J. Keleras: poeziją išgelbės reinkarnacija | KaunoDiena.lt

J. Keleras: poeziją išgelbės reinkarnacija

"Jauni žmonės atgimsta ir jie yra tokie pat kaip mes, kaip ankstesnės kartos, kuriems įdomūs tie patys dalykai – tai yra nuostabiausia", – sako Julius Keleras.

Vokalo studijas baigęs poetas, fotografas, vaikų rašytojas, dramaturgas į Kauną atvyks su įspūdingų fotografijų paroda, kurios atidarymo metu pristatys ir savo knygas. Renginio išvakarėse – pokalbis su menininku.

– Ar galėtumėte išskirti kurį nors gyvenimo momentą, atvedusį prie kūrybos?

– Jei ne kažkada kažkieno užvestas laikrodinis mechanizmas, tikrai nenorėčiau tuo užsiimti. Būtų smagu darbuotis buhalteriu, santechniku, burokų, garšvų ar kuojų augintoju, ar dar kokiu kitu, galinčiu praversti, daiktu. Pavyzdžiui, akmeniu. Tokį mačiau kažkada rugių lauke Kristijono Donelaičio gimties vietoje Karaliaučiaus srityje Lazdynėliuose, greta Gusevo (Gumbinės). Akmuo, rugių laukas ir nieko daugiau. Kažkas neįtikėtino. Tobula savęs realizacija. Jeigu K.Donelaitis tai mato, jis yra labai laimingas.

– Vilniaus universitete lietuvių kalbos ir literatūros specialybę baigėte sovietmečiu. Vėliau studijavote Čikagoje, siekdamas laisvųjų menų magistro laipsnio. Jus domino tolesnės studijos užsienyje, gyvenimo patirtis, ar tai buvo spontaniškas sprendimas?

– Prieš tai dar baigiau J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – Vilniaus konservatorija) solinį dainavimą, tokią turbūt gana egzotišką specialybę, pas Kazimierą Gutauską, kitados garsų dramatinį operos tenorą. Dainavau berniukų ir jaunuolių chore "Ąžuoliukas", kuriam vadovavo legendinis profesorius Hermanas Perelšteinas. Na, čia teks pasigirti: kai 1987 m. Vilniaus universitete su pagyrimu apgyniau diplominį darbą "Simono Daukanto istoriosofija", Vilniuje lankėsi dr. Bronius Vaškelis, Lituanistikos katedros vedėjas iš Čikagos, ieškojęs savo katedrai UIC (University of Illinois at Chicago) pirmųjų magistrantų. Baigęs studijas grįžau Lietuvon, o po kelerių metų – vėl Amerika: išvažiavau į Niujorką redaguoti lietuviško savaitraščio.

– Kiek jūsų kūrybai svarbus Vilnius – miestas, jo aura, jo istorija? Gal įkvėpimo ieškote klajodamas Senamiesčio gatvelėmis, gal turite vietų, kuriose kaip kūrėjas jaučiatės itin puikiai?

Vilnius – knygos, poezija, bibliotekos, žodis, kuris yra ir lieka gyvas.

– Vilnius – mano miestas, turbūt negalėčiau gyventi kitur. Taip sakau, nes jau esu bandęs, o tai, kad valdžia nuolat įrodo neturinti autoriteto ir tuo būdu aktyviai skatina žmones emigruoti iš Lietuvos, kartu ir iš Vilniaus, yra apgailėtina. Tad stengiuosi gyventi ne valdininkų ir ministerijų viešpačių Vilniuje – jis nėra mano. Renkuosi artimų bičiulių ratą, kuriam artima filaretų / filomatų dvasia, kurie nesusaistyti korupcijos, valdiško nihilizmo ir perversiško egoizmo ideologijos. Vilnius – knygos, poezija, bibliotekos, žodis, kuris yra ir lieka gyvas. Žmonės turi čia gyventi, nors ir morališkai apgriautoje teritorijoje. Kažkada interviu LTV Giedrei Kazlauskaitei esu sakęs, kad Vilnius man yra šaligatvis. Be dvejonių tai patvirtinčiau darsyk ir nebūtinai turėdamas omenyje savo fotoknygą "Vilniaus šaligatviai".

– Ką laikote savo mokytojais?

– Mokytojų turėjau daug. Išskirčiau du – H.Perelšteiną, "Ąžuoliuko" vadovą, mane trylikametį, neturėjusį jokio supratimo apie muziką, tik aistringai troškusį dainuoti, priėmusį į chorą, ir profesorių Juozapą Girdzijauską, mano universitetinių darbų – kursinių bei diplominio "Simono Daukanto istoriosofija" vadovą. Jei pirmasis buvo dievybė, kurio galios tuomečiame muzikiniame olimpe prilygo Dzeusui, antrasis buvo esmingas mokytojas draugas, ypač baigus studijas.

