Jubiliejų švenčiantis A. Žiurauskas: teatras nėra pramoga

– Kaip pats vertinate du dešimtmečius, praleistus Kauno lėlių teatre? Ar pateisinote savo paties lūkesčius?

– Tikrai ne. Daug kas pokštauja apie vidutinio amžiaus krizę. Aš manau, kad ji mane užklupo 2014-ųjų pabaigoje. Kai supranti, kad tau jau netoli 40, o jauti, kad iš tikrųjų kažko labai labai vertingo nepadarei. Man taip buvo. Dabar tai gal šiek tiek kelia šypseną, tačiau tas jausmas vis vien neapleidžia. Visokių dalykų būna – ir malonių, ir gerų, ir jų tikrai dar bus. Tam, kuriam dvidešimt, atrodo, kad keturiasdešimt – labai daug. Taip galvojau ir aš. O tam, kuriam šešiasdešimt, ima juokas iš keturiasdešimtmečio pasvaičiojimo. Ką tikrai esu vertingo nuveikęs – tai mano vaikai: dukra, anūkė ir sūnus. Jie yra tos vertybės, kurias turiu, o teatras man yra vertybė, kiek aš esu jo sociume. Tai yra žmonės, kurie mane supa. Kalbant apie spektaklius ir vaidmenis, tai jų buvo ir bus. Vieni mieli, į kitus žvelgdamas akivaizdžiai matai, kad nepavyko. Tiek kaip režisieriui, tiek kaip aktoriui.

Kai pastačiau pirmąjį savo spektaklį 2000-aisiais "Kai krenta žvaigždė", man jis labai patiko, bet aš mačiau, kad yra kažkas ne taip ir man dėl to skauda. Ir aš vieno režisieriaus paklausiau: "Būk geras, pasakyk, ar tave gyvenime buvo aplankęs jausmas, kai pastatai spektaklį ir esi juo visiškai patenkintas?" Mane nustebino atsakymas: "Visus, kuriuos sukūriau, man yra idealūs." O aš galiu pasakyti, kad nesu sukūręs nė vieno spektaklio, kuriuo būčiau visiškai patenkintas. Mane žavi aktorių, dailininko, kompozitoriaus darbas, bet kad aš būčiau visiškai patenkintas tuo, ką aš padariau, taip nėra. Gal didžiausią malonumą, kurį patyriau, suteikė mano paskutinis spektaklis "Molinis sapnas", kurį aš dariau visiškai taip, kaip noriu. Jis man nėra tobulas spektaklis, tačiau aš pats jame jaučiuosi labai gerai. Jis daugiau ar mažiau yra toks, kokį jį įsivaizdavau. Bet kai statai monospektaklį, negali sakyti, kad kažkas buvo ne taip, kad kažkas tavęs nesuprato. Vadinasi, pats savęs visai nesupranti. Esu patenkintas tuo, ką dabar turiu, bet, kaip ir minėjau, didžiausia vertybė yra mano vaikai.

– Kaip likimas jus atvedė į Kauno lėlių teatrą?

– Čia patekau visiškai atsitiktinai. Baigęs mokyklą įstojau į TV režisūrą pas dėstytoją Vytautą Čibirą. Bet jau buvau vedęs, turėjau dukrytę, tad buvo sunku mokytis ir tai derinti. Ir negaliu sakyti, kad man labai sekėsi. Galiausiai pradėjau konfliktuoti su dėstytojais. Nežinau, ar dėl to, kad nesisekė, ar kad buvo įvairiausių kitų priežasčių, bet buvo taip, kad mokydamasis antrame kurse iš akademijos išėjau su trenksmais. Tada sau pasakiau, kad daugiau su teatru ir apskritai menais nieko bendro neturėsiu. Įstojau į Lietuvos pedagoginį universitetą, į lietuvių filologijos specialybę. Vėliau dirbau Panemunės pagrindinėje mokykloje ūkvedžiu ir direktoriaus pavaduotoju ugdymui. Ten buvo visai smagu, nes man patinka dirbti su vaikais. Esu dirbęs ir Jėzuitų gimnazijoje retorikos mokytoju. Tačiau paraleliai nuo dešimties metų priklausiau nuostabaus žmogaus, mano vieno iš mokytojų Mamerto Karklelio, studijai – Lietuvių nacionaliniam teatrui-studijai. Daug kas buvo labai nepatenkintas, kad M.Karklelis buvo įteisinęs tokį pavadinimą, nes nacionalinis teatras skamba išdidžiai. Bet jis nacionalinį teatrą suprato kita prasme – kad bet kokią medžiagą, net ir užsienietišką, reikia perteikti lietuviškai. Jis sakydavo: "Jeigu lietuvių orkestras groja L. van Beethoveną, tai turi girdėtis, kad tai yra lietuviškas L. van Beethoveno atlikimas." Manau, kad jis didžiąja dalimi yra teisus. Juk kam atlikti L. van Beethoveną kaip visi kiti?

Kai jau buvau grįžęs į Kauną, iš Vilniaus paskambino Mamertas ir pasakė, kad yra tokia keista situacija – saviveikliniams kolektyvams tuo metu savivaldybė skirdavo kad ir mažytę, bet tam tikrą dotaciją. Nežinau, ar dabar ją tebeskiria. Tuo metu kažkas sugalvojo, kad dotacija turi priklausyti ne nuo parašyto projekto, o nuo tam tikro pasiekimo, kuris gali būti, pavyzdžiui, dalyvavimas skaitovų konkurse. Ir kiekviena studija turėjo atsiųsti žmogų į skaitovų konkursą. Ir manęs paklausė, ar aš galiu nueiti į šį konkursą. Kadangi šiam žmogui buvau skolingas daug dalykų, sutikau. Nuėjau ir po konkurso prie manęs priėjo Dalia Jankauskaitė ir paklausė, ar aš nenorėčiau vaidinti lėlių teatre? O aš, kaip jau sakiau, buvau piktas visų teatrų atžvilgiu, todėl gana abejingai atsakiau, kad nežinau. Ji užsirašė mano kontaktinius duomenis ir paskambino po dienos pranešdama, kad meno vadovas nori su manimi susitikti. Bet į tą susitikimą aš nenuėjau, nes galvojau: ai, eina švilpt tie visi teatrai. Praėjo dar pora dienų. Tada gyvenau vieno kambario bute kartu su tėvais ir savo šeima. Man namų telefonu paskambino Dalia ir pradėjo moralizuoti, kaip aš sau leidžiąs tokius dalykus – dėl manęs buvo susitarta, manęs laukė, o aš neatėjau. Jau norėjau atsiprašyti ir pasakyti, kad persigalvojau, bet staiga prie manęs priėjo žmona ir mama ir abi paragino: "Būk geras, nueik į tą teatrą, nes mums visiems nuo tavęs jau bloga." Matyt, kad iš tikrųjų taip ir buvo, nes buvo tokių labai neigiamų nuotaikų, kurių nė pats nejutau, o jas matė artimiausi žmonės. Na, ir atėjau. Taip čia ir pasilikau.

– Kaip po tokio poelgio buvote sutiktas teatro meno vadovo per šį lemtingą pokalbį?

– Kai atėjau pokalbio su meno vadovu Algimantu Stankevičiumi, manęs jis jau laukė sėdėdamas vienas tuščioje salėje ir pasakė: "Paskaityk." Kol jo nepažinojau, jis atrodė labai keisto būdo – piktokas, bet paskui pamačiau, kad iš tikrųjų yra labai šiltas ir mielas žmogus. Kažką paskaičiau. Tada išgirdau: "Padainuok." Padainavau. Tuomet: "Pajudėk." Sutrikau, nes nebuvo aišku, kaip ir kodėl pajudėti. Kažkaip pajudėjau. Atsimenu kaip dabar, kad labai girgždėjo scenos grindys. Žengi žingsnį – girgžt. O nejauku. Tada išgirdau: "Gerai, pagalvosim. Sezoną pradedame rugsėjo 1-ąją ir tau iki to laiko pranešime." O tada buvo gegužė. Ir, matyt, aš tiek buvau piktas dėl susiklosčiusios situacijos, kad atsakiau: "Jūs galvojate, kad aš dabar sėdėsiu visą vasarą ir lauksiu be darbo? Arba dabar pasakote, kad priimate, arba ne." A.Stankevičius tada pasakė, kad aš labai įžūlus, bet po savaitės sulaukiau skambučio, kad esu priimtas.

– O kaip sekėsi dirbti rudenį atėjus į teatrą?

– Sunkiai. Atėjau į sezono atidarymo šventę, kurioje turėjau būti asistentu. Aš net nežinojau, kokia ta šventė. Priminsiu, kad tai yra kasmetė šventė, kurios metu dekoracijos išnešamos į lauką, mes išeiname su kostiumais ir lėlėmis į lauką, kviečiame žmones fotografuotis. Sodelį prie teatro paverčiame milžiniška pasaka. Tada tais 1996-aisiais turėjau pagelbėti vienai aktorei. Taip jau nutiko, kad per vasarą staiga paaiškėjo, jog viena aktorė laukiasi ir vienas paviljonas liko tuščias. Mane staigiai aprengė kažkokiu kostiumu ir pastatė prie to paviljono, kur pusantros valandos vaidinau etiudus. Kolegos ėjo pro šalį ir mažumėlę šaipėsi. Toks buvo tas atėjimas į teatrą.

Iš pradžių nesupratau, kur aš esu. Atsimenu pirmą spektaklį, kuriame pradėjau vaidinti, – A.Stankevičius atstatė savo seną spektaklį "Mėlynasis šunytis". Aš ten buvau tarp minios visų kitų ir turėjau vis labo porą eilučių. Kai šuo pardavinėjo karštas dešreles, man reikėjo rėkti: "Karštos dešrelės!" Bet aš nesugebėjau. Rėkiau pro šoną, o lazdelinė lėlė, kurią laikiau virš savęs, stovėjo kaip stagaras. Tada nesupratau, kaip ji turi būti judinama. Ir aš to nesupratau gal pirmus ketverius metus. Kiekvieno sezono pabaigoje buvau įsitikinęs, kad mane teatras atleis. Bet paskui į teatrą statyti spektaklio atvyko režisierius rusas Stanislovas Železkinas, kuris man davė vaidinti bjaurųjį ančiuką. Ir šis vaidmuo buvo mano emocinis protrūkis. Aš galėjau pratrūkti ir, kaip dabar atsimenu, klykiau ir rėkiau "Nušaukit mane!" ir tikrai tuo tikėjau. Bet pamenu ir tai, kad pažįstama režisierė pažiūrėjo tą spektaklį ir pasakė: "Andriau, viskas skamba labai gerai, bet ančiukas vis vien yra negyvas – lėlė tai nejuda."

Tada atvažiavo iš Klaipėdos nuostabi lėlių teatro pedagogė Jūratė Januškevičiūtė. Ir turbūt ji pirmoji man parodė, kas yra tikrasis lėlių teatras ir kaip reikia animuoti lėles. Visi čia mokėjo tai daryti, nieko mokyti nereikėjo. A.Stankevičius – nuostabus žmogus ir režisierius, bet ne pedagogas. Jis niekada neužsiėmė su mumis. J.Januškevičiūtė man atvėrė akis ir tada paaiškėjo, kaip yra paprasta pasislėpti už lėlės, nevaidinti pačiam, o leisti tą daryti lėlei. Tada viskas daug paprasčiau ir smagiau. Tai yra tas stebuklas, kodėl lėlių teatrą myliu iki šiol, tik dabar suprantu, kiek jis turi pranašumų prieš dramos teatrą, nes lėlė gali viską – pasiversti kažkuo kitu, skraidyti, plaukti, skęsti, sprogti. Dramos aktorius nėra tiek hiperbolizuotas, kiek tokia gali būti lėlė. O paskui prasidėjo mokslai, stojau į lėlių teatro režisūrą, mečiau pedagoginį. Tas pats S.Železkinas pastatė spektaklį Kaune ir bendradarbiavo su Panevėžio lėlių vežimo teatru. Kartu su Jaroslavlio teatriniu institutu jie nutarė surinkti eksperimentinį lietuvių kursą. Taip Jaroslavlio dėstytojai vyko į Panevėžį ir mus mokė. Kai mane pakvietė, aš jau buvau gerokai čia įleidęs šaknis.

– Kalbant apie dvidešimties metų patirtį, įgytą šiame teatre, kaip, jūsų akimis, kito lėlių teatro menas, o kartu su juo – ir mažasis žiūrovas?

– Iš tikrųjų šis klausimas vertas atskiros diskusijos su visais žmonėmis, kurie dirba vaikams. Kas kaltas, kad spektakliai pamažėle paviršutiniškėja? O aš tai matau. Kai atėjau į lėlių teatrą, atsimenu "Gandriuką ir kaliausę", kuris buvo tikrai skaudus ir liūdnas spektaklis. Atsimenu tą patį "Bjaurųjį ančiuką", "Princesės gimtadienį", kuris rodomas iki šiol, "Kajų ir Gerdą". Tai tie senieji spektakliai, kurie, be viso grožio, visų pirma, buvo skaudūs ir paveikūs. Vaikas išeidavo iš spektaklio su ašaromis todėl, kad jam skaudėjo dėl to, kas nutiko scenoje. Bet ar ir nėra toks teatro tikslas – paveikti? Ir nesvarbu, kiek tam žiūrovui metų, spektaklis turi mokyti, turi kažką sakyti. Jis nėra vien tik tai pramoginis reikalas.

Bet aš čia tikrai pats nesuprantu, kiek mus keičia rinka, o kiek mes patys tai rinkai darome įtaką. Kiek patys esame prisitaikėliški. Dar suprantu, kad yra kažkoks privatus mažas teatriukas, kuris privalo savarankiškai išgyventi ir privalo kurti pramoginį spektaklį, kad visi labai gražiai pasijuoktų ir padainuotų. Čia jau kalbu nebe apie vaikams skirtus spektaklius, kalbu apie visą teatrą apskritai, ypač apie valstybės finansuojamus teatrus. Ir galiu kreiptis labai atsakingai į save ir į tuos teatrus: "Chebra, jeigu mes gauname dotaciją iš valstybės, tai gal nereikia statyti lygiai tokių pačių spektaklių, kuriuos stato privatūs teatrai." Čia koks "Domino" teatras tampa sąžiningesnis, nes jis neslepia, ką jis daro ir kodėl tai daro. O valstybės teatrai šiais laikais, statydami tokius pačius spektaklius ir kartais įdėdami dar mažiau darbo, nueidami tokiu paprasčiausiu keliu, nes vis tiek žiūrovai susirinks, elgiasi nesąžiningai. Ir todėl aš labai išgyvenu ir dėl to man labai skauda. Ir tikrai tai matau valstybės teatruose.