Fotomenininkas R. Požerskis: pralaimėjimai mus grūdina

Fotomenininko Romualdo Požerskio 2018-ųjų darbotvarkėje bent kelios datos apibrauktos raudonai. Viena jų – sausio 10-oji, kai miestelėnams bus pristatytos dvi naujausios fotomenininko knygos.

Rojus ir pragaras

Paskutinį kartą su R.Požerskiu jo studijoje Senamiestyje susitikome dar praėjusių metų birželio pradžioje.

Tąsyk žinomas fotomenininkas gyveno laukimu: nuotraukų parodos atidarymu Babtyno-Žemaitkiemio dvare ir knygos "Neramūs keliautojai" gimimu.

"Buvo draugai, su kuriais važinėjau ir juos fotografavau. Dalis jų mirė, kiti žuvo. Vienas draugas ir viena mergina patys pasitraukė iš gyvenimo", – ant stalo nespalvotas nuotraukas, kurios netrukus iškeliavo į Kauno rajoną, skleidė Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros profesorius. Tada jis nė nenutuokė, kad netrukus būtuoju laiku teks kalbėti ir apie savo mylimą moterį – vidurvasaris ir Baltijos vandenys pasiglemžė Virginiją.

"Praėję metai buvo labai keisti. Ir rojus, ir pragaras. Pavasarį pristačiau knygą "Atlaidai" – ji tarsi mano kūrybinis Everestas. Dabar pristatysiu "Pergales ir pralaimėjimus" kartu su "Neramiais keliautojais", – dirstelėjęs į tris 2017-aisiais išleistas knygas, ties paskutiniosios atvartu nebyliai sustingo našlys ir pirštu perbraukė tai, kas juodu ant balto išlieta popieriuje: šią knygą skiriu savo meilei, ištikimai gyvenimo draugei, dvasios žvaigždei, mūsų vaikų motinai Virginijai (1954–2017). Šėlstančioje jūroje išgelbėjusi anūkėles ji neįstengė pasiekti kranto.

"Likimo ironija, beveik visi, kurie vairavo motociklus – gyvi. Tik vienas žuvo. Neliko tų, kurie sėdėjo vairuotojams už nugaros", – anapilin išėjusiųjų veidus knygoje "Neramūs keliautojai" skaitė menininkas.

Pasidalijo dienoraščiu

Nieko nesakęs R.Požerskis atvertė 87-ą puslapį, o jo žvilgsnis stabtelėjo ties vieninteliu knygoje esančiu prierašu po nuotrauka, grąžinusiu į lemtingus 1975-uosius.

"Tu gyvas sidabras", – pasakiau Virginijai per draugų vestuves, ir pirmas žvilgsnis, pirmas nuoširdus juokas sujungė mus visam gyvenimui", – ištraukas iš dienoraščio, kuriame aprašė jųdviejų pažinties įspūdį, skaitė R.Požerskis, o paklaustas, ar chronologinius gyvenimo užrašus tebeveda dar ir dabar, linktelėjo. – Rašydamas sau negali meluoti, antraip tai bus ne dienoraštis, o melagystė. Kaip ir išpažintis kunigui – sakydamas netiesą, padarysi dar vieną nuodėmę. Vis dar rašau, žinoma, rečiau, bet rašau. Tada man būna lengviau."

Praėjusių metų spalį pasirodžiusiose knygoje "Neramūs keliautojai" išguldyta ir daugiau R.Požerskio prisiminimų, kurie atskleidžia, kaip nuo 1965-ųjų iki 1983-ųjų besiblaškantis jaunuolis tapo subrendusiu piliečiu, tėvu, kaip atrado savo kelią į fotografiją.

"Ilgai galvojau, ar to reikia, juk dauguma dienoraščių skaitomi po rašiusiojo mirties, tačiau knygos sudarytojas Tomas Pabedinskas įtikino, esą verbaliniai ir vizualiniai sprendimai suteiks dar stipresnę emociją. Regis, jis neklydo. Pasirodžius knygai, sulaukiau bičiulių skambučio. Sako jie man: "Sekmadienį atsikimšome butelį vyno ir skaitydami tavo prisiminimus, panirome į savuosius. Buvo beprotiškai gera..." – su širdies palengvėjimu kalbėjo menininkas. – Žinote, dabar rašyti apie tai, kas buvo anksčiau – klaidinga. Štai kalbu su Antanu Sutkumi apie 40 metų senumo įvykius. Jis sako vieną tiesą, Romualdas Rakauskas – kitą. Manau, dienoraštis arčiausiai to laikmečio ir visų įvykių."

Likimo ironija, beveik visi, kurie vairavo motociklus – gyvi. Tik vienas žuvo. Neliko tų, kurie sėdėjo vairuotojams už nugaros.

Pasirinko fotoaparatą

100 puslapių fotografijų albume "Neramūs keliautojai", šalia ištraukų iš dienoraščio, kone septynios dešimtys nespalvotų nuotraukų, sustabdžiusių ketverius pašėlusius metus prie motociklo vairo.

"Važinėjimas su motociklu – tai kaip aistringa meilė su egzotiška mergina, kuri viena ranka tave atkabinusi, kitoje laiko dalgį", – R.Požerskis palinko prie puslapių.

Antai viename jų odine striuke apsitraukęs, žemuogę liežuviu gaudantis bičiulis Zenonas Langaitis, kitame – pusnuogis, pajūryje plieninį žirgą apžergęs grupės draugas Virgis Lankas, trečiame po motociklininko šalmu pasislėpęs ir pats R.Požerskis.

"Štai šioje nuotraukoje įamžintas įvykis, po kurio mes nustojome važinėti motociklais", – maždaug ties knygos viduriu apsistojo pašnekovas. Kelionė, kurios metu už nugaros pusbrolis Petras Pocius pasisodino pažįstamą merginą tąsyk baigėsi tragiškai. Sprogo priekinė motociklo padanga ir jiedu apsivertė kūlversčiais. Pusbrolis atsipirko lūžusia ranka, o pakeleivei trijose vietose skilo kaukolė. Merginą ištiko koma.

"Dar viena priežastis, kodėl atsisakėme savo dviračių transporto priemonių – fotoaparatai. Jie buvo brangesni už motociklus, todėl reikėjo labai saugoti", – pasirinkimo R.Požerskis nesigailėjo, o paklaustas, kas jį įkvėpė nutrūktgalviškoms kelionėms, dėkojo savo šeimai. Tuomet akimirkai atsiprašė, pasisuko į knygų lentyną kairėje ir iš jos ištraukė 1968-ųjų leidimo delno dydžio gidą keliautojams, kurį sudarė jo tėtis Boleslovas Požerskis.

"Pirmosios kelionės su tėvais prasidėjo, kai man buvo maždaug aštuoneri. Keliaudavome automobiliais, o nuvykti į Kaukazą ar Krymą buvo tas pats, kaip dabar į Ispaniją. Turėjome tokį didžiulį automobilį "Pobeda", susikonstravome kelis benzino bakus, kad nepristigtume degalų. Anuomet bekraštėje Ukrainoje retai būdavo  degalinių, o parduotuvės tuščios", – tarsi mažas vaikas šypsojosi R.Požerskis.

Pralaimėjimai stiprina

Jau visai netrukus fotomenininkas leisis į dar vieną kelionę. Šį kartą į Bangladešą. Su būreliu bendraminčių ir fotoaparatu rankose jis lankys gamyklas, akmens skaldyklas, fabrikus.

Beje, R.Požerskis žino, ką veiks ir rugpjūtį – jo planuose grandiozinis festivalis "Degantis žmogus", kuris kasmet vyksta Nevados dykumoje.

