J. Strømgrenas: turėti humoro jausmą ir kvatoti – du skirtingi dalykai

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) spektaklio "Durys" repeticijas pradėjo garsus Norvegijos teatro menininkas Jo Strømgrenas. Jis yra ne tik "Durų" režisierius – spektakliui, kurio premjera bus parodyta ir Kaune, kuria pjesę ir choreografiją.

J.Strømgrenas įpratęs dirbti tarpdiscipliniškai, kartais prisideda net prie scenografijos ar kostiumų atsiradimo. Lietuvoje jis puikiai pažįstamas visiems, besidomintiems šiuolaikiniu šokiu ir teatru. Daug prizų pelnęs J.Strømgrenas yra Nacionalinio Norvegijos baleto asocijuotas choreografas, Norvegijos rašytojų gildijos narys. Su savo įkurta trupe "Jo Strømgren Kompani" spektaklius rodė daugiau nei 60 šalių, bet kurti su lietuvių trupe jam yra naujiena.

Prieš vieną pirmųjų "Durų" repeticijų kalbinamas menininkas dalijosi mintimis apie humorą, teatrą bei "Durų" spektaklį.

– Šokėjas, choreografas, režisierius ir dramaturgas. Tiek daug veiklų ir talentų, ko dar lietuviai nežino apie jus?

– Pagal apibrėžimą galėčiau būti vadinamas diletantu, nes mano vienintelis išsilavinimas yra baleto studijos ir tai neturiu jokių baigimą patvirtinančių dokumentų, kadangi labai dažnai nelankiau paskaitų. Manau, kad kiekvienas mano kartos žmogus anuomet buvo įsitikinęs, kad reikia įgyti profesiją ir jos laikytis, tapti vienos srities ekspertu. Bet dabar visiškai įprasta keisti savo užsiėmimą porą ar net keletą kartų per gyvenimą.

Aš, be visų teatro veiklų, dar turiu nedidelį ūkį Norvegijos kalnuose ir man labai gerai sekasi statybininko darbas. Kai turiu laiko, ten auginu bulves. Tačiau auginti daržoves Norvegijoje sunkoka – daug akmenų, reikia juos išrinkti. Tad kiekvieną kartą, kai lankausi Lietuvoje ir pamatau lygų kraštovaizdį, nuostabią dirvą, pagalvoju, kad geriausia ūkį turėti būtent čia. Tai tikriausiai labai netipinė asociacija apie Lietuvą .

Atsimenu vieną skandinavišką knygą apie gyvenimą, ten rašoma, jog tam, kad išgyventų, anksčiau kiekvienas žmogus turėjo išmanyti bent jau septynias profesijas: ūkininko, kalvio, statybininko ir pan. Manau, kad teatras šiais laikais panašus – daug susijusių elementų. Manęs dažnai klausia: bet jūs darote viską, kaip tai? Man tai visiškai natūralu.

– O kaip dėl futbolo? Girdėjau, kad tai jūsų mėgstamas žaidimas. Jo įkvėptas sukūrėte spektaklį "A Dance Tribute to the Art of Football".

– Futbolą žaidžiau, kai buvau paauglys. Gyvenau nedideliame miestelyje, tad tebuvo du pasirinkimai – slidinėti žiemą ir žaisti futbolą vasarą. Slidinėjimas ir futbolo žaidimas buvo du paskutiniai dalykai, kuriuos dariau todėl, kad tai darė ir kiti. Dabar darau tai, ką noriu. Ir tai man svarbiausia. Baleto pasirinkimas irgi buvo suvokimas, kad galiu daryti tai, ką AŠ noriu, daugiau niekas to nesirinko. Dar svarsčiau apie rusų filologijos studijas. Nors šiaip dar jauno amžiaus teko daug keliauti po egzotiškas šalis dėl tėvo darbo, kuris buvo jūrų biologas. Tuo metu pamačiau labai daug skirtingų kraštų ir kultūrų bei suvokiau, kad viskas yra reliatyvu. Tai svarbiausias vaikystės suvokimas.

Kuo labiau į Rytus keliauji, tuo labiau ten gyvenantys žmonės sugeba pamatyti spektakliuose užslėptus dalykus.

– Lietuvos šokio bendruomenei jūs puikiai pažįstamas. Kai visi iš Norvegijos vyko megzti svarbių kontaktų į Briuselį, jūs pasirinkote visai kitą maršrutą – po Sovietų Sąjungos žlugimo bundančias Baltijos šalis. Kodėl?

