainos nacionalinį kostiumą, dainuojančių Ukrainos dainas, rašančių poeziją. Savo kelionių į frontą metu sukūriau nuotraukų rinkinį, kuriame užfiksuoti kariai, esantys apšaudomose pozicijose, užrašinėjantys savo kūrinius pamirštuose kampuose – ant lentų ar tapetų skiaučių. Šie kariai niekada nekūrė. Karas visada turi savo garso takelį. Tai nėra vien šaudymai. Tai yra dainos, menas, performansai. Labai įdomu, kad dvi kovojančios pusės yra pripratusios kovoti ginklais, tačiau kai atsiranda kažkokia meninė žinutė, nelabai žinome, kaip į ją reaguoti. Man atrodo, kad ukrainiečiai tai labai gerai suprato. Dėl to nuolatos ir vyko tam tikri bandymai provokuoti priešą menine kalba.

– Ar kultūra dažnai tampa propagandiniu politiniu įrankiu?

– Propaganda yra vienas iš interpretacijos požiūrio taškų. Kovojančios pusės tiesiog pasirenka skirtingas interpretacijas. Vienas dažniausių propagandos modelių – bandoma iškreipti istoriją sudėliojant kitus akcentus. To pavyzdys galėtų būti bandymas kurti bendrą istoriją ir teigti, kad nėra atskirų tautų, o tik bendras mūsų darinys. Tam pasitarnauja kultūra ir menas. Ukrainos konflikto metu, kada prasidėjo separatistiniai judėjimai, pastebėjau, kokią galią turi nostalgija, sovietinės dainos, vėliavos, įvairi atributika, kuri žmonėms, ypač vyresniajai kartai, yra pažįstama, asocijuojasi su jaunyste. Ir būtent per šiuos, labai jautrius, akupunktūrinius adatos dūrius į reikiamas vietas, skambant „Katiūšai“ ir „Dien Pobiedy“ (liet. Pergalės daina), rodant veteranų nuotraukas, žmonės įtikinami, kad yra vienas darinys. Tokiu būdu menas ir kultūra tampa propagandos dalimi. Gruzijos konflikto metu, kurio nuotraukas matote už manęs, Gorio miesto, kuriame gimė Stalinas, gyventojai buvo gasdinami rusų, kad nauja valdžia nugriaus Stalino paminklą ir muziejų. Žmonėms tai buvo daug baisiau negu kokios nors gamyklos uždarymas dėl karo veiksmų. Tas muziejus ir paminklas - miesto istorijos, jų tapatybės dalis. Nepaisant to, kad tauta labai nukentėjo nuo stalinistinio režimo, jie puolė jį ginti. Gruzinai palaiko valdžią, tačiau kai kurie jų, vyresnė karta, nori išlaikyti tam tikrus kultūrinius atributus, kurie jiems yra brangūs.

– Savo fotožurnalistikos ciklams renkatės problematiškus siužetus, kurie verčia susimąstyti apie visuomenės ir politinės sistemos ydas. Dauguma jų atlikti ten, kur vyksta karai ir kitokie didelio masto konfliktai. Ar panašios, bet galbūt ne tokios pastebimos, problematikos randate ir Lietuvoje? Kaune?

– Tyrinėjant bet kokią šalį, kultūrinę bendruomenę ar žmonių grupę, galima atrasti socialinių temų. Socialinė fotografija nėra vien tik juodai balta fotografija, vaizduojanti trečiųjų šalių gatvės gyvenimą arba skurstančius žmones. Ji apima bet kurį socialinį sluoksnį, todėl nebūtinai, norint fotografuoti jautriomis socialinėmis temomis, reikia kažkur vykti. Lietuvoje, Kaune, Kalniečių mikrorajone – jų labai daug.

Lietuvos fotografija, visada garsėjusi socialinėmis temomis, reportažais, kurie gilinosi į žmogaus gyvenimą, problemas ir buitį, šiandien nuo to nutolusi ir, žiūrint iš šalies, šioje srityje yra susidaręs tam tikras vakuumas. Todėl aš „Kaunas Photo“ festivalio metu dirbu su jaunimu, kuriu fotografijų ciklą „Blokinė kaimynystė“. Fotografuojame mūsų rajoną ir buitį. Taip, fotografuoti savo aplinką yra nelengva, nes dažnai, norėdami nustebinti žiūrovą, fotografai ieško egzotikos, vyksta į tolimus kraštus. O žvelgti į savo aplinką ir matyti ją fotogeniškai – labai sunku. Man atrodo, kad kalbėti socialinėmis temomis galima ir Lietuvoje, jų čia yra labai įdomių. Pradėjus tai daryti, galima labai nustebti ir visai kitaip pažinti savo kaimynus, aplinką.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių