Festivalis ,,Kaunas Photo“ kviečia švęsti

(Ne)tolima kelionė

Apatinės funikulieriaus stotelės aikštelėje prie V.Putvinskio ir Mickevičiaus gatvių sankryžos žiūrovus pasitiks Paolo Fusco (Italija) lauko paroda "Šiandien švenčia". Nebus kada nuobodžiauti ir kylant funikulieriumi – pirmajame vagone išvysite Matjažo Tančičo (Slovėnija) ir "Koryo Studio" stereografinę fotografijų parodą "3DPRK", pasakojančią apie Šiaurės Korėją, antrajame vagone – Filippo Venturi (Italija) modernią Pietų Korėją pristatančią darbų seriją "Pagaminta Korėjoje".

Gražią sukaktį mininčio Žaliakalnio funikulieriaus papėdėje simboliškai pasitinka nuotaikinga ir ryškiaspalvė P.Fusco fotografijų paroda "Šiandien švenčia". Fotografas stebi kintančias jų minėjimo tradicijas Romoje, šventėms iš kasdienės namų aplinkos vis dažniau persikeliant į specialiai tam pritaikytas žaidimų aikšteles, kur vaikai saugiai gali dūkti minimaliai prižiūrimi suaugusiųjų. Fotografuodamas ištuštėjusias erdves P.Fusco išryškina šioms vietoms būdingas spalvas, formas, dekoracijas – taip jis siekia išsiaiškinti, kodėl vaikų gimtadieniai ilgai išlieka atmintyje.

Stereografinė Slovėnijos fotografo M.Tančičo ir "Koryo Studio" paroda "3DPRK" – klišių vengiantis dokumentinis pasakojimas apie Šiaurės Korėjos žmones, jų darbus, laisvalaikį, kasdienybę. Autorius pastebi, kad "vaizduojant Šiaurės Korėją dažniausiai linkstama prie kraštutinumų: ji arba demonizuojama, arba idealizuojama. Abiem atvejais jos gyventojai tarsi ištrinami". Norėdamas to išvengti, M.Tančičas fotografavo skirtingo amžiaus, socialinio statuso ir profesijos žmones, su kuriais galėtų identifikuotis kiekvienas. Kodėl paaiškėjo, kad tai ne taip jau paprasta, pamatysite trimačiuose parodos atvaizduose.

Antrojo Žaliakalnio funikulieriaus keleiviai persikels į pietus, kur bus eksponuojama italų fotografo F.Venturi serija "Pagaminta Korėjoje". Didžiulis ekonominis progresas ir technologiniai pasiekimai per pusę amžiaus ne tik iškėlė Pietų Korėją tarp labiausiai išsivysčiusių pasaulyje šalių, bet ir lėmė didelius sociokultūrinius pokyčius – didelį konkurencingumą, aukštą išsilavinimo lygį, plastinės chirurgijos populiarėjimą, siekiant atitikti estetinio tobulumo standartą. Kaip pastebi menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė, F.Venturi Pietų Korėją pristato kaip nuotykių šalį – "fiksuodamas šeimos kasdienybės akimirkas, kavinių lankytojus, praeivius prekybos centruose, prie reklaminių stendų, gatvėse, fotomenininkas siekia parodyti socialinius ir ekologinius nenumaldomo augimo padarinius".

Viršutinėje funikulieriaus stotelėje įsikūrusioje "F galerijoje" (viršutinėje funikulieriaus stotelėje, Aušros g. 6) žiūrovus pasitiks net 85 fotografų iš viso pasaulio pasakojimai, atrinkti "FolioPORT.eu" konkurso metu. Temų ir technikų įvairovė neleis nuobodžiauti net ir didžiausiems skeptikams.

Lotynų Amerika iš arčiau

Trečiadienį festivalis fotomeno mylėtojus kviečia į paroda "Via Latina", kurioje – septyni fotografijų pasakojimai apie tikrąją, ne turistų regimą Lotynų Ameriką: Zsolto Batori "Koncentracija" ir "Buenos Airių akys" (Vengrija), Nicolo Landemardo "Meksika–Manhatanas" (Prancūzija), Laros Ciarabellini "Rio olimpinės vizijos" (Italija), Azaharos Gomez "La Playa" (Meksika / Ispanija), Juano Cristobalio Cobo "Septintoji aveniu" (Kolumbija / JAV) ir Jaime Permutho "Prieš užtemimą" (Gvatemala / JAV).

Parodoje eksponuojami darbai skiriasi nuo džiaugsmingų, ryškiaspalvių turistinių atvirukų, kuriuos esame įpratę matyti. Pasak parodos kuratoriaus Mindaugo Kavaliausko, "Via Latina" rodomos tik serijos, pasakojančios apie nepagražintą šio regiono gyvenimą, natūralų buvimą, kasdienybės rimtį, jos slinktis ir dinamiką.

