Jaunųjų grafikų parodoje – ieškojimai ir atradimai

A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje vykstančioje parodoje savo kūrinius pristatantys jaunieji grafikai aktyviai įsilieja į lietuviškąjį meno lauką, praplėsdami jį savo matymu, suvokimu, patirtimis.

Nostalgija proveržiui

Išvydus parodos pavadinimą "Jaunystė" persmelkia nostalgija. Jaunystė asocijuojasi su prarastu laiku, sugėrusiu visą nerūpestingumą, laisvę priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, nesmerkiant savęs už neišsipildžiusius lūkesčius, klaidas, praleistas progas.

Jaunystė – tai ir proveržis, energija, nuolatinis kaitos procesas; atradimai, džiaugsmo akimirka ir siekiai kurti dabartį, o ne vytis ateitį. Jaunųjų grafikų parodoje jaunystės džiaugsmai ir švelnios liūdesio akimirkos skleidžiasi klasikinės grafikos kūriniuose, kompiuterinės grafikos darbuose, iliustracijose.

Jaunosios kartos menininkai iš Kauno ir Vilniaus: Linas Spurga, Lauksminė Steponavičiūtė, Inga Navickaitė, Ieva Auželytė, Viltė Žumbakytė, Julija Račiūnaitė, Toma Šilinaitė, Vladimiras Leleiva – praplečia tradicinį grafikos suvokimo lauką, jungdami skirtingas medžiagas bei technologijas, ieškodami naujų būdų klasikinėms priemonėms atskleisti, eksperimentuodami su koncepcijos ir vizualios jos išraiškos skirtumais.

Grupinę parodą inicijavo žinomi grafikos meistrai: Rolandas Rimkūnas ir Rimvydas Kepežinskas, siekdami atskleisti platesnei visuomenės daliai, kokių galimybių ir tikslų turi jaunosios kartos grafikai.

Greta jaunųjų grafikų, eksponuojami gerai žinomų, ne vieną grafikų kartą išugdžiusių kūrėjų R.Rimkūno ir R.Kepežinsko darbai. Kūriniai įdomūs savo turiniu, kuris atsiskleidžia per meistriškai įvaldytas klasikinės grafikos technikas. Grafikos metrų darbai nekonkuruoja su jaunosios kartos menininkų kūriniais, priešingai, padeda jiems atsiskleisti.

Raktas į vaizduotę

Abstrahuotos erdvės, minkšti toniniai perėjimai juodose ir baltose kūrinių erdvėse bei smulkūs, darbų plokštumoje besiblaškantys veikėjai (raiteliai) – tai V.Žumbakytės estampai, kurti sausos adatos ir cianotipijos technikomis.

Menininkės kūriniuose neatpažįstamos (numanomos) erdvės išsiskaido į fragmentus, smulkias daleles, susilieja į dėmes, tarsi persikurdamos, nuolatos besitransformuodamos. Jose jungiasi realūs, žmogų supančio materialaus pasaulio elementai ir jo vidinio pasaulio – minčių, jausmų – refleksijos.

V.Žumbakytė atspaudus derina su tapybos etiudais, taip bendroje ekspozicijoje atsiranda spalvų: "sudžiūvusi" geltona ir "gelmiška" mėlyna. Jos – tarsi realybės intarpai: akivaizdūs, perskaitomi, tačiau kintantys.

Realaus ir įsivaizduojamo pasaulių sampynos bei fragmentiškumas kompozicijose būdingi ir L.Steponavičiūtės iliustracijoms, skirtoms Hanso Christiano Anderseno pasakai "Mergaitė su degtukais". Iliustracijoms būdinga minimalistinė raiška: kompozicijos kuriamos iš kelių elementų, paliekant daug tuščios, laisvos erdvės.

Tai vieni įdomiausių ir netikėčiausių parodos kūrinių, ne tik dėl savitos menininkės estetikos pajautos, bet ir dėl atlikimo technikos – koliažo, sujungiančio grafiškus elementus į bendrą, nedalią visumą. L.Steponavičiūtė į iliustracijos meną pažvelgia labai individualiai ir originaliai, atitoldama nuo tradicinio iliustracijos suvokimo bei atlikimo technikų.

Kitokios istorijos

V.Leleivos raižiniai išsiskiria savita vizualine raiška. Vaizduodamas buitiškus elementus (plaktuką, pirštinę, banano žievę ir t. t.), menininkas suteikia jiems nebūdingą medžiagiškumą.

Iš plonų, tankių linijų autorius sukuria minkštus, jaukius, kailį primenančius paviršius, kuriuos norisi liesti. Nekeisdamas realios objektų formos, o atkartodamas ją be galo tiksliai, V.Leleiva sužadina žiūrovo jusles, pasiklydusias tarp realybės ir fantazijos.

Švelnus ir nekaltas melas raižinių serijoje paskatina žiūrovą įsižiūrėti ir priverčia jį suabejoti savo teisumu.

 


Šiame straipsnyje: grafikaparodamenas

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių