Grafikas E. Saladžius: kiekvienas privalo atlikti savo misiją pasaulyje

Apie Edmundą Saladžių ne vienas menotyrininkas yra parašęs publikacijų, jis minimas tarp žinomiausių mūsų šalies grafikos meistrų, tarp geriausius Lietuvos dailės pavyzdžius sukūrusių bendraamžių menininkų. Dabar jau turime ir išleistą albumą – vasario 1-ąją Nacionaliniame M.K.Čiurlionio muziejuje pristatytame leidinyje sukoncentruota menininko gyvenimo ir kūrybos apžvalga, reprezentuota grafikos ir piešinių reprodukcijų kolekcija.

Čia ir dabar

Grafiko meninių praktikų kontekstas susideda iš XX a. antrosios pusės modernistinių postulatų: estetinės funkcijos svarba, menininko saviraiškos būtinybė ir konfrontacija su populiarumu susižavėjusiomis masėmis. E.Saladžius į savo meninę pasaulėvoką įveda demokratinius principus: skleistis plačiojoje visuomenėje, neužsibūnant "menas menui" teritorijoje. Todėl autoriaus kūryboje visad dominuoja ne tolimi abstraktūs horizontai, o išdidinti, priartinti ir akis rėžiantys tiesos ieškojimai.

E.Saladžiui rūpi čia ir dabar nutinkantys vyksmai, karštosios naujienos, istoriniai valstybės žingsniai, permainų vėjas. Tai atsiranda interpretacijų gausos nevengiančio meno epicentre, keliant aiškius etikos klausimus.

Visa tai yra apmąstoma, tačiau menininkui labai svarbus spontaniškumas. Jam kuriant grafikos ciklus eskizų daug nebūna, komponuojama iškart. Tik ant linoleumo piešti, raižyti nepatogu, todėl iš pradžių piešiama ant popieriaus ir perkeliama ant raižymo medžiagos.

"Piešinys niekada neperkeliamas automatiškai – jis visada kinta, atsiranda kažkas naujo. Įsivaizduoji tuos visus baisukus, ir pati ranka pasako, kaip daryti. Niekaip iš anksto nepasiruoši, niekada. Patys piešiniai inspiruoja vienas kitą, vis naują idėją", – sako E.Saladžius. Atlikti piešiniai gali egzistuoti ir egzistuoja savarankiškai ar jungiami pagal temas, pvz., "Bataliniai", "Kelionės", "Teisėjai" ir kt.

Nebūti nuošaly

Autorius aiškiai deklaruoja savo pasaulėžiūrą, kiekviena proga pasisako apie glaudų meno ir politikos ryšį, savo vizualizuotais ciklais aiškina ir visuomeniškai apibendrina dabar vykstantį gyvenimą. Seną, dar sovietmečiu plačiai paplitusią sentenciją, esą "meno kūrinys kalba už save ir nėra reikalo tuščiažodžiauti", E.Saladžius visiškai sukritikuoja šiais laikais kaip netinkamą ir žalingą.

"Nieko panašaus, būtinai reikia apginti savo kūrybą, anksčiau koks kaimo bernas stovėdavo akademijoje ir kopijuodavo natūrą, iš jo niekas nereikalaudavo nuomonės, nes nežinia, kur tai būtų nuvedę, taip ir klestėjo neišprusimas, taip atsirado bedvasis meno erzacas be jokios minties. O ir dabar grafikai nelabai supranta savo misiją... – įsitikinęs menininkas. – Suprantu, kad kartais menas gali būti ir pramoga – lipdukai ant marškinėlių gali būti žavūs, tačiau kiekvienas privalo suvokti ir atlikti savo misiją pasaulyje. Todėl nebūtina aiškinti kiekvienam, kad nereikia politikos, toks pareiškimas – spekuliatyvus dalykas. Politika yra mūsų kasdienybė."

Suprantu, kad kartais menas gali būti ir pramoga – lipdukai ant marškinėlių gali būti žavūs, tačiau kiekvienas privalo suvokti ir atlikti savo misiją pasaulyje.

Tokios mintys išsikristalizavo ilgai dirbant pedagoginį darbą, aiškinantis su būsimais profesionaliais dailininkais meno idėjas. Grafikas 1975–1992 m. dirbo Kauno keturmetėje vaikų dailės mokykloje (dabar – Antano Martinaičio dailės mokykla). Nuo 1992 m., kai tik buvo atkurtas Kauno dailės institutas (dabar – Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas (VDA KF)), tuomečio instituto rektorius  architektas prof. Viktoras Vaidotas Palys pakvietė E.Saladžių suformuoti Grafikos katedrą Kaune. Čia menininkas dirba dėstytoju iki šiol, yra VDA KF Grafikos katedros profesorius (nuo 2004 m.).

Nepataisomas maištininkas

E.Saladžiaus meninė ideologija siekia pačios ankstyviausios grafikos kaip demokratiško meno misijos ištakas. Visų pirma, kuo aiškiau ir tiksliau vizualiai perteikti kokybišką turinį, o antra, kuo plačiau (tiražuojant) paskleisti žinią visiems įmanomiems sluoksniams.

