G. Padegimas grįžta prie bendruomeniškumo klasiko

  • Teksto dydis:

Šių dienų žmogus didesnę dalį savo laiko skiria darbui ir buičiai, artimiesiems palikdamas tik menkas akimirkas. Kauno kameriniame teatre pristatomas Gyčio Padegimo režisuotas spektaklis "Upės po žeme" turėtų priminti, jog didžiausia vertybė gyvenime – žmogaus ryšys su žmogumi.

G.Padegimo karjeroje dramaturgas Thornton’as Wilderis užima svarbią vietą. Ko gero, vieni įsimintiniausių režisieriaus spektaklių – "Mūsų miestelis" (1982 m. tuomečiame Kauno dramos teatre), "Ilga Kalėdų vakarienė" (1991 m. Kauno dramos teatre) taip pat buvo pastatyti pagal T.Wilderio pjeses.

"Esu nepaprastai laimingas, kad T.Wilder’is padėjo man rasti savyje gyvenimo ir mano būties pilnatvę", – teigia režisierius ir po ilgos pertraukos sugrįžta į teatro sceną su dar vienu šio dramaturgo pastatymu. Spektaklį šįkart G.Padegimas kuria pagal tris vienaveiksmes pjeses, priklausančias T.Wilderio lyrinių komedijų ciklui "Septyni žmogaus amžiai": "Kūdikystė", "Vaikystė " ir "Upės po žeme". Vertėjo Aivaro Mockaus pagalba atrastose pjesėse teksto ne tiek daug, tačiau daug erdvės teatriniam žaismui, kūrėjų ir žiūrovų fantazijai.

Pirmojoje komedijoje veiksmas vyksta XX a. trečiąjį dešimtmetį Niujorko Centriniame parke. Policininkas, kurio specializacija – rūpintis parke esančiais kūdikiais, jų mamomis ir auklėmis, mezga romaną su viena iš jų. Auklės prižiūrimuose vežimėliuose, besiilsintys du kūdikiai, vaidinami suaugusių aktorių, savo bandoma išrasti kalba aptarinėja jų egzistencijai skausmingas temas ir problemas. Vienas mažylis, kurį tėvai vis vadina kvailučiu, nusprendžia nebūti, ir tik "didvyriškų" policininko bei kitų veikėjų pastangomis jo neištinka netikėta ir nepaaiškinama, ne vieną kūdikį pasiglemžianti mirtis.

Pjesėje "Vaikystė" dvi sesės ir brolis eilinį banalų penktadienio vakarą, kai mama nusikamavusi nuo savaitės pirkinių ir plepalų, o tėtis grįžta po darbų, kad tradiciškai užsiimtų savo golfu ir viskiu su soda, pasislepia nuo jų ir leidžiasi į įsivaizduojamą kelionę aplink pasaulį. Kelionė vyksta įsivaizduojamame autobuse, kurio vairuotojas itin primena tėtį, o liūdna keleivė – vaikų paliktą mamą. Kelionė tampa kelione į kitą ir kitokį pasaulį, o įdomiausia stotele – namai, iš kurių buvo bėgama.

Trečiojoje pjesėje "Upėse po žeme" mama, tėtis ir paaugliai pametinukai (dukra ir sūnus) iškylos metu ateina ant virš ežero iškilusios uolos, kur kažkada buvo indėnams sakrali vieta. Čia lyg ir trumpai susibėgant pagrindinio įvykio paribyje skleidžiasi tikrasis nesentimentalus artumas ir paradoksaliai gimsta skirtingų kartų vienas kito supratimas ir susikalbėjimas. "Ar tai nejuokinga, – sako tėtis, – žmonės tuos pačius reiškinius suvokia taip skirtingai?"

Ir iš tiesų juk mes visi – atskiri pasauliai, apie kuriuos sukasi gyvenimas: darbas, draugai, šeima. Kaip susidėlioti prioritetus ir viską suspėti, viskam atrasti laiko? O gal ne viskas, kam skiriame savo gyvenimo laiką, yra jo vertas?

Vailderiškasis kiekvienos akimirkos išgyvenimas bendrai ir prasmingai su savo artimu "čia ir dabar" tampa ta gyvąja "upe po žeme", gaivinančia besielio gyvenimo dykrą ir suteikiančia jai prasmę ir vertę.


Kas? Premjera. "UPĖS PO ŽEME".

Kur? Kauno kameriniame teatre.

Kada? gruodžio 3, 4, 7 ir 30 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ziurovas

Ziurovas portretas
Istestas. Nusibodo ziureti...

gera zinia

gera zinia portretas
Kaunas pasiilgo gerb. Gycio Padegimo !

emi

emi  portretas
turetu buti idomu.
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

Daugiau straipsnių