– Kokie yra jūsų ryškiausi atsiminimai?

– Vaikystė, žinoma. Vasarojimas pas senelius Ukmergėje – (vadindavau juos bobute ir dieduku) įvairiaspalviai žaidimai su kiemo vaikais Antakalnyje. Mokykloje, pirmoje klasėje buvau koridorių direktorius (pats save paskyriau), parašiau pirmąjį eilėraštį apie Lietuvą, kuri "sėdėjo ant kranto ir skalbė juodą skarą"... Devintoje klasėje – Osipas Mandelštamas, sidabro amžiaus rusų poezija, muzika, solinis dainavimas J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje. Draugai, kasdieniai vakarai Filharmonijoje ar Operos teatre. Pažintys su poetais (Sigitu Geda). Daug visko.

– Surengėte 20 poezijos renginių neįprastose Vilniaus vietose. Papasakokite plačiau.

– Mums su "kitų knygų" leidėju, vadinamuoju Kitu Vyskupu, Gediminu Baranausku, prieš trejetą metų kilo tokia mintis surengti poezijos skaitymus. Iš pradžių padėjo Aistė Kisarauskaitė, paskui rengiau vienas. Suorganizavome 20 poezijos skaitymų įvairiose Vilniaus vietose, daugiausia – galerijose, keistose patalpose arba privačiose menininkų erdvėse, kur, aišku, ribotas kiekis žmonių, galinčių dalyvauti ir klausytis. Antra vertus, poezija dabar niekas per daug nesidomi, išskyrus tokias šalis kaip Rusija, Kinija. Net Japonijoje užsidaro poezijos žurnalai, kas, bent jau man, yra neįtikėtina. Statistinis japonas penktadieniais eina į barą, prisigeria sakės, padainuoja karaokė, svirduliuodamas sėda į metro ir važiuoja į namus. O kada skaityti poeziją, kada gyventi kitaip? Žiūrim Kim Ki-Duko filmus ir manome, kad Oriento pasaulyje kažkas kitaip. Ten jokių stebuklų nėra. Yra taip, kaip ir čia – atskiri žmonės, kurie tas idėjas palaiko, kuriems toks gyvenimo būdas įdomus. Atsitinka taip, kad jauni žmonės atgimsta ir jie yra tokie pat kaip mes, kaip ankstesnės kartos, kuriems įdomūs tie patys dalykai, – tai yra nuostabiausia. Kai kuriuose jaunuose žmonėse atpažįstu save, jie veikia taip, kaip aš pats būčiau elgęsis prieš 20 metų. Tai lyg kokia reinkarnacija.

– Kodėl pradėjote rašyti vaikams?

– Tiesą sakant, visada norėjau. Taip, kaip ir visada norėjau rašyti teatrui. Neišdrįsdavau, reikėjo kažkaip susikaupti, gal ir laiko nebūdavo. Trūko piliorių, kurie tą pastatą išlaikytų. Vienas įkvėpimo šaltinių buvo Kęstučio Kasparavičiaus ir Gendručio Morkūno knygos. Jie man du nuostabiausi lietuvių vaikų literatūros autoriai. Kažkaip netyčia susiliečiau su jų abiejų kūryba, labai patiko. Iš tiesų labiausiai norėjau rašydamas vaikams padžiazuoti, pakvailioti, padaryti taip, kaip kitur negalima.

– Pakalbėkime apie jus kaip dramaturgą. Šiemet jums buvo tikrai sėkmingi metai.

– Taip, per pirmąjį metų pusmetį įvyko trys premjeros, visos labai skirtingos ir ne mažiau įspūdingos. Kovą Kauno kameriniame teatre mano pjesę "58 sapnai" pastatė režisierius Renaldas Bartulis, o gegužę jau buvau Minske, Baltarusijos sostinėje, kur ten dirbanti režisierė Virginija Tarnauskaitė "Naujajame teatre" pastatė irgi tuos pačius mano "58 sapnus", pervardijusi pjesę "Sapnais". O birželio 1-ąją jau dalyvavau Vilniaus "Šokio" teatre pastatytame baleto spektaklyje "Karalaitė Murzė". Jis pastatytas pagal mano knygą vaikams ir libretą.


Kas? J.Kelero kūrinių paroda ir knygų pristatymas.

Kur? Kauno pilies parodų erdvėje.

Kada? spalio 13 d. 17 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių