Jubiliejus – puiki proga permainoms?

Kasmetė Geriausio metų kūrinio paroda Kauno paveikslų galerijoje sulaukia išskirtinio žiūrovų dėmesio. Šiųmetėje ekspozicijoje savo kūrinius pristato 117 menininkų. Penkioliktus metus rengiama paroda leido įsitikinti: graži tradicija rinkti metų kūrinį subrendo permainoms.

Žymūs vardai

Darbų gausa ir įvairovė mažai skiriasi nuo praėjusiųjų metų parodos: didžiausią ekspozicijos dalį okupuoja tapytojai (profesionalai ir mėgėjai), nuo jų mėgina neatsilikti ir skulptoriai, šiek tiek suaktyvėję tekstilės menininkai, kurių darbuose išryškėja tautodailės motyvai, baltiškieji simboliai.

Geriausiu 2014-ųjų metų kūriniu pretenduoja tapti Romualdo Požerskio, Monikos Požerskytės, Prano Griušio, Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės, Dariaus Rakausko, Gvido Latako, Miglės Kosinskaitės, Evaldo Pauzos, Danieliaus Sodeikos, Vytauto Umbraso darbai.

Jaunosios menininkų kartos pretendentų – Gintarės Marčiulynaitės, Simonos Lukoševičiūtės, Karolio Vaivados, Manto Kuginio, Ievos Židonytės-Kavaliauskienės – kūriniuose atsiskleidžia požiūris į šiuolaikines aktualijas.

Daug žadanti pradžia

Vos įžengus į parodos erdvę pasitinka stipri ekspozicijos pradžia: subtilus, preciziškas tapytojos G.Marčiulynaitės darbas "Nuobodžios peržiūros", kuriame menininkė išlaiko jautrią pusiausvyrą tarp piešinio ir tapybos, perteikdama akimirkos įspūdį. Tapytojos kūriniuose iki šiol vyravusi monochromija, šiame paveiksle pagyvinama švelniomis spalvomis, suteikiančiomis darbui gyvasties, praskaidrinančiomis mąslią kūrinio nuotaiką.

D.Sodeikos objektas-skulptūra "44 požiūriai į realybę" ironizuoja, intriguoja ir nustebina. E.Pauzos skulptūra "Pinokis" (skiriama teatro metams) – puikiai pažįstamo personažo įvaizdžiu atliepia šių dienų teatro situaciją. Lotoso poza sėdinčio, į tolį ilgos nosies kryptimi žiūrinčio, nusiminusio žmogaus figūra kelia daugialypes asociacijas, kurias kiekvienas žiūrovas laisvas atrasti savarankiškai.

Gerai žinomas fotografas R.Požerskis kūrinyje "Degantis žmogus" fiksuoja Nevadoje vykusio menų festivalio akimirką, kurioje realybė susipina su siurrealistinėmis vizijomis. Vaiskiai mėlynas dangus, pustomas smėlis ir menininkų fantazijos virsta teatrališku, dinamišku miražu.

Kūrinyje "Cirke" M.Požerskytė perteikia cirko artistų dramą. Linksmi veidai, spalvingi kostiumai, juokas, lengvabūdiškumas neretai yra kaukė, slepianti vidinius išgyvenimus.

Geriausio kūrinio medžioklė

Vaikščiojimas parodoje primena lobių ieškojimą. Eini pro paveikslus ir ieškai rimto, išbaigto ir orginalaus kūrinio. Žinoma, atrandi. Vienas tokių atradimų – P.Griušio darbas ironišku pavadinimu "Jų ieško policija", kurį sudaro beždžionėlių portretai ir rubensiškų formų moterų aktai, kurių veidai atidesniam žiūrovui (ypač tapybos mėgėjui) yra pažįstami. Viena moteris primena tapytoją Aušrą Barzdukaitę-Vaitkūnienę, kita – Jūratę Jarulytę, trečioji – Jovitą Aukštikalnytę-Varkulevičienę.

P.Griušys, drįsčiau teigti, yra Geriausio metų kūrinio parodų veteranas. Be jo darbų neįsivaizduojama ir ši paroda, tad kasmet joje lankantis būna įdomu, kuo vėl nustebins. Tapytojas nenuvilia ir šįkart. Linksmos, kvailokos beždžionėlės ir gražios, aptakių formų moterys – labai sarkastiškas sugretinimas, tačiau atidi menininko akis realybės neiškraipo, tik ją pateikia su daugiau prieskonių.

D.Rakausko kūrinyje "Paveikslas su gitara" – minkšti potėpiai, ramios spalvos, balansavimas tarp realybės ir abstrakcijos skatina kontempliuoti, nugrimzti į melancholišką būseną.

E.Balsiukaitės-Brazdžiūnienės paveiksle "Asteroidas" juntama dinamika – ekspresyviais teptuko judesiais menininkė sukuria įtampos sklidiną vaizdą. Jaunosios kartos tapytoja S.Lukoševičiūtė darbe "Laiko fragmentai" jautriais potėpiais bando įamžinti praslystantį laiką, o K.Vaivada darbu "Šviesos kompozicija" pateikia kitokį paveikslo suvokimo būdą. Raudoną drobę apšviesdamas iš po paveikslo sklindančia ryškia žalia šviesa menininkas akcentuoja ją kaip pagrindinį kūrinio išraiškos elementą.

Aistra mene

Labiausiai šokiruojantis parodos kūrinys – M.Kuginio "Porno inkilas". Tai interaktyvus, žiūrovą tarpininkauti kviečiantis kūrinys. Ryškiai rožinės spalvos inkilas, stovintis vienoje iš galinių parodos salių dėmesį patraukia spalva. Pamačius šalia padėtas ausines norisi išgirsti, kokie garsai slepiasi jose.

Kaip ir sufleruoja pavadinimas, jose girdėti garsai iš pornografinių filmų. Girdėdamas  šiuos garsus žiūrovas turi kaišioti pirštą į mažą ertmę inkile ir, pasiekęs aukščiausią malonumo tašką, inkilas įžiebia disko lempą, sumontuotą virš jo. Ne vienam parodos lankytojui šis darbas tikrai įsimins.

Nuvilianti atomazga

Apžiūrėjus šių profesionalių menininkų kūrinius sužibo viltis, kad paroda šįkart išties bus stipri, novatoriška, unikali, tačiau – kaip ir kasmet, taip ir šiemet – didžioji ekspozicijos dalis nuvilia. Gausu mėgėjiškų darbų, kurie gal ir papuoštų kamerines erdves, tačiau ne parodos salę.

Sprendimas mėgėjus sulyginti su profesionalais, eksponuoti abiejų kategorijų autorių darbus greta, nėra gerai – taip pralaimi ir vieni, ir kiti. Mėgėjo darbas ima atrodyti kaip parodija, o profesionalas praranda galimybę varžytis, konkuruoti.

Suprantama, kad šia paroda yra siekiama sudominti kuo daugiau žiūrovų, tačiau prasminga klausti, ar ne laikas lankytojams parodyti, kas yra profesionalus menas, kuris pakylėja, suteikia peno apmąstymams, galų gale pasaulį daro gražesnį?

Kas atsitinka, kad rengiant geriausio kūrinio ekspoziciją paprastai aukštai pakelta kartelė nusileidžia? Prasmę praranda ir skambus parodos pavadinimas –  juk geriausiesiems taikomi aukščiausi kriterijai. Gal išeitis pakeisti pavadinimą – tiesiog "2014 metų kūrinys"?

Savaime suprantama, iniciatyva didelėje galerijoje eksponuoti mėgėjų kūrinius yra graži, juk pastarųjų menas taip pat būna įdomus ir netikėtas. Gal verta pamąstyti apie tokiam menui skirtą atskirą parodos, kuri jungtų visus mėgėjus ir skatintų juos tobulėti?

Paroda "Geriausias 2014 metų kūrinys" – svarbus ir reikšmingas kultūrinio Kauno gyvenimo įvykis. Tai tradicija, kurią reikia puoselėti. Vis dėlto norėtųsi, kad ta tradicija atlieptų šiuolaikines aktualijas ir padėtų formuoti visuomenės požiūrį į vertingą meną, supažindintų su geriausiais, aktyviausiais kūrėjais ir jų darbais, nepaliekant už borto ir jaunųjų menininkų.