– Į Lietuvą atvykau intuityviai. Nenorėjau daryti to, ką daro visi. Devyniasdešimtaisiais stiprėjo globalizacija, žmonės tapo ciniški, buvo svarbiausia mada, pinigai, verslas. Man svarbiau buvo naujos draugystės, asmeniniai kontaktai, iš ko galima sukurti istoriją. Vieni iš pirmųjų žmonių, kuriuos sutikau savo veikloje, buvo Audronis Imbrasas (tuometis Lietuvos šokio informacijos centro direktorius – A.P.) ir Viktoras Karpušenkovas (Lietuvos šokio informacijos centro vadybininkas – A.P.). Du siaubingi žmonės ir dabar negaliu jų atsikratyti (šypsosi). Aš jų paklausiau, ar galime bendradarbiauti, jie atsakė: taip, bet mes neturime pinigų. Atsakiau, kad viskas gerai.

Taip viskas ir prasidėjo, o vėliau pamačiau, kad tie žmonės, kurie kadaise keliavo į Berlyną, Briuselį, Niujorką ir tapo žinomi labai greitai, bet dar greičiau buvo pamiršti, juos pakeitė kiti, nes jų užmegzti ryšiai nebuvo stiprūs.

Lietuvoje buvau jau gal dvidešimt kartų, sunku ir suskaičiuoti, kiek čia visko sukurta. Į spektaklius čia susirenka gera publika, kaip sakoma, "čia yra gera rinka" (šypsosi). Tad esu laimingas, kad tas intuityvus planas pasiteisino, ir džiaugiuosi, kad draugystė bei asmeniniai kontaktai yra tai, kas tęsiasi ilgiausiai.

– Ar tiesa, kad būtent A.Imbrasas pasiūlė jums tapti choreografu?

– Nesakyčiau, kad jis man pametėjo idėją... Tačiau, žinoma, pirmaisiais veiklos metais labai svarbu grįžtamasis ryšys. Kokie penki žmonės tuomet norėjo būti tikri, kad tęsiu tai, ką pradėjau, A.Imbrasas buvo vienas iš jų. Atvirai kalbant, jis man nėra pasakęs, kad spektaklis buvo puikus, sakydavo "gerai" ir tiek. Ir jis visad mane vadindavo siaubingu, tad ir aš jį taip vadinu.

– 2001 m. Lietuvoje, tuometiniame "Pergalės" kino teatre (dabar – "Pramogų bankas") įvyko jūsų spektaklio "Ten" premjera. Jame Rytų europiečiai svajoja apie kelionę į Vakarus. Dabar vėl Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – spektaklis apie migraciją, apie duris tarp "čia" ir "ten". Ar lietuviai jums atrodo nuolat migruojantys, savo gyvenimu nepatenkinti žmonės?

– Šįkart tema yra bendresnė. Ji nesusijusi konkrečiai su Lietuva. Beje, dabar mes Lietuvą laikome didesniosios Skandinavijos dalimi, ne Rytų Europa. Nors žinau, kad yra vis dar manančių, kad tai Rusijos dalis. Pastebėjau, kad kuo labiau į Rytus keliauji, tuo labiau ten gyvenantys žmonės sugeba pamatyti spektakliuose užslėptus dalykus. Taip yra dėl priespaudos metų, kuriuos jiems teko iškęsti, kai buvo apribota kalbos ir kitos laisvės. Tokie žmonės įpratę prie simbolių ir metaforų, visai kitaip nei, tarkim, anglai, kuriems simbolių naudoti neteko. Kita vertus, kuo spektaklis universalesnis, tuo daugiau durų gali atsiverti užsienyje. Žmonės sako, kad jei nori būti universalus, turi būti lokalus, bet aš nesutinku.

– Ką norite pasakyti šiuo spektakliu, kokia jo pagrindinė idėja ar idėjos?

– Tai asociatyvus priminimas apie migraciją, emigraciją. Noriu kalbėti apie esmę, apie tai, kad žmonės niekada nėra šimtu procentų patenkinti savo gyvenimu. Visuomet yra kažkas kitoje pusėje – kaimynas, siena, kartų sienos. Visuomet norisi kažko daugiau ir tai sukuria problemas. Galima tai sieti su Sirija ar Rusija arba su nematoma siena tarp Norvegijos ir Švedijos, Danijos, Baltijos šalių. Ar tai bus apie baimę? Kol kas nežinau, repeticijos tik prasidėjo.

