,,Išlaisvinimo diena“ – pažangesnė komunizmo versija?

Šiandien toji ideologija, nuo kurios pabėgome prieš 27 metus, kituose pasaulio kraštuose yra vis dar stipriai gaji. Tai paliudijo festivalio "Kino pavasaris" metu Kaune pristatytas dokumentinis filmas "Išlaisvinimo diena" (2016), kalbantis apie vakarietiškos, kontraversiška laikomos muzikos grupės "Laibach" surengtą koncertą su Rusija puikius santykius palaikančioje Šiaurės Korėjoje, totalitarinio režimo valstybėje. Tai, su kokia realybe susidūrė grupė viešėdama šioje šalyje, sukrečia – čia lyg sustojus laikui žmonės gyvena gerokai patobulintame komunistinės visuomenės modelyje ir... jaučiasi laimingi.

Apie tai kalbėjo ir filmo specialiai į Kauną pristatyti atvykęs grupės narys Ivanas Novakas, kuris viešnagės Šiaurės Korėjoje metu vienas išėjo iš viešbučio pasivaikščioti po miestą, nors tai daryti grupės nariams buvo draudžiama. Vilniuje filmą be I.Novako dar pristatė režisieriai norvegas Mortenas Traavikas ir latvis Ugis Olte, prodiuseris latvis Uldis Cekulis.

Kelionė su paradoksais

Kas nėra girdėję "Laibach" kūrybos, trumpai ją būtų galima pristatyti taip. Tai Slovėnijos grupė, susikūrusi dar Jugoslavijos laikais, prieš 37 metus. "Laibach" pristatoma kaip roko grupė, tačiau, ko gero, tiksliausia būtų ją įvardyti kaip eksperimentinę industrinę grupę su neoklasikos ir militarizmo motyvais.

Kaip nuskamba filmo pradžioje pasakyta frazė, kūrėjai siekia užčiuopti industrinės miesto atmosferos pulsą, tad jų muzikoje nuskamba ir realūs garsai, atkeliavę iš fabrikų, karinės ir kitos pramonės objektų. Grupė pasižymi ir išskirtiniu vokalisto Milano Fraso balsu, sceniniu įvaizdžiu (tiesmukai ne kartą interpretuotu kaip prijaučiančiu fašizmui) ir muziką stipriai papildančiomis vaizdo projekcijomis. Jų klausytojui perduodama žinutė – ne vien pramoginė muzikine prasme, bet ir stipriai verčianti šiuolaikinį žmogų susimastyti apie savo būtį šiuolaikiniame pasaulyje (naudojama ironija, metaforų kalba). Grupės kūryba itin svarbi muzikos istorijoje ir laikoma tokio stiliaus pradininke, padariusia stiprią įtaką ne vienai pasaulyje žinomai grupei. Praėjusių metų vasaros pabaigoje "Laibach" surengė ir pirmąjį koncertą Lietuvoje, festivalyje "Mėnuo Juodaragis".

Filme nuskamba žodžiai, taikliai apibendrinantys patį filmą, – politika yra propaganda, visas menas yra propaganda, kaip ir kartu visa propaganda yra menas.

2015 m. rugpjūčio 19 d. Šiaurės Korėjos sostinėje Pchenjane Išsilaisvinimo dienos proga (1945 m. rugpjūčio 15 d. Šiaurės Korėja atsiskyrė nuo Japonijos) surengtas koncertas tapo tikru istoriniu įvykiu. Pirma, "Laibach" – pirmoji populiari Vakarų muzikos grupė, kuri kada nors šioje valstybėje surengė savo pasirodymą. Antra, ironiškiausia ir labiausiai intrigą kelia tai, jog buvo pakviesta būtent ši grupė, kuri savo kūryboje menine kalba kaip tik ir kritikuoja tokią ideologiją, atverdama jos išvirkščiąją pusę. Visiškas paradoksas. Todėl ir buvo nuspręsta į kelionę (ji truko dešimt dienų) pasiimti vaizdo kamerą ir viską nufilmuoti. Ir tikrai buvo verta – filmas supažindina su iš kitos (nesuvaidintos, žiniasklaidos nesumeluotos) pusės pažinta Šiaurės Korėja, joje gyvenančių žmonių kasdienybe, požiūriu į kultūrą, kūrybą ir tarpusavio santykius.

Filmą režisavo didelis "Laibach" gerbėjas M.Traavikas (kartu su latvių režisieriumi U.Olte) – Norvegijos menininkas ir teatro režisierius, pagarsėjęs savo darbuose naudojama provokacija, neatsiejama nuo politinio diskurso. Užmezgęs santykius su Šiaurės Korėjos menininkais ir čia jau lankęsis ne vieną sykį, jis ir įtikina šią šalį pakviesti grupę. Kelionės planavimas truko ištisus metus ir tik po metų grupė oficialiai gavo kvietimą.

Atgal į šeštąjį dešimtmetį

Atvykus muzikantų čia laukė nemaži sunkumai. Vienu metu pradėta baimintis, jog koncerto įgyvendinti tiesiog nebus įmanoma – dėl techninių galimybių ir per didelės cenzūros galios. Grupės nariai ir pagalbinis personalas daugybę valandų praleido didžiausiame Pchenjano teatre, ruošdamiesi koncertui.

Europiečius pribloškė teatro pasiūlytos techninės galimybės, kaip jie patys įvardija filme – tokios, kokios anksčiau buvusios kokiais 1950 m. Tad kai ko teko atsisakyti, koreguoti, prisitaikant prie tokių sąlygų, kokios yra. Taip pat norėta į pasirodymą įtraukti ir šiek tiek Šiaurės Korėjos kultūrinės dvasios, tad koncerto metu dainavo ir vietinis merginų choras bei kiti muzikantai (beje, pasirodę gana šauniai).

Grupėje dainuojanti dainininkė Mina Špiler norėjusi padainuoti ir korėjietiškai. Tačiau idėjos tekę atsisakyti, kadangi jos repetuotoje dainoje nuskambėjo tarmė, artima demokratinei Pietų Korėjos – Šiaurės Korėjos mirtinos priešės – kalbai.

Dar vienas aspektas, išryškėjęs repeticijų metu, – cenzūra. Vieną dieną į teatro salę atėję trys vyriškiai. Angliškai puikiai kalbantis grupės koordinatorius korėjietis muzikantams pranešė, jog tai – vertintojai, kurie ateina prieš kiekvieną kultūrinį renginį ir stebėdami repeticiją sudaro sąrašą, kas yra leistina, o kas ne. Paaiškėja, jog cenzūra šioje šalyje yra ypač griežta ir kultūra yra visiškai kontroliuojama vyriausybės. Kiekviename meno kūrinyje turi būti šlovinamas valstybę valdantis Kim Jong Unas. Tai vizualiai filme atskleidžia kadras, kai didžiulė salė dainuoja lyderį garbinančią dainą vienos šventės metu, o pastarasis sėdėdamas infantiliškai džiūgauja, it mažas vaikas. "Laibach" atveju, draudžiamų dalykų irgi buvo nemažai, ypač lyg kokia apsėdusi paranoja daug kur buvo įžvelgti neva nacistiniai ženklai. Kūrėjai bandė gudriai apeiti šiuos reikalavimus ir nepasiduoti spaudimui. Kaip ir reikalavimui mieste stovint prie svarbių paminklų žūtbūt nusiimti saulės akinius ir kepurę.

Kelionė pareikalavo didelės kantrybės. Muzikantus labiausiai papiktino tai, kad žmonės čia "visiškai praplautomis galvomis" – lyg marionetės, valdomos aukštesnėje valdančios hierarchijos pozicijoje esančių rankų. Kaip teigiama filme, jie nuo pat mažumės mokomi savarankiškai nepriimti sprendimų, o laukti nurodymų. Tad salėje pakeisti kokį nors kabelį prireikia daug laiko, nes darbuotojai tiesiog laukia, kada bus patvirtinta iš aukščiau tai padaryti.

"Šiaurės Korėjos sostinėje nuolat kyla problemų dėl elektros. Daugelis privačių namų turi įsirengę saulės kolektorius, kadangi apie dešimtą valandą vakare mieste elektra yra išjungiama. Gatvėse nėra jokio apšvietimo. Apšviečiami tiktai pagrindiniai paminklai, skirti jų pasipriešinimui, revoliucijai ir politiniams dalyviams įamžinti. Jiems svarbiausia yra idėja, ideologija, kuria jie nuolat rūpinasi, o tas materialus pasaulis – tai, kiek jie turi resursų tai idėjai įgyvendinti. Bet ta idėja visą laiką yra tokia didelė, jog jie privalo nuolat stengtis siekdami ką nors išspausti iš turimų resursų, kad jau bent minimaliai galėtų tą savo ideologiją plėtoti", – pastebėjimais dalijosi po filmo į Kauną atvykęs grupės narys I.Novakas.

Požiūrio metamorfozė

Pagaliau koncertas surengiamas. Kokia gi auditorija atvyksta jo pasižiūrėti? Daugiausia tai buvo kviestinė publika – muzikantai, valstybės tarnautojai ar diplomatai iš kitų šalių, kurie buvo iš anksto supažindinti su grupe. Buvo ir grupės gerbėjų iš viso pasaulio, kurie atvyko į Pchenjaną patys.

"Kažkokio šoko žiūrovams nebuvo, tačiau kai kuriems diplomatams pats skambesys buvo kiek neįprastas, tad kai kas užsidengė ausis ir stebėjosi, ar viskas turi taip garsiai skambėti. Auditorija buvo reaguojanti, susidomėjusi. Reakcija buvo standartinė kaip ir kituose "Laibach" koncertuose – tai nėra muzika, kurioje tu patirtum transą, o labiau suprastum, kokia yra meno galia, kaip ji veikia. Tai buvo visiškai skirtinga muzika negu ta, kurią jie yra įpratę girdėti. Jie nėra nieko girdėję apie "Rolling Stones", U2 ar Michaelą Jacksoną. Jiems tai buvo pavyzdys, kaip Vakaruose skamba roko muzika", – pasakojo svečias.

Filme "Išlaisvinimo diena" nuskamba žodžiai, taikliai apibendrinantys patį filmą – politika yra propaganda, visas menas yra propaganda, kaip ir kartu visa propaganda yra menas. Filmas suteikia galimybę pamatyti, kaip sąveikauja propaganda ir meno formos. "Laibach" viešnagė Šiaurės Korėjoje tampa ne vien koncertu, bet kažkuo kur kas didesniu. Taip pat tai yra filmas apie žmonių, gyvenančių visiškai skirtinguose režimuose, bendravimą.

I.Novakas pabrėžė: "Prieš vykdami į šią šalį turėjome išankstinių nuostatų, kad važiuojame ne į demokratinę valstybę ir t.t. Tie nusistatymai buvo nulemti būtent žiniasklaidoje girdimų pranešimų. Tačiau atvykus ir pradėjus bendrauti su žmonėmis asmeniškai, nuomonė pasikeitė, užsimezgė žmogiški santykiai. Filmas pirmiausia ir yra apie žmonių bendravimą ir tarpusavio supratimą."