Kam skambina Kornevilio varpai?

Populiarumo paslaptis

Prancūzų kompozitoriaus Robert'o Planquette'o (1848–1903) klasikinė operetė "Kornevilio varpai" pirmą kartą buvo pristatyta Prancūzijos publikai 1877 m. Premjerą lydėjo milžiniška sėkmė ir greitai operetė paplito Anglijoje, Amerikoje, dar vėliau – visose pasaulio scenose ir iki šiol yra gausiai lankoma publikos.

Operetė neaplenkė ir lietuviškosios scenos: ji buvo pastatyta Kaune (tuomečiame Valstybės teatre) keletą kartų – 1932 m. ir 1938 m., o 1976 m. pristatyta redaguota jos versija. Muzikos istorijoje ji laikoma viena geriausių tipiškų XIX a. prancūziškų operečių. Spėjama, kad jos populiarumo paslaptis slypi intrigų ir humoro kupinoje nuotykinėje meilės istorijoje ir romantikos prisodrintame muzikiniame skambesyje.

Tiesa, tiek muzikai, tiek ir muzikologai kiek nesutaria dėl kūrinio žanro, svarstydami, ar tai yra operetė, ar vis dėlto opera. Pats kompozitorius savo darbą įvardijo komiška opera. Anot dirigento Virgilijaus Visockio, "Kornevilio varpus" įvardyti gryna opera būtų neteisinga.

"Mano požiūriu, tai yra tikra operetė, nors muzikinės enciklopedijos klasifikacijoje ji minima kaip vienintelė R.Planquett'o opera. Yra toks posakis, kad operetė –  lengvabūdė operos sesuo. Opera yra drama, kuri baigiasi ašaromis, nes kažkas kažką nužudo, pasmaugia, o operetėje pabaiga visada laiminga. Operoje paprastai beveik nėra dialogų, o čia jų tarp muzikinių arijų, dainų ir kupletų yra nemažai. Juntama dramos teatro įtaka. Tai sudėtinis dramos teatro ir operos žanrų mišinys. Todėl mes ją traktuojame kaip operetę. Ir galbūt todėl ji tokia populiari", – vartydamas kūrinio partitūrą pasakojo dirigentas.

Griežta austriška tvarka

Šiandien Kaune statoma premjera ypatinga tuo, kad jos kurti į Kauną atvyko du pripažinti ir daug sceninės patirties turintys kūrėjai iš Austrijos – režisierius Hermannas Keckeisas ir jo daugiametis bendražygis scenografas Maroine'as Dibas.

Kartu su jais dirbantys lietuviai kūrėjai sakosi juntą reiklumą tvarkai ir itin skrupulingą punktualumą, tačiau kartu tuo ir džiaugiasi, nes darbai vyksta sklandžiai ir atliekami laiku. O užsienio kūrėjai čia jaučiasi puikiai ir negaili komplimentų atlikėjams ir dekoracijų bei kostiumų cechų darbuotojams, kurie viską tapo ir siuva rankomis.

"Šiai operetei scenografiją kuriu pirmą kartą. Todėl tai yra intriga. Intriguoja ir pats Kauno miestas bei šis teatras. Tai gražus miestas, turintis itin savitą architektūrą, kuri mane labai domina, nes mano pirmoji profesija buvo susijusi su architektūra. O šis teatras nėra industrinis ir didelis, tad jame dirbti yra ypač malonu. Tu gali apžvelgti visą sceną vienu žvilgsniu. Čia viskas yra atliekama rankomis. Tai didelis šio teatro pranašumas", – džiaugėsi viešnage Kaune scenografas M.Dibas.

Rankų darbas neatsiejamas nuo austrų kūrėjų šio R.Planquett'o kūrinio vizijos, pagal kurią ši versija būsianti prancūziška dvigubai, nes scenografija ir kostiumai kuriami pagal XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Prancūzijoje buvusias itin populiarias komiksų knygas vaikams.