Kaip Metų kaunietė jaukinosi Kauną

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Kaunas nėra vargonininkės Dalios Jatautaitės gimtasis miestas. Tačiau čia persikėlusi pamažu sukėlė tokią kūrybinę ir organizacinę audrą, kad kauniečiai negalėjo to nepastebėti.

"Kauno dienos" skaitytojai ir komisija ją išrinko 2016-ųjų Metų kauniete. Šiek tiek nuslūgus emocijoms ir sveikinimų bangai, D.Jatautaitė neslepia, kad jai vis dar labai netikėtas toks titulas.

"Sunku buvo įsivaizduoti, kad kultūros sričiai atstovaujanti moteris gali kažką nurungti, nugalėti. Iki šiol sveikinimų sulaukiu ne vien todėl, kad laimėjau, bet todėl, kad šį kartą buvau pirma, atstovaujanti muzikams", – sako ji.

– Jūsų sėkmingą iniciatyvą ir ryžtą sutelkti visuomenę ir taip surinkti milžiniškų lėšų istoriniams Kauno arkikatedros bazilikos vargonams rekonstruoti vienas jūsų kolega prilygino olimpinio medalio iškovojimui.

– Šių nuostabių vargonų rekonstrukcija tapo tikru išbandymu ne tik man – ar pavyks, ar vertingiausias istorinis instrumentas Senamiesčio širdyje, tiek kauniečių, tiek turistų labiausiai lankomoje Arkikatedroje bazilikoje, nepelnytai dūlės puošniai atnaujintame bažnyčios interjere? Pirmieji bandymai pradėti vargonų remonto darbus buvo dar 2000 m., kai nutarėme ieškoti pinigų Europos fonduose. Po to jau labai rimtai atakavome Kultūros ministeriją. Tuomet buvo iškelta sąlyga – paveldo objektas yra Kaune, todėl pirminė investicija turi būti Kauno miesto savivaldybės.

Nuo 2010 m. prasidėjo darbai, kartu atsirado dar rimtesnių iššūkių – restauracija pradėta, o lėšų tai yra, tai nėra. Esant tokiai situacijai vykdyti darbus buvo nepaprasta. Vargonai, kurių konstrukcija labai jau sudėtinga, kurie turi daugiau kaip 3,5  tūkst. vamzdžių, kurių ilgis nuo kelių centimetrų iki 10 m, šimtai mažų dumplių, didelės dumplės ir t.t., ilgiau būti išmontuoti paprasčiausiai negalėjo.

Finansinės problemos stabdė darbus. Atėjo laikas, kai neliko nieko kito kaip kreiptis į tuos, kurie turi mažiausiai – pradėjome organizuoti profesionalių menininkų koncertus-akcijas ir jų metu rinkome lėšas vargonų restauracijos darbams tęsti. Tai buvo reikalingos ir skatinančios iniciatyvos, po kurių lėšų restauracijai atsirasdavo tai iš vieno, tai iš kito geradario.

Pati visada tikėjau, kad istoriniai Juozapo Radavičiaus vargonai bus prikelti ir suskambės naujai. Neįsivaizdavau, kad tai bus taip sudėtinga, galvojau, kad pavyks lengviau, paprasčiau, greičiau. Dabar jau skamba didieji Kauno arkikatedros bazilikos vargonai. Šis instrumentas ne tik savo istoriškumu yra mums labai svarbus ir brangintinas. Jo skambėjimas yra ypač taurus ir prakilnus.

– Jūsų pasirinktas ir per gyvenimą lydintis instrumentas – vargonai. Kokia buvo pirmoji pažintis su jais? Kuo jus pakerėjo, kad apžavėta esate iki šiol?

– Tuomet dar buvau Lietuvos valstybinės konservatorijos fortepijono specialybės studentė. Ten dėsčiusio profesoriaus Leopoldo Digrio asmenybė ne tik man atrodė itin įspūdinga ir neordinari. Ilgai lydėjau profesorių tik akimis. Kai jis dingdavo už vargonų auditorijos durų, pasigirsdavo neįprastai galingas vargonų skambesys. Norėjosi pabandyti pačiai, bet buvo nedrąsu. Buvau pati nedrąsi, o profesorius atrodė rūstus ir nekalbus. Bet tik atrodė. Realybėje jis buvo ir yra geranoriškas,  didis autoritetas mums visiems. Pakerėjo ir profesoriaus asmenybė, ir vargonų neįprastas valdymas, grojimo įmantrumas, garsinė spalvų paletė. Viskas labai sužavėjo.

Vargonų muzika man - tai ir slėpinys, ir užtaisas, ir kūryba, ir galiausiai - darbas.

Vargonų muzika man – tai ir slėpinys, ir užtaisas, ir kūryba, ir galiausiai – darbas.

Darbas, kuris teikia tiek daug pasitenkinimo, darbas, kuriuo mėgaujuosi ir esu laiminga.

L.Digrys mums, savo studentams, įskiepijo tokią meilę šiam instrumentui, kad dažnai net susimąstai – ar vargonai yra visų muzikos instrumentų karalius, kaip teigė V.A.Mozartas, ar karalius esi tu, galintis valdyti vargonus. Beje, vargonų kultūra Lietuvoje – apskritai jaunas reiškinys, prasidėjęs taip pat Kauno arkikatedroje bazilikoje.

– Jūsų veiklą galima skirstyti į kelias dalis: pedagoginę – dėstote Juozo Gruodžio konservatorijoje, koncertinę ir organizacinę. Jūsų vadovaujamas Kauno religinės muzikos centras jau ne vienus metus kauniečius ir miesto svečius džiugina įvairiais koncertais, festivaliais. Kuri veikla arčiausiai širdies?

– Visos jos mano. Gimus ir augus pedagogų šeimoje, visą gyvenimą ir toliau būdama pedagogų apsuptyje, sunkiausiai priimu pedagoginio darbo iššūkį. Visada galvoju, kad neturiu šiam darbui reikalingos kantrybės. Man vis dar atrodo, kad ne pedagogui mokyti reikia, o norintysis išmokti turi mokytis. Pedagogas turi tik vesti, vadovauti. Pas mus juk kažkaip kitaip. Visai kas kita pačiai groti, koncertuoti. Čia galiu mėgautis tikrąja laisve. Randi tinkamą kūrinį, išmoksti jį, prisijaukini, ir jei dar gali atlikti kūrinius koncerte puikiais vargonais, nieko daugiau ir nereikia. Pilnatvė. Burti kolegas bendriems sumanymams ar tiesiog organizuoti koncertinių ciklų programas yra kur kas sudėtingiau. Ne paslaptis, kad daugelis menininkų, ypač jaunųjų, susireikšmina ir jau kūrybinio kelio pradžioje įsivaizduoja, kad yra ypatingi. Jei tik pavyksta, stengiuosi tokiems sužvaigždėjusiems netrukdyti, beveik visuomet yra kuo juos pakeisti.

Visos šios veiklos man yra tik veiklos. Kūrybai užtaiso gaunu kasdienybėje: darbai sekasi – puiku, iškart yra postūmis ir kitiems. Meniniai užmojai ir sumanymai visuomet atsiranda pagrojus gerais vargonais (o jų įvairiose šalyse yra daugybė) ir… kai galvoje nesisuka mintys apie būsimų projektų rašymą, teikimą. Visos organizacinės veiklos negailestingai naikina kūrybines ląsteles. Menininkui visai tinka būti kitokiam, keistam, nenormaliam.

– Įsitikinome, kad esate nesustabdoma. Kokie didžiausi šiųmečiai jūsų užmojai ir planai?

– Labai norisi, kad greičiau atšiltų, kad saulės spinduliai, prasiskverbę pro Arkikatedros bazilikos langus greičiau sušildytų įdrėkusią jos erdvę – tuomet visa savo galia suskambės vargonai! Taip, tik tuomet. Vargonai – gyvas instrumentas. Kai toks sunkus ir drėgnas oras apsupęs laiko tuos tūkstančius vamzdžių, net pats galingiausias variklis nepajėgs pripūsti, paduoti oro tiek, kad garsas pasklistų laisvas ir skambus. Vargonų meistrai ne kartą tvirtino, kad, pasikeitus, sušilus orui, vargonai užgaus visa savo galia. Juolab kad tiek metų instrumentas dūlėjo. Visas vargonų organizmas sustingęs. Taip, jie išvalyti, rekonstruoti, bet jiems reikia įsidirbti. O tada jau galima vykdyti planus – norisi visiems leisti pasimėgauti šiuo instrumentu. Kolegos iš įvairiausių pasaulio šalių laukia galimybės pamuzikuoti šiais vargonais. Smagu, kad Arkikatedros bazilikos šeimininkai neprieštarauja, jog būtų įgyvendinami kultūriniai sumanymai. Dabar, kai Kaunas atkakliai siekia tapti Europos kultūros sostine, norisi, kad suskambėtų visi keturi Rotušės aikštės kampai – Arkikatedros bazilikos, Vytauto bažnyčios, Jėzuitų ir Kunigų seminarijos bažnyčių vargonai. Quattro! Argi ne puiku? O nuo Kristaus Prisikėlimo bazilikos terasos šiemet vėl skleisis šviesi ir vasariška muzika. Kaunas pilnas kultūros!

– Tikriausiai vienas dažniausių klausimų, kuriuos išgirstate, kaip visur spėjate?

– Automobilis greitas (juokauju). Visada galvojau, kad gyvendama miesto centre nesinaudosiu jokia transporto priemone. Bet tai yra visiškai neįmanoma. Darbų grafikai minutėmis išdėstyti, bėgte niekaip nesuspėčiau. O para juk turi tik 24 val. Dabar, kai dukrų šalia nebėra, visos 24 val. priklauso man. Todėl visur suspėju. Vėlusis, naktinis, laikas man pats brangiausias, produktyviausias. Geros idėjos, prasmingi darbai atliekami naktį. Žinau, taip neturėtų būti, bet taip yra, ir savo prigimties keisti nesiruošiu.

– Iš kur jūsų optimizmas ir energija? Ką pavadintumėte veiklos, ką apskritai gyvenimo varikliu?

– Mano mama, Anapilin išėjusi jau prieš keletą metų, buvo ypatinga. Augino mus keturis vaikus viena (tėtis mirė, kai man buvo treji) ir niekuomet neliūdėjo, nepavargdavo, stebindavo aplinkinius energija. Ji išties buvo ypatinga. Manau, kad kažką paveldėjau iš mamos. Pagrindinis stūmoklis yra tiesiog kasdienės veiklos rezultatas. Jei pati nepastebiu, labai dažnai išgirstu – bravo, šaunuolė, gerai padarei ir pan. Tai ir įkrauna. Pasisekė, vadinasi – tolyn su dviguba energija. Ir taip kasdien. Mano gyvenimo variklis – muzika. Per ją aš turiu dukras, per ją aš kaunietė, per ją aš laiminga.

– Kokia buvo jūsų, kilusios iš Šilutės, pirmoji pažintis su Kaunu, vėliau tapusiu jūsų namais?

– Kalbant atvirai, Kaunas ilgai nebuvo mano miestu. Dabar Kaune pradedu jaustis vis geriau. Keista? Dar studijuodama sužinojau, kad po baigimo pagal tuomet galiojusius paskyrimus į darbo vietą važiuosiu į Kauną. Priešintis ir negalėjau, ir nenorėjau – man, kaip jaunai specialistei, darbo vieta buvo numatyta puiki. Pagrindinės pareigos – Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, o tuometėje Vitražo ir skulptūros galerijoje, kur kiekvieną sekmadienį vyko Valstybinės filharmonijos rengiami vargonų muzikos koncertai, globojau atvykstančius profesionalius vargonininkus, mėgavausi jau tuomet laisvu muzikės gyvenimu.

– Koks buvo pirmasis įspūdis persikėlus į Kauną?

– Miestas man buvo visai svetimas. Mokiausi Klaipėdoje, po to – Vilniuje, gyvenančios ir dirbančios Kaune savęs niekada negalėjau įsivaizduot. Gyvenimo akibrokštas! Bet netrukus susivokiau – turiu ypatingas darbo vietas, radosi vis daugiau ir tikrų draugų kauniečių. J.Gruodžio konservatorija buvo pirma darbo vieta po studijų baigimo. Joje dirbu iki šiol, nes šioje meno įstaigoje yra kažkas nepaprasto – ypatingi kolegos, jaunuomenė, ypatinga atmosfera, net sienos. Sunku apsakyti šią vietą. Tik žinau, kad konservatorijos niekad nenorėsiu palikti.

Antroji darbo vieta, tuometė Vitražo ir skulptūros galerija, buvo tikra meno oazė. Čia atvažiuojantys muzikai man buvo ne tik dideli autoritetai. Neišblėstantys vaizdai išliko iš po pasisėdėjimų "Tulpėje", "Astroje". Kaunas man tada atrodė keistas...

– O kaip dabar?

– Dabar Kaunas jau savas. Visų pirma, čia gimė mano dukros, kurios didžiuojasi, kad yra kaunietės. Kaune – begalė mano pačių geriausių draugų, kolegų. Kaunas ir mielas tuo, kad čia – daugybė man mielų žmonių. Tuo miestas ir savas. O svarbiausia – Kaune įspūdingiausi, didžiausi istoriniai vargonai! Jais galima groti, jais galima didžiuotis, jie yra ypatingi!

Kaunas labai sparčiai keičiasi. Reikėjo beveik trijų dešimtmečių, kad galėčiau ne tik sau pasakyti – aš čia noriu dirbti ir gyventi.

– Minėjote, kad Kaunas labai myli kultūrą ir jai sudaro geras sąlygas. Ką konkrečiai turėjote omenyje? Daug kultūros žmonių skundžiasi sunkiu gyvenimu ir tuo, kad jaučiasi esantys užribyje.

– Gyvename jausdami kultūrinę pilnatvę – gausu teatrų, galerijų, filharmonija, daugybė kitų koncertinių erdvių, vienas festivalis keičia kitą, paroda gena parodą. Labai mažai kur suspėju. Pamenu, kai studijavau Grace, Austrijoje. Tai taip pat antras šalies miestas po sostinės Vienos. Gracas laikomas kultūros židiniu. Net lyginti negalėčiau kultūrinio gyvenimo intensyvumo. Dabar "Iniciatyvos Kaunui", "Kaunas pilnas kultūros", naujai atgimęs "Nemunas", o kiek dar meninio ugdymo įstaigų! Skųstis galima visuomet, tik klausimas – ar yra tam priežasčių? Reikia labai daug dirbti, dirbti nuoširdžiai ir be gailesčio sau, tuomet nesijausi esantis užribyje. Reikia stengtis, o ne skųstis. Sunku gyventi tik tuomet, kai mažai darai, kai dirbi tik duonai. Kultūros žmonės nedejuoja. Gyvenimas nemielas tik tuomet, kai dirbi nemielą darbą. Kultūroje tokių, manau, nedaug.

Kultūros žmonės nedejuoja. Gyvenimas nemielas tik tuomet, kai dirbi nemielą darbą. Kultūroje tokių, manau, nedaug.

– Turite dvi dukras. Ar jos taip pat pasuko kultūros link?

– Dukros muzikavo. Išbandė ir fleitą, ir gitarą, bet muzikos mokyklas baigė kaip pianistės. Abi baigė Jėzuitų gimnaziją. Vyresnioji Jonė po kineziterapijos studijų ir bandymų įsitvirtinti Lietuvoje šiuo metu planuoja darbus Vokietijoje. Jaunėlė Ieva savanoriauja Meksikoje, Guadalupėje, dirba vaikų namuose. Toks buvo jos pasirinkimas pabaigus gimnaziją. Nuo rudens pradės studijas Niujorko universitete.

– Trykštate entuziazmu, dažnai girdite liaupses ir padėkas. O ar buvo jūsų gyvenime nesėkmių? Kurią pavadintumėte didžiausia, dėl kurios labiausiai krimtotės? Ką gyvenime pakeistumėte, jeigu būtų tokia galimybė?

– Pats keisčiausias klausimas, nes neturiu atsakymo. Nesėkmių nebuvo, o gal tiesiog jų pasisekė išvengti. Nebuvo nei mažų, nei didelių nesėkmių. Ir pakeisti nieko nenoriu. Pačiai labai keista.

– Jūsų manymu, ar verta vaikytis idealų visose srityse? Siekti idealių kūno formų, sekti stiliaus naujienas, namuose kelti karinę parengtį dėl kiekvienos dulkelės ir dar būti perfekcioniste darbe? Kam jūs skiriate daugiausia dėmesio ir kam, jūsų nuomone, verta skirti savo laiką?

– Labai žaismingas klausimas. Idealų tikrai turiu, bet tikrai ne visose srityse. Labai gražu tobulas kūnas, bet ar jis tobulas tik savo išorinėmis linijomis, ar tobulame kūne – ir tobula siela, tai tikrai labai svarbu. Grožiui nesu abejinga. Tvarka namuose – laiko klausimas. Kadangi jo visada trūksta, todėl namuose trūksta ir tvarkos. Su draugių pagalba įsigijau ir namų tvarkytoją – robotą. Tai jis ir tvarkosi. Daugiausia dėmesio skiriu profesinei veiklai. Didelę laiko dalį suryja kompiuteris – ne, ne, ne žaidimai ir ne socialiniai tinklai. Programos, kultūriniai projektai atima didelę dienos dalį. Tuomet dar turi laiko likti ir grojimui. Pirštai privalo būti, kaip sakoma, nuolatinėje parengtyje. Namuose stovintys vargonai yra tarsi kasdienis priekaištas – labai stengiuosi rasti laiko jais kuo daugiau pagroti. Kuo daugiau laiko praleidžiu prie instrumento, tuo daugiau kyla visokių kūrybinių minčių. Tai ir suteikia jėgų.

– Koks jūsų, kūrybinės asmenybės, santykis su buitimi? Ar ieškote jai laiko ir taip įtemptoje dienotvarkėje?

– Būčiau labai laiminga, jei galėčiau išvengti santykio su buitimi. Pradedant namų ruoša, pirkiniai, vakarai prie puodų virtuvėje – visa tai ne man. Tikrai sąžiningai stengiausi tai atlikti augindama dukras, bet dabar mėgaujuosi laisve nuo tokių įsipareigojimų. Namuose jau yra robotas, norėtųsi dar ir tarnaitės (juokiasi).



NAUJAUSI KOMENTARAI

Cha cha

Cha cha portretas
Spygle-cia nuo vardo migle ar nuo zodzio spiegti?O mintis jos primityvios kaip ir grojimas.

spyglė

spyglė portretas
O man p. Dalia labai simpatiška :) Skonio reikalas :) Ir jos mintys man labai simpatiškos :)

Saulius

Saulius portretas
labai nesimpatiska asoba,dabar suprantu kodel,ogi zemaite.
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių