Japonės pagarbą Ch. Sugiharai įskiepijo lietuviai

Pokalbis su Kyrie – apie japonų požiūrį į Ch.Sugiharą, didžiausius skirtumus būnant šokėju Lietuvoje ir Japonijoje bei japonišką žvilgsnį į Lietuvą.

– Pasirodysite Sugiharos savaitės renginiuose Kaune. Ch.Sugihara Lietuvoje yra labai gerbiamas – Vilniuje turime jo vardu pavadintą gatvę, Kaune – Sugiharos namus, taip pat jo atminimas Lietuvoje įamžintas memorialais ir muziejais. Ar buvote girdėjusi apie šią istorinę asmenybę, kai gyvenote Japonijoje? Ar jūsų gimtojoje šalyje jis yra toks pat svarbus kaip ir Lietuvoje?

– Iš tikrųjų apie Ch.Sugiharą aš nelabai ką žinojau, kol 2014 m. neatvykau į Lietuvą. Čia pradėjau šokti "Auroje", o manęs aplankyti į Kauną atvažiavo teta. Ji buvo girdėjusi apie šį Japonijos diplomatą ir mane nusivedė į Sugiharos namus. Apsilankymas juose paskatino daugiau domėtis Chiunės gyvenimu ir ieškoti informacijos apie jo nuopelnus žmonijai.

Buvau sujaudinta Ch.Sugiharos meilės žmonėms ir begalinės jo drąsos, tad pajutau troškimą apie šią asmenybę papasakoti žmonėms visame pasaulyje. Remiama Sugiharos namų, "Auros" šokio teatro ir Japonijos ambasados Lietuvoje, sukūriau keletą performansų Sugiharos namuose ir viešbutyje "Metropolis". Visa tai išaugo į dueto spektaklį "Aušra", dedikuotą Ch.Sugiharai. Jį kūrėme drauge su kitu "Auros" šokėju Love Hellgren. Šio spektaklio premjera 2016 m. įvyko Sugiharos namuose. Bendradarbiaudamos su įvairiomis organizacijomis, spektaklį parodėme penkiose skirtingose šalyse. Jaučiuosi taip, tarsi pati augčiau drauge su spektakliu.

Lietuvius su Ch.Sugihara sieja sudėtinga šalies istorija ir asmeninės tragedijos, ko negalima pasakyti apie japonus.

Manau, kad dauguma japonų yra girdėję apie Ch.Sugiharą, bet jie nejaučia jam tokių jausmų, kuriuos jaučia lietuviai. Lietuvius su Ch.Sugihara sieja sudėtinga šalies istorija ir asmeninės tragedijos, ko negalima pasakyti apie japonus. Tikiu, kad Japonijoje prieš dvejus metus sukurtas filmas apie šią istorinę asmenybę "Persona non grata" padėjo japonams, ypač jaunosios kartos, geriau suprasti šio diplomato nuveiktų darbų svarbą.

– Sugiharos savaitės renginiuose pristatant Ch.Sugiharos istoriją kauniečiai taip pat bus supažindinti ir su Japonijos kultūra. Kaip manote, ar Lietuvai reikėtų daugiau renginių, kurių metu būtų galima susipažinti su japonų kultūra? Ką jums pačiai reiškia dalyvauti Sugiharos savaitėje?

– Ch.Sugihara buvo itin empatiškas, sugebėdavo suprasti kitų kultūrų, religijų ir įsitikinimų žmones. Manau, kad bendravimas tarp skirtingų kultūrų atstovų yra itin svarbus, nes padeda suvokti, kad žmogus yra daugiau nei jo kultūrinė terpė, religija ar tautybė. Japonų kultūra, lygiai taip pat kaip lietuvių, yra išskirtinė ir slepianti daug netikėtumų, bet svarbiausia, kaip jau minėjau, yra bendravimas tarp skirtingų kultūrinių terpių žmonių. Man didelė garbė dalyvauti Sugiharos savaitės renginiuose ir atlikti performansą Kauno geležinkelio stotyje, kurioje Ch.Sugihara išdavė paskutines vizas pabėgėliams. Tikiu, kad šokiu galima pasakyti daug daugiau nei žodžiais. Tikiuosi, kad mūsų šokis papasakos Ch.Sugiharos istoriją persismelkdamas į žmonių protus bei širdis.

– Kokie pirmieji įspūdžiai buvo apsigyvenus Lietuvoje? Galbūt galėtumėte atskleisti savo požiūrį į Kauno gyvenimą ir sutiktus žmones?

– Kaune gyvenau dvejus metus. Jaučiausi tarsi gyvenčiau labai tolimoje nuo Japonijos šalyje kitame laikmetyje, galbūt dėl to, kad Kaunas išlaikė senosios architektūros pastatus, taip pat čia visai kitokia atmosfera. Tačiau kai kurie dalykai yra itin šiuolaikiški, tad Lietuva yra unikali šalis, kurioje galima pastebėti štai tokį senų ir šiuolaikinių objektų mišinį. Lietuvius apibūdinčiau kaip jautrius žmones, galbūt taip yra dėl to, kad jūs, kaip ir japonai, gyvenate arti gamtos. Manau, daugumai japonų, kaip ir man, patiktų natūralus ir švelnaus skonio lietuviškas maistas bei mineralinis vanduo, o lietuviai mielai pasimėgautų japonišku maistu ir japoniškomis karštosiomis versmėmis (onsenais).

– Britų dienraštis "The Guardian" Kauną įtraukė į gražiausių art deco stiliaus miestų dešimtuką. Ar atkreipėte dėmesį į Kauno architektūrą, kol gyvenote Lietuvoje?

– Apie art deco stiliaus miestų dešimtuką nebuvau girdėjusi, tačiau Kauno architektūra yra tikrai labai graži. Kai kurie pastatai turi nuostabią savo istoriją, kaip, pavyzdžiui, Kauno valstybinė filharmonija, kurioje pernai pasirodėme tarptautinio šokio festivalio "Aura" metu.

– Esate šokėja, keletą metų šokote šokio teatre "Aura". Kaip nusprendėte pasirinkti šokėjos kelią? Gal galėtumėte išskirti didžiausius skirtumus tarp buvimo šokėju Japonijoje ir Lietuvoje?

– Praėjusį rudenį palikau šokio teatrą "Aura", šiuo metu šoku kitose Europos šalyse ir kuriu savo choreografiją. Mano pasirinkimui tapti šokėja didelės įtakos turėjo choreografas Stephenas Wynne'as, jis buvo mano mentorius, kai studijavau Belhaveno universitete, JAV. Džiaugiuosi, kad šokant "Auroje" man buvo suteikta nemažai unikalių galimybių tobulėti. Iš savo patirties galiu teigti, kad Lietuvoje šokėjai yra daug labiau gerbiami visuomenės, juos dažnai samdo miesto valdžia. Japonijoje dauguma šokėjų negauna jokio atlygio, šokis nėra laikomas profesija, labiau hobiu. Manau, kad tai ir yra didžiausias skirtumas tarp lietuvių ir japonų požiūrio į šokėjus.

– Kas, be šokio, jums teikia malonumą?

– Mėgstu keliauti ir leisti laiką gamtoje. Neatsispiriu gaminimui namuose, nes man patinka išbandyti skirtingų virtuvių patiekalus. Žinoma, nepamirštu ir draugų bei šeimos. Tačiau visi mano pomėgiai ir gyvenimo patirtys yra stipriai susiję su menu.