"Tai visų amerikiečių fantazijų, vizijų, svajų išsipildymas. Nuostabi dvasinė erdvė ten tvyro", – fotomenininkas leido suprasti, kad geriau kartą pačiam pamatyti, nei dešimt kartų apie tai išgirsti iš kitų lūpų. Tuos, kuriems nesvetimas motociklo padangų kvapas ir jaudinantis transporto priemonės virpėjimas, kvietė į rankas paimti knygą "Pergalės ir pralaimėjimai" – unikalią 1974–1977 m. sukurtų fotografijų seriją, kurioje įamžintos motociklų kroso akimirkos: nenutrūkstamas pergalių ir pralaimėjimų, aistrų ir nusivylimų istorijos.

"Pralaimėjimai mus grūdina. Tik po jų supranti tikrąjį pergalės skonį", – pastarųjų dueto svarbą žmonių gyvenimuose ir sporte pabrėžė menininkas.

1974 m. laviravęs tarp motociklo ir fotografijos, po metų R.Požerskis plieninio žirgo atsisakė, tačiau intensyviai ėmė fotografuoti motociklų krosą. Tiesa, skirtingai nuo daugumos, gaudė ne ore besiverčiančius sportininkus, o žmones, kurie rinkosi į juos pažiūrėti.

Seriją "Pergalės ir pralaimėjimai" fotomenininkas tęsė Kaune, Vilniuje, Anykščiuose ir Kalvarijoje vykusiuose motociklų krosuose. Po dvejų metų pajutęs, kad išsisėmė, darbą baigė.

"Kaip kažkada pasakė mano mokytojas Aleksandras Macijauskas, pasirinktą temą ar objektą reikia išfotografuoti taip plačiai ir giliai, kad jau kitiems neliktų erdvės dar ką nors sukurti. Aš taip ir padariau" – anot R.Požerskio, Lietuvoje tais laikais taip ir nebuvo sukurta kita panaši serija apie sportą, išskyrus jo ir R.Rakausko "Žalgirio vyrus".

Laikas keičia vertybes

Pirmoji, dar studentavimo laikais sukurta motociklų kroso nuotraukų serija, R.Požerskiui pelnė tarptautinę šlovę, o jo nuotraukos pasklido plačiai po pasaulį: Australiją, Prancūziją, Jugoslaviją, Jungtines Amerikos Valstijas, Japoniją.

"Pergalės ir pralaimėjimų" ciklo nuotraukoms atsidūrus Didžiojoje Britanijoje kasmet leidžiamo fotomenininkų albumo "Photography Yearbook" puslapiuose šalia kitų fotografijos virtuozų darbų, šias ir kitas R.Požerskio fotografijas imta publikuoti įvairiose šalyse išleistose fotografijos knygose, žurnaluose bei kataloguose.

Sėkmė lydi ir nuotraukų albumą "Neramūs keliautojai".

"Spalio mėnesį pristačiau ją Paryžiuje vykusioje "Polycopies" knygų mugėje. Knyga suintrigavo Švedijos ir Austrijos leidėjus. Septinto dešimtmečio Europos šalių jaunimo socialiniai dokumentai labai aktualūs, – kūrėjas rankose spaudė naujausią savo darbą, kurį sausio 10-ąją 17.30 val. kartu su "Pergalėmis ir pralaimėjimais" pristatys Kauno fotografijos galerijoje. – Apie ką kalbėsiu pristatymo metu? Apie humanišką fotografiją, apie fotografiją, kurios mažai teliko. Dabar viskas kitaip – greitai, tačiau kai per dieną padaroma šimtai ir tūkstančiai kadrų, paprasčiausiai nelieka vidinės energijos ir dvasinės šilumos. Čia kaip malda – jei tik bersi žodžius, jie nieko nepasieks."



NAUJAUSI KOMENTARAI

?

? portretas
bet tikrai butu gerai patikrinti iskilius ponus, sovietu laikais pvz atlaidus fotkino, gal parodas po to kokiose istaigose darydavo. tu zmoniu portretu

Šiaip

Šiaip portretas
Stiprybės ir sėkmės , Romai.

jo

jo portretas
Patikrinti ae bendradarbiavo...
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių