Ką reiškia būti menininku?

Kartu ir kūryboje, ir gyvenime Rosanda ir Povilas išskiriami, vertinami ne tik Kauno meno lauke. Europos kultūrinėje erdvėje jiedu pastebėti kaip autentišką pasaulėvoką perteikiantys menininkai, pasirenkantys minimalizuotas tapybinės raiškos priemones, kurios kvestionuoja pačios tapybos ar tapomo motyvo vizualų ribiškumą tarp regimo ir pranykstančio.

Stebėsime R.Sorakaitės ir P.Ramanausko autorių kūrybą, fiksuosime stažuotėse užsienyje, šiuolaikinį meną pristatančiose Lietuvos ir Europos meno mugėse  įgytas patirtis, kūrėjų socialinę veiklą.

Trys šalčio mėnesiai – lėtos kūrybos periodas. Dirbtuvės senojo buities paslaugų komplekso "Juzė" patalpose tampa šalčio saugykla, todėl meniniai ieškojimai ir atradimai sutalpinami poros namuose Vilijampolėje. Nedidelio formato blyškios akvarelės, greiti eskizai išgeltusiuose lapuose, idėjos užrašų knygutėse ar momentiniai pastebėjimai, užfiksuoti fotografijose. Iš patefono skambanti muzika ir pasitinkanti jauki namų ramybė, grįžus po kasdienių darbų.

Tačiau šios žiemos rami laiko slinktis jauniems kūrėjams sietina su ją sujudinusiomis personalinėmis parodomis: Šiaulių dailės galerijoje vienu metu įvyko R.Sorakaitės parodos "Persidengimai" ir P.Ramanausko parodos "Šviesos" atidarymai.

"Ši paroda man kol kas didžiausia. Eksponuoju 2012–2017 m. kurtus darbus. Džiaugiuosi Šiaulių dailės galerijos erdvėmis, kurios puikiai tinka eksponuoti tapybą: aukštos lubos, daug natūralios šviesios – erdvė, oras tiek paveikslams skleistis, tiek žiūrovams juos pajausti, pamatyti, prieiti ar atsitraukti. Esu iš Šiaulių. Ši paroda yra pirmas personalinės kūrybos pristatymas gimtajam miestui. Juokauju, kad esu šiaulietė, bet kaip menininkė – kaunietė. Persidengimai – tai iš tapybos proceso atėjęs veiksmažodis, kuomet vieną dažų sluoksnį dengiu kitu. Kitas parodos pavadinimo paaiškinimas – persidengimas, įvykstantis mūsų kasdienybėje. Buities fragmentai kūrybiniame procese atsiveria gerai į juos įsižiūrėjus. Pasaulio gylis tampa pasiekiamas", – atskleidžia R.Sorakaitė.

Tapytojos pasaulis nušviestas blankia šviesa, švelniai glostančia vaizduojamus objektus, drobėse sukuriančia laikinumo įspūdį, skatinantį susimąstyti apie fundamentalius dalykus: gyvenimą, mirtį, laiką ir kt.

P.Ramanauskas šviesą perkelia į vizualius tūrius, objektus, todėl personalinę parodą "Šviesos" apibūdina kaip kūrinių selekciją, sudarytą iš įvairių kūrybinių laikotarpių šviesos gaudymų. Vienas pirmųjų pagavimų – paroda "Horizontas" (2013 m.), inspiravusi šviesos refleksijų stebėjimus. Šviesdėžės, "Kamertonas" ir kiti autoriaus darbai, pristatomi ekspozicijoje, nagrinėja tapybinę šviesą. "Ši selekcija vienaip ar kitaip susijusi su šviesa, kūriniai arba šviečia patys, arba reflektuoja šviesą iš išorės, per įvairius blizgius ar matinius tapybinius paviršius", – paaiškina P.Ramanauskas. Tapytojas savo kūryboje vizualiai nagrinėja įvairius galimus ir negalimus tapybinės raiškos įvaizdžius, ekspozicijoje pristatydamas naujausius ir senesnius kūrinius, objektus, instaliacijas, kurių koncepcijos kalba apie tapybą, įvairius jos paviršius ir visą jungiantį elementą – šviesą.

Menininkų darbai – tarsi susisiekiantys indai, renkantys šviesą. Prie jos prisiliesdami, kūrėjai suteikia jai fizinį būvį, žiūrovus skatinantį ieškoti gylio kasdienėje rutinoje.

Ko gero, svarbiausia ir sunkiausia yra kūrybinio proceso pradžia – įsivažiuoti.

Žiemą maža šviesos, jos blyksniai neryškūs, reti. Tačiau kiekvienas sezonas – lyg maža nauja pradžia. Kartais rami ir lėta, kartais – staigi, dinamiška.

Pavasarį R.Sorakaitė ir P.Ramanauskas pasitinka naujais iššūkiais: "Galvoju apie artėjančią rezidenciją Vengrijoje, Budapešte. Turiu minčių, kurias pirmiausia pradėsiu įgyvendinti, o po to, esu tikra, kūrybinis procesas paskatins rastis naujų idėjų, įtrauks į natūralią savo eigą. Abu su Povilu esame gavę Lietuvos kultūros tarybos stipendijas – laukia aktyvus kūrybinis vyksmas, parodos."

"Ko gero, svarbiausia ir sunkiausia yra kūrybinio proceso pradžia – įsivažiuoti", – mano P.Ramanauskas, dėliojantis mintis ir vizijas artėjančiai parodai galerijoje "Meno parkas". – Ši pradžia – jaudulio ir streso teikiantis dalykas, kadangi į viską žiūriu labai atsakingai. Tačiau taip pat tai be galo malonu – tokia yra kūrybinio proceso magija."

Rosanda Sorakaitė

1988 m. Šiauliuose gimusi, Kaune gyvenanti ir kurianti tapytoja, kurios pagrindinis kūrybos motyvas – efemeriškos šviesos formos, nugulančios kasdienybės paviršius. 2016-ųjų "Jaunojo Tapytojo Prizo" laimėtoja. Rengusi personalines ir dalyvavusi grupinėse parodose: "Young Poor Artists Show 2016", "Tikrovės aktualumas" ir kt. 2016-aisiais viena reikšmingiausių ekspozicijų – drauge su P.Ramanausku rengta paroda "Kamertono aidas" ("101" galerija, Kaunas). Jaunos tapytojos biografijoje reikšminga rezidencija "CreArt AiR – Artist in Residence program" Lince (Austrija); svarbi solo darbų prezentacija šiuolaikinio meno mugėje "Start", rengtoje "Saatchi" galerijoje Londone (Jungtinė Karalystė).

Povilas Ramanauskas

1987 m. gimęs Kaune, čia gyvenantis ir kuriantis konceptualaus vizualiojo meno kūrėjas. Tapytojo kūrybos sritis apima šiuolaikinės tapybos praplėtimo paieškas. 2016-aisiais P.Ramanauskui paskirta viena iš septynių asociacijos LATGA stipendijų kūrybiniams planams įgyvendinti. Svarbiausi pastaraisiais metais vykę projektai ir parodos: "Notes on Tomorrow" – grupinė paroda rengta Kaune, vėliau eksponuota Norvegijoje ir Portugalijoje; Berlyne (Vokietija) pristatyta personalinė paroda "Už horizonto"; Vilniuje surengta solo ekspozicija "Buitis".