Pasakojant apie Lotynų Amerikos tikrovę, negalima nutylėti tam tikrų politinių, socialinių niuansų. Gvatemaloje užaugęs fotografas J.Permuthas prisimena kelis dešimtmečius trukusį šalies pilietinį karą ir karinės diktatūros metus, kai kalbėti apie komunizmą buvo tabu, o Kuba ir Nikaragva atsidūrė žinių užribyje. 2014 m. pakviestas į kasmet Havanoje vykstantį festivalį "Fotografijos mėnuo" fotografas suprato, kad "nėra jokio kito būdo žvelgti į tikrovę, kaip tik matyti ją savomis akimis", ir ėmėsi fiksuoti, kaip vėliau paaiškėjo, paskutines savaites prieš Barackui Obamai ir Fideliui Kastro paskelbiant susitarimą normalizuoti JAV ir Kubos santykius. "Prieš užtemimą" –  pasakojimas apie tam tikros eros pabaigą, kuriame susipina prabanga ir skurdas, modernumas ir tradicijos.

Panašia atmosfera persmelktos ir nespalvotos J.C.Cobo serijos "Septintoji aveniu" fotografijos. Septintoji aveniu – "Carrera Septima" – pagrindinė ir seniausia Bogotos gatvė, prieš šimtmetį išgyvenusi savo aukso laikus, tačiau dabar praradusi buvusį patrauklumą ir spindesį. Tiesa, čia dar galima sutikti "cachacos" – kostiumais pasipuošusius senosios Bogotos gyventojus, tačiau jie paskęsta spalvingoje verslininkų, gatvės atlikėjų, valkatų ir prekiautojų minioje. Septintosios aveniu situacijos ir žmonės neretai stebina savo siurrealistiškumu – čia prekiaujama ne tik balandžių lesalu, bet net ir dirbtinėmis žiurkėmis. Dažniausiai praeivių veiduose mainosi nuovargis, liūdesys, apatija ir nerimas, teberusena vilties kibirkštis.

Gerokai šviesesnės nuotaika lydi italų fotografės L.Ciarabellini darbus. Serijoje "Rio olimpinės vizijos" ji kviečia pasižvalgyti po sportui pašvęstą brazilų kasdienybę – kas plaukioja, nardo, kas važinėja riedučiais, dviračiais, žaidžia tinklinį ar kilnoja svorius. Nors viso pasaulio žvilgsniai čia nukrypsta tik svarbiausių įvykių metu, kolektyvinės atminties ir tapatumo klausimais besidominti fotografė Rio pristato kaip visą parą veikiantį sporto aikštyną, gyvenimo teatrą, formuojantį kolektyvinį vietos gyventojų identitetą.

Prancūzijoje gimusio, tačiau Afrikoje augusio N.Landemardo projekte "Meksika–Manhatanas" – kontrastų persmelkta Meksikos ir JAV pasienyje įsikūrusio verslo rajono tikrovė. Finansinis Meksikos centras, kuriame veikia didžiulės nacionalinės ir tarptautinės verslo įmonės, įkurtas vakariniame Meksiko priemiestyje Santa Fė, ant anksčiau čia buvusio atliekų sąvartyno. Istorijos ir politikos mokslus baigęs fotografas šią teritoriją pasirenka kaip globalizacijos, pasaulyje įsigalinčių vienodų standartų stebėjimo lauką.

Ispanijoje gyvenančią A.Gomez patraukia vieno vienintelio statinio – "La Playa" – istorija. Tai apleistas viešbutis Meksikoje, Siudad Chuareso mieste, pagarsėjusiame dėl smurto protrūkių. Viešbutyje 123 kambariai, autorei tai "maži teatrai, kuriuose atspindima miesto realybė, istorija, civilizacija", pats miestas – "mitologinė vieta, niekieno žemė". Fotografiją ir sociologiją studijavusi menininkė balansuoja tarp atminties ir užmaršties, fiksuoja šių istorinių įvykių scenų (kambarių) detales, savotiškus tragedijos vaidinimo rekvizitus, likusius pasibaigus pagrindiniam spektakliui.

Vengrų fotografas Z.Batori nuo socialinių įžvalgų žengia filosofijos, egzistencinių apmąstymų link. Kinematografinį eskizą primenančioje serijoje "Koncentracija" jis pro buto, esančio Buenos Airių centre, langą fiksuoja ant kaimyninio pastato stogo futbolą žaidžiantį berniuką. Šis taip susitelkęs ties išgyvenama akimirka, atliekamu veiksmu, kad smalsaus stebėtojo nė nepastebi. Ryškūs, spalvoti Argentinos klubo marškinėliai ir nušiurusi aplinka – antroji, simbolinė, miesto ir jo kontrastų koncentracija viename nedideliame veiksmo lopinėlyje, trumpoje laiko atkarpoje. Serijoje "Buenos Airių akys" fotografas stambiu planu dokumentuoja miestus papuošusių grafičių fragmentus, nespalvotuose atvaizduose palikdamas tik didžiules į žiūrovą nukreiptas personažų akis, nuolat stebinčias, tačiau retai kada  pastebimas.