Jos rankose knygos virsta nepaprastais meno kūriniais

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Kaunietė Leonora Kuisienė net didžiausią skeptiką geba įtikinti, kad ir pati aršiausia technologijų revoliucija bejėgė prieš šimtus metų skaičiuojančią knygų tradiciją. Menininkės rankų palytėtos jos virsta meno kūriniais, kuriais gėrėtis maga nė neatvertus.

Prabanga ir paslaptis

Peržengus studijos Kauno menų inkubatoriaus viršutiniame aukšte slenkstį, pasitinka smulkutė, trapią porcelianinę figūrėlę primenanti moteris svajinga šypsena – "Black Lily" studijos šeimininkė Leonora Kuisienė. Svečias netruks pajusti nerimstančių mūzų draugiją, kurioms, regis, lygiai taip pat jautru Editos Piaf dainose paskendusioje erdvėje.

Ant sienų – pačios studijos šeimininkės kurti paveikslai – ryškiaspalvės abstrakcijos. Tai, pačios žodžiais, atsipalaidavimo akimirkomis pačiupus teptuką sukurti vaizdai. Spintose gausu menininkės kurtų knygų.

Viena ryškiausių, iškart patraukiančių dėmesį knygų – Kristijono Donelaičio "Metai". Pastebėjusi susidomėjusį svečių žvilgsnį, L.Kuisienė skuba ja pasidžiaugti ir pabrėžia: šiame kūrinyje ypač daug simbolikos. Rengdama knygą menininkė naudojo daug baroko detalių, norėdama atvaizduoti tikrąjį knygos sukūrimo laikotarpį. L.Kuisienė neslepia džiaugsmo: K.Donelaičio "Metai" – storu, aukso lentą primenančiu viršeliu su ąžuolo lapų ir gilių motyvais – netrukus iškeliaus į Ameriką.

Barokiškai paslaptingas ir jos pasirinktas studijos pavadinimas "Black Lily" – juodoji lelija. "Kai buvau jaunesnė, buvau gotė, norėjosi tokio pavadinimo, kuris būtų su paslapties šydu", – suskamba menininkės balsas – toks pats trapus kaip ir ji pati.

"Esu moteris, norėjosi viską susieti su gėlėmis. Mano meno sritis yra sena, prabangi – kaip ir juodoji lelija, rafinuotumo, paslapties, slibino liežuvio simbolis. Kadangi slibinus būtų galima susieti su gotais ir fantazija, man šis derinys labai tiko, – šypsosi L.Kuisienė.

Savasties dalis

Studijoje L.Kuisienė praleidžia labai daug laiko, išnaudoja kone visą savo energiją, tačiau knygrišystė jai yra malonumas. "Tai mano gyvenimo būdas, dalelė manęs pačios", – sako kaunietė, iš tėvų, kad ir ne menininkų, paveldėjusi polinkį menui. Su tėčiu ji aplankydavo daugiausia parodų, muziejų, tėtis paskatino ją pamilti klasikinę muziką.

Jau būdama dešimties Leonora drąsiai rėždavo – užaugusi būsianti menininkė, tačiau tuo metu save įsivaizdavo kaip dailininkę ar juvelyrę. Apie meninį knygų įrišimą ji susimąstė tik būdama studentė, kai pirmą kartą pabandė įrišti knygą.

Po dailės pedagogikos studijų septyneriems metams išvykusi į Didžiąją Britaniją L.Kuisienė užsiėmė neformaliu vaikų švietimu. 2011-aisiais grįžusi į Lietuvą, menininkė pradėjo dirbti jau kaip ženklo "Black Lily" kūrėja ir paniro į knygų įrišimo meną.

Knygrišystė – nelengvas darbas, neretai reikalaujantis ir fizinių jėgų. Žvelgdama į smulkias rankas, L.Kuisienė prisipažįsta: mintys apie galutinį rezultatą suteikia jėgų, o jei ir jų nepakanka – mielai pagelbėja sutuoktinis.

Apie atlikimo techniką, motyvus L.Kuisienė kalba nenoriai – apie tai kalbėti esąs menotyrininkų darbas: "Menininkas juk gyvena tuo, ką kuria, ir apie tai kalbėti labai sunku..." Tačiau nepaprastais meno kūriniais virtusiomis knygomis besigrožinčiam prašalaičiui kūrėja atverčia kelis knygrišystės pradžiamokslio puslapius.

Knygos esančios dviejų tipų: sudėtingos, kurias sukurti užtrunka ilgai, ir primityvesniu, greitesniu būdu pagaminamos. Pirmosioms knygoms daug laiko skiriama viršelio gamybai – pasitelkiami kaltukai, odos dulkės ir tirpintas vaškas. Paruošti tokią knygą gali prireikti net kelių savaičių. Antrųjų įrišimas gali trukti nuo trijų valandų iki trijų dienų. Joms užtenka išsipjauti odos gabalą, išsidurti skyles ir prisiūti odoje lapus.

Menininkė prisimena knygą, kurią kuriant užtruko daugiausia laiko – metraštis gamintas ir tobulintas pusę metų. 1,40 m storio – veikiau net ilgio – prancūziška pynele apipinta knyga, užimanti garbingą studijos vietą, – Leonoros gyvenimo antspaudas. Iki ilgiausios knygos Lietuvoje menininkei pritrūko 30 centimetrų, tačiau L.Kuisienė džiaugiasi: jai svarbu buvo ne pasiekti naują rekordą, bet įgyvendinti savo idėją – sudėti tiek puslapių, kiek ji pati nugyveno dienų.

Įkvėpimo šaltinis

Žvelgiant į įvairius menininkės darbus, atrodo, kad ji žino, kur trykšta neišsemiamas netikėtų ir genialių idėjų šaltinis. Vis dėlto "Black Lily" šeimininkė neslėpia: tuščio lapo būseną ji puikiai žino.

"Kūrybinės krizės priklauso nuo tam tikrų brandos etapų. Visiems būna pakilimų, entuziazmo, nuosmukių, apleidžia mūzos. Tačiau tu privalai susidėlioti prioritetus, save disciplinuoti, vien tik polėkio neužtenka", – sako menininkė ir pabrėžia: atsiradus naujai idėjai, reikia iškart į ją įsikibti, pradėti ją įgyvendinti, antraip ji ir liks nepasiekta svajone.

Geriausiais įkvėpimo šaltiniais L.Kuisienė vadina literatūrą ir muziką, tačiau įkvepia ir tiesiog stebimi žmonės.

Prisiminusi pirmąją savarankiškai įrištą knygą menininkė šypsosi: tai buvo poeto, kuriuo ji tuo metu labai žavėjosi, Vytauto Mačernio "Vizijos". Knyga buvusi pernelyg konservatyvi, šabloniška, tąkart norėjo tiksliai išpildyti techniką. Ilgainiui atėjo supratimas: ji ne amatininke, bet menininkė, todėl svarbiau tapo eksperimentuoti.

Savitas braižas ir polėkis svarbus net ir tada, kai sulaukia konkretaus žmogaus užsakymo. Jei pageidavimas lydimas pernelyg didelių apribojimų, ji atsisako užsakymo: išlaikyti savitą braižą svarbiau. "Mano klientas – žmogus, kuris supranta, kad mano knyga – tai ilgos darbo valandos, ir tai vertina ne kaip daiktą, o meno kūrinį", – šypsosi L.Kuisienė ir drąsiai vardija skonių skirtumus, kuriuos įžvelgia bendraudama su britais, prancūzais, lietuviais.

Lietuviai mano knygas supranta tik kaip amatą, jo dalį, o užsienyje tai dar nėra numiręs amatas, ten vyrauja gilesnės knygrišystės tradicijos, žmonės apie tai žino ir tai vertina.

"Lietuviai mano knygas supranta tik kaip amatą, jo dalį, o užsienyje tai dar nėra numiręs amatas, ten vyrauja gilesnės knygrišystės tradicijos, žmonės apie tai žino ir tai vertina", – sako menininkė, nuogąstaudama, kad Lietuvoje tokie specialistai nėra rengiami – tai gali būti tik tam tikrų studijų dalis. Artimiausia šalis, kurioje rengiami knygrišystės meistrai, – Talinas. Galbūt dėl šios priežasties Lietuvoje knygrišyba labiau siejama ne su menu, bet su restauravimu?

Brazilija, Meksika, Kanada, JAV, Prancūzija, Ispanija, Didžioji Britanija, Škotija, Vokietija, Norvegija, Japonija, Indija – šalys, kurių knygrišių darbus L.Kuisienė mielai peržiūri ir labai vertina.

Tautiečių supratimą apie knygų rišybos meną bando pakeisti ir pati menininkė, kai važinėdama po Lietuvą veda knygų įrišimo seminarus. Didžioji dalis jų dalyvių ateina nieko nenutuokdami apie knygrišybą – užsuka vien smalsumo vedami, neretai nė neslėpdami išankstinio skepsio.

Atsispirti nuo bedugnės

Menininkė juokaudama kalba apie savo dirbtuves, kartais jas pavadindama vienute – noras susikaupti, išgirsti savo mintis dažnai pareikalauja visiškos tylos ir begalinio atsidavimo. Būtent taip gimė viena mylimiausių jos knygų – "Bedugnė".

"Joje daug užslėptos minties. Gal man kaip žmogui ši knyga buvo svarbi... Baigusi studijas apie septynerius metus beveik neužsiėmiau jokia menine veikla, ir tai man buvo savotiška bedugnė, kūrybinė bedugnė. Tuomet aš nieko nedariau. Tik vidinis balsas mane vertė pirkti ir pirkti priemones: teptukus, dažus. Atrodo, nueini į dailės prekių parduotuvę ir visko taip nori... Parsineši namo, sudedi į dėžę, paslepi po lova ir viskas... Po kurio laiko vėl eini pro šalį, vėl užeini... Ta trauka buvo, bet dirbti negalėjau. Tiesiog buvo toks laikas, kai reikėjo susidėlioti prioritetus, kas man yra svarbiau, kokia yra ateities vizija ir ką aš noriu daryti", – pasakoja menininkė.

Būtent šiuo laikotarpiu prioritetas buvo auginti vaikus. "Buvimo bedugnėje jausmas man asmeniškai labai artimas. O ir šiaip stebiu žmones: alkoholizmas, darboholizmas... Kažkada pasiekiama riba, kai žmogus stovi ant tos bedugnės krašto apimtas tuštumos, vienišumo jausmo. Jis išgyvena tam tikrą dvasinę krizę. Vieni sugeba iš jos išlipti, o kiti ritasi žemyn", – sako menininkė, žvilgsniu glostydama juodos odos viršelį, kurio viduryje – apvali kiaurymė su viduje matomais juodais, plonais lapų kraštais.

Tam, kad nesiristų į bedugnę, šiuolaikinis žmogus turi mažinti gyvenimo tempą, daugiau bendrauti gyvai ir, užuot rūpinęsis karjera, populiarumu ar įvaizdžiu, klausyti širdies balso. Tai, sako L.Kuisienė, svarbiausia.



NAUJAUSI KOMENTARAI

tadas

tadas portretas
kaip supratau, zurnalistas paeme interviu tiesiai po laidotuviu - kaip netaktiska.

?

? portretas
atsiprašau, kad neišmanau, bet paklauščiau: o žiūrint į skylę knygoje gal įmanoma išsivaduoti iš "individo destrukcija, depresija, pesimizmas...", ar atvirkščiai, įmanoma ir dar labiau nugrimzti?

:)

:) portretas
So sexy..
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių