Gyvas liudijimas apie J. Jurašo gyvenimą ir kūrybą

Knygos svarba

Kuo ši knyga svarbi patiems kūrėjams, Kauno dramos teatrui, tapusiam režisieriaus antraisiais namais ir šalies teatro bei kultūros istorijoje įžvalgomis dalijosi knygos autorė A.M.Sluckaitė, knygos herojus – režisierius J.Jurašas, literatūrologė, prof. dr. Dalia Kuizinienė, teatrologas, doc. dr. Edgaras Klivis, kultūrologė, doc. dr. Rita Repšienė, kultūrologė, dr. Odeta Žukauskienė ir renginį moderavęs Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas.

Knygą sudaro dvi dalys – I knyga "Po dvynių ženklu" ir II knyga "Namai be namų". "J.Jurašas, teatre debiutavęs 1963-aisiais, iškart pasinėrė į nepaprastai intensyvią režisūrinę veiklą. <...>. Turbūt nė vienam lietuvių menininkui neteko atlaikyti tiek sovietinių kultūros prievaizdų ir cenzorių atakų, kiek J.Jurašui. <...>. Ši A.M.Sluckaitės knyga, aprėpianti dviejų, beje, pirmųjų vėlyvuoju sovietmečiu egziliantų iš Lietuvos klajones (Vakarų Europa) ir anapus Atlanto, gal padės susivokti ir tiems, kurie vis dar (jau vėl?) svaičioja apie kažkokį sovietmečiu įvykusį "renesansą", diegdami naujus mitus apie neva egzistavusią reliatyvią galimybę atskleisti kūrybinį potencialą, nes ideologinis sovietų voratinklis buvęs ne toks jau ir baisus", – rašoma knygą išleidusių "Kultūros barų" vyriausios redaktorės Laimos Kanopkienės įžanginiame žodyje.

Nors knyga yra skiriama J.Jurašo asmenybei, iš tikrųjų joje itin gyvai ir iš karto skaitytoją įtraukiančia kalba kartu pasakojama ir pačios visą gyvenimą sutuoktinį lydėjusios knygos autorės gyvenimo istorija, nugyventa porai sovietmečiu išvykus svetur, į Vakarus, į Ameriką, vėliau sugrįžus į išsiilgtą tėvynę. Visi režisieriaus spektakliai yra sukurti ar tiesiogiai bendradarbiaujant abiem kūrėjams, ar žmonai tapus jo pagrindine inspiratore. Ir patys kūrėjai, ir ją įvertinę literatūros bei teatro žinovai pritarė minčiai, jog ši knyga – unikali galimybė pažvelgti į tai, kaip režisierius kūrė svetur, su kokiais ir kokiomis aplinkybėmis kūrėjai susitiko su kitais tėvynainiais bei svarbiausiais užsienio teatralais, o pasakojimuose juntama didžiulė meilė Lietuvai.

"Leidau sau leistis į šią avantiūrą pirmiausia todėl, kad esu vienintelė tų spektaklių, kuriuos Jonas pastatė Vakaruose, liudininkė, nes Lietuvoje juos yra matę tik keletas žmonių. Viską mačiau gyva akimi, tad tai padaryti tiesiog buvo mano pareiga", – kalbėjo A.Sluckaitė.

O knygos pavadinime esantis žodis "klavyrai" atsidūręs neatsitiktinai – jis atkeliavo iš pirmaisiais nepriklausomybės metais, kaip tik spalį, J.Jurašo Lietuvoje, šiame Kauno teatre, pastatyto spektaklio "Smėlio klavyrai".

"Spektaklis ženklino atgimimą, atkasimą iš praeities pelenų, smėlio, iš istorijos. Su juo yra susiję be galo jaudinantys momentai, po daugelio metų mums sugrįžus į gimtinę. Ką mums tuomet reiškė grįžti į teatrą ir pradėti gyvenimą iš naujo..." – knygos pristatyme atsiminimais dalijosi režisierius.

Subtili žodžio pajauta

Kultūrologė R.Repšienė kaip vieną iš išskirtinių šios knygos bruožų įvardijo nepaprastą, pagavų ir be galo subtilų knygos autorės rašymo stilių, šiais laikais tapusį retenybe.

"Jausti žodį, jį valdyti ir kartu suteikti jam nepaprastas galias – didžiulis Aušros pranašumas. Tai autentiškas, tikras ir jautrus liudijimas. Kalbant apie knygos struktūrą, ji turi daugiau kaip 22 metus, nes pirmoji dalis "Po dvynių ženklu" išleista 1994 m. Iš tiesų knyga, kaip istorija, patirtis ir pasakojimas pradėta rašyti prieš nepriklausomybę ir baigta dabar. Dvi knygos – dvi istorijos. Knyga apie teatrą – teatras kaip gyvenimas. Šioje knygoje Jonas nėra aktorius ir tai be galo puiku. Nors, kalbant apie patį knygos siužetą, tai galėtų būti aukščiausios klasės serialas", – pastebėjimais dalijosi kultūrologė.

Knygos pristatyme dalyvavę svečiai pašmaikštavo, jog vis dėlto įdomiausių dalykų knygoje dar nėra – meilės istorijos, to pirmojo virpesio, nors ir pakankamai didelio atvirumo apie kūrėjų tarpusavio santykį, yra nemažai. Todėl knyga svarbi dar ir tuo, kad išgyvenimo autentiškumas joje yra vienas didžiausių pranašumų. Ir nesvarbu, ar tai būtų sėkmės, ar nesėkmės. O knygą galima prilyginti vaizdų kelionei, paliekančiai erdvės ir skaitytojo vaizduotei.