– Spektakliui "Durys" pjesę kūrėte pats. Ar vis dar rašote, ar ji jau baigta?

– Šiame spektaklyje būtų kvaila turėti viską iš anksto surašyta. Aš išbandau savo sugalvotus dalykus, pasitikrinu su aktoriais. Sutikau puikią aktorių grupę. Jie taip pat prisideda savo idėjomis.

– Spektaklyje žiūrovai išvys Rasą Samuolytę, Rimantę Valiukaitę, Rytį Saladžių, Dianą Anevičiūtę, Žygimantę Jakštaitę, Augustę Pociūtę, Ugnę Šiaučiūnaitę ir Mantą Stabačinską. Kokiais kriterijais vadovavotės, atsirinkdamas juos?

– Pirmą kartą dirbu su lietuvių komanda. Dažniausiai kuriu su labai įvairiataute grupe, ypač kai statome šokio spektaklį. Mano rekordas – dviejų mėnesių darbas su 21 tautybės žmonių komanda vienoje studijoje.

Aktorius "Durims" pasirinkau intuityviai ir kai visus sutikau, pagalvojau, kad man pasisekė, tai malonūs žmonės, nors šiaip aktorių gali būti visokių (juokiasi).

– Iš kur jūs pats paveldėjote humoro jausmą?

– Aš pastebiu dalykus, kurių kiti nevertina ar nepamato. Humoras yra tai, kai išryškini smulkmenas, išdidini jas. Kita vertus, svarbu ir priežastys, kodėl žmonės pasitelkia humorą. Vieni gali jį naudoti, kad lengviau parduotų bilietus ir gautų pelno, kiti gal tiesiog yra paviršutiniški žmonės, kuriems patinka geri pokštai ir tiek. Mano atveju, viso to, ką darau, pagrindas yra gilus pesimizmas, pasaulis – baisi vieta. Bet reikia iš to išspausti ką galime geriausio. Pastebėjau, kad šalyje, kur yra socialinių problemų, visai kitoks humoras nei aukščiausiuose sluoksniuose. Jų pokštai nejuokingi. Bedarbiai, kaliniai, žmonės, kovoję dėl išlikimo, praradę vaikus – jie turi visai kitus motyvus juoktis. Šiais laikais mane neramina viskas, kas prisidengia moralumu, nes riboja tai, ką galime daryti teatre, ir tai, kas yra humoras. Tikriausiai iš visų šalių, o jų aplankiau per šešiasdešimt, sunkiausia naudoti humorą buvo JAV – ten begalė taisyklių, ko negalima sakyti. Jie tvirtina esą laisvės šalis, ginantys visas laisves, bet iš tiesų ten buvo daugiausia cenzūros. Ne įstatymų įtvirtintos cenzūros, bet moralinių įsitikinimų, nerašytų visuomenės taisyklių, ko nederėtų sakyti. Tai didelis paradoksas.

– Viename interviu sakėte, kad lietuviai santūrūs, nereiškia emocijų, nesikvatoja. O dabar ruošiatės jiems pristatyti komišką spektaklį, ar nebaisu?

– Vienas dalykas yra turėti humoro jausmą, o kitas – garsiai juoktis. Rusai daug ir garsiai juokiasi. Arba rėkia, kai nepatinka spektaklis, o lietuviai gal mandagesni. Anksčiau galvojau, kad mano spektakliai nepatinka lietuviams, nes nebūna reakcijų, tačiau pasirodymui pasibaigus pasipila ovacijos, gauni pakvietimų atvykti dar kartą, bilietai greitai išperkami, tuomet suvoki, kad tai visgi yra ne apie euforišką spektaklio priėmimą. Amerikiečiai visad sako "aš tave myliu", o lietuviams tai pasakyti kur kas sunkiau ir tai daug reiškia. Tad suprantu, kai Audronis pasako "buvo visai neblogai" – tai geras komplimentas. Aš irgi kilęs iš tokio regiono Norvegijoje, kur nesakome, kad reikalai geri, sakome – galėjo būti ir blogiau.


Kas? Premjera. "Durys".

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? spalio 10 d. 18 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Angela

Angela portretas
Labai įdomus interviu. Ačiū. Spektaklis turėtų būti ne mažiau įdomus.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių