Į Kauną – įkvėpti šviežio oro

Ryšių istorijos muziejaus salėje veikia Kaune surengto tarptautinio dailės plenero, kurį organizuoja vaizduojamosios dailės festivalis "Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose", paroda.

Pleneras miesto širdyje

Vasara – plenerų metas ir daugelis dailininkų ją praleidžia vykdami iš vieno plenero į kitą, nes būtent juose susitinkama ne tik bendram darbui, pokalbiams, tarpusavio, profesiniams ryšiams užmegzti, bet ir pasikeisti idėjomis, patirties apsikeitimui, o svarbiausia – tai menininkui gyvybiškai svarbus prasivėdinimas, nes užsidarę savojoje dirbtuvėje virtų vien savo paties sultyse.
Pleneruose dailininkai kaip voverės žiemai prisirenka naujų įspūdžių, minčių, emocijų. Motyvai, patirtys, pažintys vėliau nugula naujuose jų darbuose, nes neišeidamas į gamtą, miestą dailininkas tapytų tarsi aklas – iš prisiminimų, kurie imtų kartotis. O ta galimybė išeiti, kai susirenka kolegos, bene geriausiai mobilizuoja darbui.

"Plenerai dailininkui reikalingas kaip šviežias oras", – sakė pernykščio plenero dailininkė iš Kazachstano Jelena Ralina, nes šešerius metus vykstantis vaizduojamosios dailės festivalis "Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose" plenerą Ryšių kiemelio erdvėje rengia antrus metus.

"Plenerą ne kur nors užmiestyje, o pačioje Kauno širdyje rengiame sąmoningai, –  teigia projekto vadovas Olegas Darčanovas. – Dailininkai vasarą išsivažinėja prie upių, ežerų, jūros, o mes nutarėme, kad įkvėpimo netrūksta ir mieste. Rengiant tarptautinį plenerą savotiškai nušauname du zuikius: menininkai kuria, apsikeičia patirtimi, sukaupia įspūdžių bei naujų emocijų ir drauge susipažįsta su miestu, Lietuva."

Skirtingi visais atžvilgiais

Šįmet plenere dalyvavo lietuviai Jonas Daniliauskas, Meda Norbutaitė, Andrius Miežis, iš Suomijos atvykusi Hanne Juga, italė Lorella Paleni, ispanė Eva del Fraile Fiz, tapytojas iš Gruzijos Rocko Iremašvili, olandė Wilma Keizer ir rusė Ana Bulkina.

Plenero organizatoriai šiemet turėjo tą patį tikslą kaip ir pernai – išlaikyti kuo didesnę įvairovę. Devyni menininkai – skirtingi visais atžvilgiais: amžiumi, patirtimi, net darbo tempu, nekalbant jau apie kultūrinę įvairovę. "Bent jau kol kas lūkesčiai pasiteisino – kuriamuose darbuose atsispindi akivaizdūs stiliaus, manieros, požiūrio skirtumai", – pastebi plenero koordinatorė Kristina Stankevičiūtė.

Jau per kelias dienas tapytojai spėjo susidraugauti, pradėti dirbti ir kiek patyrinėti miestą. Daugumai užsienio svečių tai – pirma viešnagė ne tik Lietuvoje, bet Rytų Europoje apskritai, todėl Kaunui teko svarbi užduotis sukurti teigiamą įspūdį apie šį "pasaulio kraštą".

Tema – miestas

Kaip ir pernai plenero tema ta pati – Kauno miestas, nors ne visi menininkai atliepė į temą, kai kurie vis dėlto liko ištikimi sau įprastoms temoms. Pavyzdžiui, M.Norbutaitės, R.Iremašvili (Gruzija) darbuose lengvai atrasime Kauno architektūros vaizdinių, o A.Miežis kaip visada ironiškai traktuoja miesto temą apskritai, H.Juga pasirinko Kauno gamtos, tiksliau, upės vaizdavimą, E. del Fraile paveiksle atsirado "stop" juosta, kuria, kai menininkė atėjo į Ryšių kiemelį tapyti, buvo apjuosta rotušė. L.Paleni, J.Daniliauskas, W.Keizer susikaupė ties savo mintimis ir temomis.

Į dvi savaites trukusį plenerą Ryšių muziejaus kiemelyje užsukdavo Kauno menininkai, miesto meno mylėtojai ir tiesiog smalsuoliai.

"Labai įdomu, kaip dirba tapytojai, – savo įspūdžiais pasidalijo Edita. – Tai visai kas kita nei žiūrėti į tiesiog pakabintą paveikslą. Kur kas įdomiau, kai matai jį tapant. Iš pradžių darbuose to Kauno visai neįžvelgiau, o vėliau išties išryškėjo atpažįstami siluetai. Smagu ir su tapytojais pabendrauti: kai tau jie nors šiek tiek papasakoja, imi visai kitaip matyti paveikslą."
Nors ir užsivertęs darbais, dailės festivalio "Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose" sumanytojas ir plenero rengėjas O.Darčanovas neslepia džiugesio: "Organizatoriui maloniausia matyti, kai plenere gimsta įdomūs, stiprūs darbai, o šiame plenere jų tikrai yra."

Nemuno burtai

"Atmosfera plenere labai darbinga, koncentruota, gana daug žmonių dirba nedideliame kiemelyje, tačiau jokio chaoso ar maišaties", – sakė atokvėpio akimirką užkalbinta dailininkė iš Suomijos Hanne Juga. Menininkė prisipažino turinti vienintelį rūpestį: kad žiūrovas suprastų, kad jos paveiksluose – upė.

– Regis, Lietuvoje esate ne pirmą kartą, tačiau Kauno žiūrovas greičiausiai jus dar mažai pažįsta.

– Taip, Lietuvoje esu antrą kartą. Esu iš Suomijos, gyvenu Helsinkyje, visą gyvenimą esu tapytoja, kūrybos pradžioje tapiau jūrą. Profesinę karjerą pradėjau televizijoje, ilgai joje dirbau, todėl vis nelikdavo laiko kūrybai. Jai atsidėjau jau sulaukusi brandaus amžiaus, išėjus iš darbo, nes keičiantis technologijomis mano paslaugų nebereikėjo arba, sakykim, jų reikėjo kur kas mažiau. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera, kaip tapytoja jaučiuosi kur kas geriau. Tapyba man – ne tiek veiksmas, kiek egzistencijos pajauta, meditacija, būsena, kai geriausiai jaučiuosi. Vėl tapau dažniausiai jūrą. O jei ne ją, tai gamtą, iš jos semiuosi idėjų.

– Ar pragyvenate vien iš savo kūrybos?

– Na, iš televizijos visai neišėjau, turiu ten kažkiek darbo ir kažkokių garantijų, nors iš esmės – galėčiau, tačiau kamuotų įtampa, todėl stengiuosi suderinti tuos du dalykus: pastovius finansus ir kūrybos laisvę.

– Minėjote, kad dažniausiai tapote jūrą, bet Kaune – tik upės, tiesa, net dvi ir jų santaka.

– Nemunas – nuostabi upė. Keletą kartų prie jos prabuvau kiauras dienas, ant kranto tapiau ir žavėjausi nuostabia upe.

– Girdėjome, kad patyrėte ir nuotykių.

– Taip, buvo smagus nuotykis. Susigundėme su kitomis plenero dailininkėmis įsėsti į laivelį, tikėdamosi, kad laivelis plukdys aplink Kauną, tačiau staiga atsiradome 25 km nuo Kauno, mažame kaimelyje, kuriame buvo tik dvi gatvės. Vaikščiojome jame, vėliau pasiklydome ir truputi išalkome, bet jokios kavinukės tame kaimelyje neradome. Bet vaikštinėti jame labai patiko, puiki, tvarkinga vietovė ir arti Kauno, nufotografavome jo pavadinimą, sužinojome, kad tai – Kulautuva.

– O įspūdžiai apie Kauną?

– Daugiausia laiko praleidome Kauno senamiestyje. Plenerui tai puiki vieta, aplink – labai gražu, o didžiausias įspūdis, kad vyksta labai daug renginių, nemažai iš jų – nemokami. Apsilankiau festivalyje "Operetė Kauno pilyje", kuris nepaprastai patiko.

Menas – daugiau nei vaizdai

Ispanės Evos del Fraile's darbuose dominuoja istoriniai, pasakų motyvai. Tapytoja savo paveikslais tarsi nori pasakoti istoriją, kartais net detektyvinę.

– Koks pasakojimas ar pasaka nugulė naujausiuose paveiksluose?

– Apie Pinokį, bet paveiksle, kurį kūriau Ispanijoje. Apskritai Lietuvoje esu pirmą kartą, todėl galva sukasi nuo įspūdžių. Bet labai mėgstu įvairiausius įspūdžius, iššūkius, nuotykius ir ta kelionė laivu į mažą kaimelį, kai nežinojome, nei kur esame, nei kaip grįžti atgal, man labai patiko, buvo smagu, o kai kurios detalės, pamatytos Kulautuvoje, nugulė ir mano šiomis dienomis plenere sukurtame paveiksle. Jame yra ir šioks toks aidas iš pasakos apie Raudonkepuraitę.

– Jame labai ryški detalė – juosta su užrašu "stop". Ji – iš įspūdžių po Kulautuvą?

– Ne, tą juostą pamačiau Kaune: kai antrą plenero dieną ėjome į Ryšių kiemelį, visa rotušė buvo ja apjuosta. Man visai patiko ši detalė, juolab kad jos spalvos visai tokios pat kaip Ispanijos vėliavos. O šiaip savo darbais noriu tarsi paskatinti žmones nebijoti – nebijoti reikšti savo nuomonę, būti savimi ir kalbėtis netgi ne vien apie malonius dalykus.

– Koks buvo jūsų kelias į dailę ir kodėl ji patraukė?

– Mano tėtis – architektas, taigi menas man nebuvo svetimas nuo pat vaikystės, tapyti pradėjau anksti: baigiau dailės mokyklą, po jos – universitetą. Šiuo metu didžiausia mano veikla – tapyba, taip pat turiu šiek tiek privačių dailės pamokų. Savo tapybos darbais kovoju su baimėmis, įdedu į juos savąją energiją ir tikėjimą, kad žmonių svajonės ir norai gali išsipildyti. Kartą, kai tapiau angelą, labai sirgo vieno pažįstamo draugo dukra, niekas negalėjo pažadėti, kad ji išgyvens. Nutapiusi padovanojau tą paveikslą sergančiai mergaitei. Ir ką js manote? Mergaitė pasveiko. Tikiu meno galia, todėl ir esu dailininkė.