Įrodymas, kad baletas Lietuvoje turi ateitį

Šių mergaičių tikslas – ne laimėjimai, bet tobulas šokis. "Vaikai gali labai greitai savimi nusivilti – jeigu nepateisins savo ir pedagogo lūkesčių. O po to ištraukti vaiką iš duobės, vėl užauginti iki atitinkamo lygio – labai sunku", – sako mergaičių mokytoja, neabejotinai viena geriausių baleto pedagogių Lietuvoje Rasa Drazdauskaitė-Birbalienė. Buvusi Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė šiandien dirba E.Špokaitės baleto mokyklos Kauno skyriuje. Jos darbo rezultatai – tarptautiniuose konkursuose laurus skinančios mergaitės, savo pavyzdžiu įrodančios, kad klasikinis baletas Lietuvoje turi ateitį.

Apie jį ir Z kartos meninio ugdymo ypatumus – pokalbis su R.Drazdauskaite-Birbaliene.

– Kuo ypatingas Tarptautinis Graso baleto konkursas?

– Graso konkursas yra labai stiprus visais atžvilgiais – šiemet jis rengtas 29-ąjį kartą. Konkursas apima daug šokio kategorijų, daug grupių: ir neprofesionalių mokyklų atstovus, ir profesionalių, jame dalyvauja ir suaugusieji, kurie ieško ir tikisi gauti įdomių darbo pasiūlymų bei stažuočių žymiausiose Europos mokyklose – į Grasą atvažiuoja daug baleto vadybininkų.

Man asmeniškai Grasas ypatingas savo dvasia. Konkurse be galo gera atmosfera, viskas suorganizuota minučių tikslumu. Be to, jame rodomas ypač didelis dėmesys būtent Lietuvai – nuo to laiko, kai jį 2003-iaisiais laimėjo Jurgita Dronina. Graso konkurso rengėjai kasmet pabrėžia, kad J.Dronina iš jų scenos pateko į didžiąją sceną. Jie didžiuojasi, kad J.Dronina, kuri dabar yra žymiausių pasaulio baleto artistų dvyliktuke, savo įžymybės kelią pradėjo būtent Grase. Kai šiame konkurse ji šoko Anželikos Cholinos "Juodąją gulbę", visa salė sėdėjo ir verkė. Po šio pasirodymo jai buvo pasiūlyta mokytis Miuncheno akademijoje. M.K.Čiurlionio meno mokyklos mokiniai ir dabar atvažiuoja į šį konkursą, tačiau jau trečius metus iš eilės Eglės Špokaitės baleto mokyklos mokinės laimi pagrindinius prizus, ir ne po vieną, bet net keliose amžiaus grupėse. Štai šiemet keturios mūsų mokyklos mergaitės laimėjo aukso, du sidabro, bronzos medalius. Į mus konkurse atkreiptas dėmesys jau pernai. Kaip mokyklos atstovėms, kaip pedagogėms mums labai malonu girdėti Graso konkurso organizatorių padėką už tai, kad į šį konkursą grąžinome tikrą baletą.

Man kaip mokytojai dalyvavimas konkurse yra savotiška savęs, savo profesionalumo lygio patikra, galimybė įvertinti savo pranašumus ir trūkumus.

Malonu, kad, paskatinta mūsų mokyklos pavyzdžio, šiemet konkurse dalyvavo ir "Codos" mokykla iš Klaipėdos. Jai šis konkursas buvo sėkmingas: Elzė Pilinkutė debiutantų kategorijoje laimėjo sidabro medalį. Ir nors šiuo metu Elzė jau mokosi M.K.Čiurlionio menų mokykloje, ją konkursui ruošė Inga Briazkalovaitė, pas kurią mergaitė ir pradėjo kelią į baleto olimpą.

– Kad pasirodytum geriau nei dešimtys kitų mergaičių, turi būti kone tobula. Šiųmetės konkurse dalyvavusios jūsų mokinės – dešimties vienuolikos metų. O juk esate parengusi ir dar jaunesnių. Kas motyvuoja tokio amžiaus vaikus? Juk tam, kad gerai atliktum variaciją, reikia ir geros fizinės formos, kuri pasiekiama dirbant nuolat, ir gebėjimų reikšti emocijas, artistiškumo.

– Nesistengiu motyvuoti, nesakau, kad jos būtinai turi laimėti medalius. Manau, kad akcentavimas laimėti medalį vaiką nustūmia į patį žemiausią tašką. Kai vaikui iškeliami per dideli reikalavimai, galima labai greitai mažą dūšelę sužlugdyti. Vaikai gali labai greitai savimi nusivilti – jeigu nepateisins savo ir pedagogo lūkesčių. O po to ištraukti vaiką iš duobės, vėl užauginti iki atitinkamo lygio – labai sunku. Vaikai yra stiprūs tada, kai jie gali dalyvauti aukšto lygio konkursuose. Taip, man malonu, kai jie laimi. Motyvavimas – tai darbas, įrodymas mergaitėms, kad jos yra geros, gabios, kad absoliučiai visos jos yra gražios. Labai svarbu, kad mane ir vaikus palaikytų tėvai. Kai mes randame bendrą kalbą, motyvacija atsiranda savaime.

Vaikai yra stiprūs tada, kai jie gali dalyvauti aukšto lygio konkursuose.

– Jūs turite didelės pedagoginio darbo patirties. Ar skiriasi mokinės, kurias mokėte prieš dešimtmetį ir daugiau, ir šių dienų mergaitės, vadinamoji Z karta?

– Taip, skiriasi viskuo. Aš labai sunkiai apsipratau su šia karta. Man buvo nesuprantama, kad negalima pakelti balso, kad negalima vaiko išvaryti iš salės, jei jis nerodo pastangų, nedirba tiek, kiek jis gali. Duodi pastabą vaikui, o čia pat ateina tėvai aiškintis, kokia aš turiu teisę pakelti balsą prieš jo vaiką, – buvo sunku. Labai kontroliavau save. Jeigu klasėje yra dvi stiprios mergaitės, o kitos lanko tik dėl to, kad lankytų, tokia klasė bus žlugusi. Z kartos vaikai mėgsta daugiau aiškių palyginimų, paaiškinimų, jie nemėgsta, kai yra verčiami kažką daryti. Jiems reikia paaiškinti, kodėl jie turi kažką daryti, ką jie iš to gaus, ką išmoks, kad, darydami kažką, jie paskui visą gyvenimą bus laimingi.