E.Saladžiaus menas buvo aktualus ne tik sovietmečiu (psichodelikos piešinių serijos, ciklas "Šunų siuita" ir kt.) ar Atgimimo, nepriklausomybės atgavimo etapais (ciklas "Tą pačią naktį", 1989–1992 m., "Septyni mirties vaizdai", 1993 m.), bet yra angažuotas bei politiškas ir šių dienų, naujojo amžiaus laikais (triptikai "Iš gražiųjų Rytų", 2005 m., "Teisėjų knyga", 2014 m., "Kalėdos beprotnamyje", 2015 m.).

Dar studijų laikais, kai gynėsi diplominį darbą, dailininką recenzentas apkaltino, kad jis savo grafika tyčiojasi iš vyresnės kartos dailininkų. Iš tikrųjų baigiamuoju darbu E.Saladžius sarkastiškai pristatė tuo metu oficiozines socrealizmo temas. Komisijai kėlė nerimą nenoras laikytis instrukcijų ir sistemos uždavinių. Ir vėliau matysime, kaip grafikas, ypač savo piešiniuose pasakodamas įvairiausias istorijas, specialiai sukeičia esamas madingas "vertybes" ir hierarchinę sistemą.

Jo nenustygstanti aktualijas ir karštus taškus gaudanti akis čia pat išlaisvina personažus, bet kartu ir režisuoja jų akrobatiškus veiksmus pagal savo savarankišką, niekam nežinomą, paslaptingą planą. Niekad nežinai, į kokį absurdą pasisuks akis, ar kur nusiris atitinkamas veikėjas.

Menininkas yra sakęs, kad neteisingumas degina, bet taip pat simboliškai degina ir jo braukiamos linijos ar ryškus viską užliejantis fonas, akinantis ir šokiruojantis žiūrovą.

Šioje grafikoje labai stipriai veikia kiekviena įrėžta ar palikta neužpildyta dažais linija. Galbūt dėl to, kad aplink labai aiškiai vystoma alegorinė istorija, o spalvos paimtos iš heraldikos: metalų atspalviai, raudona, juodos ir baltos spalvos kontrastai – tik sustiprina grafikos kalbą. Menininkas yra sakęs, kad neteisingumas degina, bet taip pat simboliškai degina ir jo braukiamos linijos ar ryškus viską užliejantis fonas, akinantis ir šokiruojantis žiūrovą.

Prieš dešimtmetį prancūzų galerijos kuratoriai atmetė autoriaus linoraižinių triptiką "D' un bel Orient" ("Iš gražiųjų Rytų", 2005) dėl ten pavaizduotos Kremliaus aikštės ir liguistų fantasmagoriškų personažų minkštuose foteliuose. Menas gali aštriai kritikuoti ir puikiai atsirinkti barikadų pusę – visad budėti, sverti gyvenimo pasirinkimus.

Viename autoriaus paskutiniųjų ciklų "Teisėjų knygoje" (linoraižiniai, 2014 m.) vaizduojamos kelios nesugyvenamos pusės – palinkusios simetriškos figūrų galvos (viena – lyg ką tik iš mėsmalės ištrauktas faršas, kita – pajuodusi kaukolė) – prie turgaus svarstyklių (Temidės?). Niekas nebegali nusverti į savo pusę svarmenų jokiais būdais – svarstyklės be žymių, jos tuščios. Panašios į senas sovietines, ant kurių nelabai yra ką padėti – nebent kaulų, matytų iš ankstesnių šio ciklo grafikos darbų. Beviltiškumas, žmogiškų taisyklių nebuvimas vis dažniau prasimuša pro juodo fono linoraižinius. Tai matome ir cikle "Kalėdos beprotnamyje" (2015 m.).

Ištikimas spalvoms

Nuolat stiprėjanti juoda E.Saladžiaus kūryboje skverbiasi į žiūrovo sąmonę, bet ji yra ir nenuspėjami įvykiai. Ši spalva simbolizuoja ilgai slėptą, nutylėtą tiesą. Tai lyg credo: būti ištikimam tiesai. Tačiau menininkui to negana. Svarbiausia išlikti ištikimam meno tiesai.

Galima sąžiningai įvertinti aktualijas, politiką, didvyrio ar menkystos atliktus veiksmus ir visa tai vizualiai paviešinti, bet dar svarbiau tai atlikti neįprasta forma. Kaip vaizduoti atsivėrusią bedugnę? Beveik viską užtemdyti, palikti keletą štrichų (išbandyti tūkstančius kartų, jie įgauna vieno mosto, vėjo šuoro būvį), kurių dinamiški deriniai nepaleistų, intriguotų, siutintų ir neleistų išsivaduoti. Tai didesnio sumanymo uždaviniai. Tokių vaizdų poveikis taip pat stiprus, jis lengvai transformuoja šiurpius arba džiaugsmingus jausmus ir išgyvenimus. Tam padeda pasirinkta pagrindinių spalvų simbolika.

"Man iki šiol nenusibodo juoda, raudona ir baltas popierius; juoda – begalybė, raudona – gyvybės, kraujo ir energijos pilna, o balta – tyrumas", – sako grafikas.

Pulsuojanti šių dienų istorija vis dar gulasi ant darbo stalo – preso ir spaudžiasi, ryškėja ženklais bei simboliais tol, kol reikės. Nuolat stebima dailininko mūsų visų istorija nepasilieka praėjusiame amžiuje, ji ir toliau skleidžiasi naujais raižiniais.



NAUJAUSI KOMENTARAI

mamyte

mamyte portretas
posovietinis kudikelis padare pirst.

Keista

Keista portretas
Ir kodėl daktarė pati reklamuoja knygą, o nelaukia jos recenzijos?

Kaunas

Kaunas portretas
darbai kaip darbai ir viskas
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • „Žiemos ekranų“ kasdienybės svečiai
    „Žiemos ekranų“ kasdienybės svečiai

    Tryliktasis prancūziško kino festivalis "Žiemos ekranai" žiūrovams pasiūlė įdomią ir vertingą prancūziško kino programą. Tiek naujausi režisierių darbai programoje "Svečias kasdienybėje", tiek dviem reikš...

  • Kaunas, nykstantis ir išnykęs: Galdiko namelis
    Kaunas, nykstantis ir išnykęs: Galdiko namelis

    Nedidelis, XIX a. pabaigoje statytas mūrinis namas, dar riogsantis už tvoros Savanorių prospekto ir A.Mackevičiaus gatvės kampe (Savanorių pr.81), tarpukariu priklausė dailininkui Adomui Galdikui, tad meiliai vadinamas Galdiko nameliu. ...

    19
  • Žydiškojo Kauno ikona, mėgusi kurti Aleksote
    Žydiškojo Kauno ikona, mėgusi kurti Aleksote

    V.Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius drauge su Kauno žydų bendruomene pažymėjo kauniečio rašytojo ir mokytojo Abraomo Mapu 210-ąsias gimimo metines. ...

    5
  • Fotografijos maištininko darbuose pražydę kasdieniai objektai
    Fotografijos maištininko darbuose pražydę kasdieniai objektai

    Kauno fotografijos galerijoje pristatomas fotomenininkas Remigijus Pačėsa (1955–2015) – vienas pirmųjų postmodernizmo atstovų Lietuvoje. Jo kūrybai būdingas iš menkniekio estetinę patirtį kuriantis minimalizmas, kūrybiniai eksperim...

  • Kaip atrodo amžinas kasdienybės peizažas?
    Kaip atrodo amžinas kasdienybės peizažas?

    "Dažną naktį sapnuoju nuotraukas. Vaizdai aiškūs, ryškūs, kartais spalvoti. Pabudus norėtųsi čiupti fotoaparatą ir bėgti ieškoti sapnuoto vaizdelio. Beviltiška. Tai tas pats, kaip nupaveiksluoti geltoną gulbę, matyt...

  • Požeminėje perėjoje – unikalus meno kūrinys
    Požeminėje perėjoje – unikalus meno kūrinys

    Vieną populiariausių Kauno požeminių perėjų papuošė pirma ir vienintelė Kaune, o galbūt ir visoje Lietuvoje,  meninė instaliacija, kurios dizainas buvo sukurtas kompiuterio pagalba. ...

    10
  • Parodoje – apie galimybę išnirti iš juodosios saulės spindulių
    Parodoje – apie galimybę išnirti iš juodosios saulės spindulių

    "Šiaip gyvenu puskvailį gyvenimą: rašinėju, paišinėju, kalinėju, biškį kariauju" – tai eilutė iš Rimvido Jankausko-Kampo laiško seseriai Virginijai. Rašydamas apie kariavimą, matyt, omeny...

    1
  • Kviečia jausmingai paminėti Kovo 8-ąją
    Kviečia jausmingai paminėti Kovo 8-ąją

    Retas žmogus žino, kad kovo 8-ąją švenčiamos tarptautinės moters dienos ištakos siekia netgi antikos laikus. Šią visame pasaulyje minimą dieną restoranai siūlo nepraleisti tarp namų sienų. ...

    9
  • Vilniečius pakerėjęs pianistas ruošia dar du nepamirštamus pasirodymus
    Vilniečius pakerėjęs pianistas ruošia dar du nepamirštamus pasirodymus

    Pianistas Andrew Tyson pasirodymu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pradėjo savo koncertų turą Lietuvoje. Mūsų šalies publikos dar laukia du jo pasirodymai: vasario 22 d. Kauno filharmonijoje ir vasario 24 d. Klaipėdos koncertų salėje. ...

  • Šimtai jausmų Lietuvai: simboliai ir interpretacijos
    Šimtai jausmų Lietuvai: simboliai ir interpretacijos

    Tarptautinėje tarpdisciplininio meno parodoje "Šimtai jausmų Lietuvai" dalyvaujantys menininkai atskleidžia savo santykį su šalies istorija, tradicijomis. ...

Daugiau straipsnių