A. Kaniava: gyvenimas mane verčia būti režisieriumi

– Andriau, kaip pasitikote rudenį? Kuo šiandien gyvenate?

– Atvirai sakant, per kasdienį lietų ir cepelino spalvos dangų (šiandien išgirdau šį palyginimą, žiauriai patiko), to rudens nelabai pastebėjau. Jis – kaip svečias, nelaiku užėjęs į namus, kai šeimininkai itin užsiėmę savomis problemomis, nepastebėtas pasitrynė šen bei ten, pats pasidarė kavos, išgėrė ir išėjo. O, gaila. Visada įsivaizdavau, kad mano kūrybą geriausiai veikia ruduo. Tikrai būtų miela pašnekėti apie tai, kuo šiandien gyvename. Bet, kadangi iš šio rudens ypatingo noro mane įkvėpti nepajutau, visas viltis dedu į žiemą. Vasario mėnesį planuojamas „Pabėgimas iš Trepsės namų”. Tai – miuziklas visai šeimai apie tai, kaip lėlės, pasijutusios nereikalingomis, pabėga iš mergaitės, vardu Trepsė, namų.

„Pabėgimas iš Trepsės namų” – muzikinė pasaka apie tai, ko trokšta kiekvienas iš mūsų – būti trokštamu, mylimu ir reikalingu. Ir, kaip bet koks pabėgimas, jis susijęs su rizika, nuotykiais ir nenuspėjama pabaiga. Dėl ko aš, kaip pjesės autorius, kompozitorius ir režisierius, labai jaudinuosi, bet tikiuosi, kad viskas baigsis gerai.

– Šiuo metu gyvenate režisieriaus gyvenimą, tačiau kartu esate ir aktorius, dainų autorius ir atlikėjas. Kuri veikla jums artimiausia?

– Jei atvirai, tai negyvenu režisieriaus gyvenimo. Greičiau gyvenimas verčia mane būti režisieriumi. Esu žmogus, parašęs savo širdžiai mielą istoriją, ir įsivaizduojantis, kaip ir su kokia muzika ji galėtų suskambėti. Tai neturi nieko bendra su Didžiąja Režisūra. Tiesiog dar viena galimybė kartu su kolegomis maloniai ir prasmingai praleisti laiką scenoje. Kažko panašaus siekiu ir savo koncertuose. Kitaip neverta ir lipti į sceną.

Esu žmogus, parašęs savo širdžiai mielą istoriją, ir įsivaizduojantis, kaip ir su kokia muzika ji galėtų suskambėti.

– Lapkričio 18 d. grįžtate į Kauną su koncertu „Ruduo nesibaigiančioje metų alėjoje“. Ką Jums reiškia koncertuoti Kaune?

– Sentimentus pradedu jausti dar neprivažiavęs Kauno, kažkur ties Žiežmariais. Juk tai ne tik miestas, kuriame gimiau. Tai miestas, kurio publika manęs klauso ir visada išgirsta, ką noriu pasakyti.

– „Purpurinio vakaro“ metu šauniai pasirodėte su atlikėja Giedre Kilčiauskiene. Ar žiūrovai turės galimybę dar kartą išvysti šį duetą?

– Labai džiaugiuosi, kad šaunu pasirodė ne man vienam. Gal radę laiko galėtumėte padaryti interviu su Giedre, ir lyg tarp kitko paklausti, ar ji mano taip pat? (Juokiasi). Tada aš ir žiūrovai galėsime ramia širdimi laukti Giedrės Kilčiauskienės jau suplanuotame mano koncerte Šv. Kotrynos Bažnyčioje, gruodžio 2 d.

– Artėja Jūsų gimtadienis. Jį sutiksite scenoje vaidindamas monospektaklį „Tūla ir kiti” Vilniaus teatre „Lėlė”. Ko sau ir savo talento gerbėjams palinkėtumėte ateinantiems metams?

– Atleiskite, pasikartosiu, bet sulig kiekvienais metais, man tai tampa dar svarbiau: pragyventi kiekvieną dieną taip, kad ją prisimintum. Kad jos neištrintų iš atminties slogūs, purvini ir žudantys sielą įspūdžiai. Kad išvengtume tų dienų, kurios, kaip sakė Dovydas Petuchauskas, praeina nepastebėtos.

– Dėkojame už pokalbį.

Artimiausi A. Kaniavos pasirodymai:

Lapkričio 18 d. 18 val. Kaune, viešbučio Park Inn Alfa salėje;

Lapkričio 23 d. 18 val. Šiauliuose, Chaimo Frenkelio viloje;

Gruodžio 2 d. 18 val. Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje;

Gruodžio 5 d. 18.30 val. Vilniuje, teatre „Lėlė“;

Gruodžio 20 d. 19 val. Vilniuje, VU planetariume.