- Ainė Jacytė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Festivalis „Kaunas mene“: žaidimas be priežasties
-
Festivalis „Kaunas mene“: žaidimas be priežasties
-
Festivalis „Kaunas mene“: žaidimas be priežasties
-
Festivalis „Kaunas mene“: žaidimas be priežasties
-
Festivalis „Kaunas mene“: žaidimas be priežasties
-
Festivalis „Kaunas mene“: žaidimas be priežasties
-
Festivalis „Kaunas mene“: žaidimas be priežasties
-
Festivalis „Kaunas mene“: žaidimas be priežasties
-
Festivalis „Kaunas mene“: žaidimas be priežasties
-
Festivalis „Kaunas mene“: žaidimas be priežasties
-
Festivalis „Kaunas mene“: žaidimas be priežasties
-
Festivalis „Kaunas mene“: žaidimas be priežasties
-
Festivalis „Kaunas mene“: žaidimas be priežasties
-
Festivalis „Kaunas mene“: žaidimas be priežasties
-
Festivalis „Kaunas mene“: žaidimas be priežasties
-
Festivalis „Kaunas mene“: žaidimas be priežasties
-
Festivalis „Kaunas mene“: žaidimas be priežasties
-
Festivalis „Kaunas mene“: žaidimas be priežasties
-
Festivalis „Kaunas mene“: žaidimas be priežasties
-
Festivalis „Kaunas mene“: žaidimas be priežasties
-
Festivalis „Kaunas mene“: žaidimas be priežasties
-
Festivalis „Kaunas mene“: žaidimas be priežasties
Arčiausiai mūsų turėtų būti ši diena, toliausiai – pagal šiuolaikinių koučerių mokymus – rytojus. Jei atvirai, tegu ir negarsiai, prisipažintume: kiek iš mūsų būtent taip suvokia šių dviejų sąvokų reikšmę? Ir įdomiausia yra ne laiko prasmė, o vieta. Nes dažniausiai esame arti savo lūkesčių, svajonių, norų, kad ir kokie efemeriški kartais jie būtų, o toli būtent nuo dabarties, nuo kasdienės veiklos, ją lydinčių atsakomybių. Taigi, arti – egzistuoja toje neįmanomybės zonoje, o toli – ten, kur yra čia ir dabar. Paradoksas. Ir dar vienas žmogaus "galių" įrodymas.
Kad ir kiek psichologijos tekstų, faktais įrodančių, koks svarbus ir reikšmingas žmogaus gyvenime yra "čia ir dabar" patyrimas, perskaitytume, sutikdami su veik kiekvienu teiginiu, vis tiek kaip pamišėliai septynmyliais žingsniais bėgame nuo kasdienybės ir nuo realybės. Todėl visada esame pavargę, kartais pikti, nusivylę. Toji svajonės / noro projekcija taip kruopščiai sudėliojama galvoje, kad mes užsimirštame, kokia ji netikra, išgalvota. Toks jau tas žmogus – levitavimo iliuzijos meistras, profesionalus svajonių burbulų pūtėjas, kurį samdytų gal tik sudegęs cirkas.
Veiksmas ir atoveiksmis
Kad ir kokie puikūs, ištreniruoti būtų mūsų gebėjimai suniveliuoti "arti ir toli" sąvokas, ateina diena, kai dabartis pati mus prisiveja. Tuomet pradedame galvoti, gal tikrai nereikia taip skubėti? Gal galime keliasdešimt minučių pabūti ramiai ir paleisti laiką tekėti iš naujo – skaičiuojant dabarties sekundes? Kitaip tariant, gal galime mes pagaliau atsipalaiduoti? O kas gali atpalaiduoti geriau nei žaidimai.
Menininkas Alexandre'as Astieras interaktyvia instaliacija "Pėdos, įsišaknijusios į žemę" kviečia kiekvieną parodos, lydinčios tarptautinį šiuolaikinio meno festivalį "Kaunas mene", eksponuojamos "Meno parke", žiūrovą pažaisti tarp prancūzų labai populiarų petankės žaidimą. Pirmajame galerijos aukšte tam specialiai buvo pripilta žvyro, kuris tik įėjus į galerijos erdvę kiek sutrikdo žiūrovą – norisi žengti ir po ekspoziciją pasivaikščioti it po karjero pakrantę, girdint po kojomis traškantį smėlį. Tačiau bendras vizualus A.Astiero instaliacijos vaizdas truputį sustabdo – juk nesinori suardyti meno kūrinio. Tačiau lipti leidžiama ir net privaloma. Išdėlioti sidabriniai plieno rutuliai ir tarp jų esantis nedidelis ryškios spalvos kamuoliukas kviečia sužaisti bent vieną petankės partiją. Taip meno kūrinys tampa ne statišku, neliečiamu objektu, o veiksmo vieta.
Instaliacija tampa veiksmu, o joje apsilankęs žiūrovas – atoveiksmiu, po kurio nebelieka pradinio vaizdo.
Tiesa, menininkas labai nenutolsta nuo galerijos "rėmų" ir instaliaciją papildo minimalistiniais piešiniais bei abstrakčiais objektais, kabančiais ant sienų. Petankei jie netrukdo, o ir truputį pavargus nuo žaidimo, galima ramiai žvilgsniu apeiti eksponuojamus kūrinius. A.Astier'o instaliacija išauga iš kūrinio, kaip objekto, formos ir tampa performansu, kolektyviniu kūriniu, kurį tuo pačiu metu ir papildo, ir suardo žiūrovas.
Po kiekvieno petankės žaidimo ekspozicijos erdvė pakinta (kitose vietose atsiduria plieniniai rutuliai, grindinio danga susijaukia, statiškumą išlaiko tik ant sienų kabantys piešiniai ir objektai). Instaliacija tampa veiksmu, o joje apsilankęs žiūrovas – atoveiksmiu, po kurio nebelieka pradinio vaizdo. Tampa ne tik įdomu patiems įsijungti į žaidimą, tačiau ir stebėti, kaip nuo sukilusio azarto ir adrenalino keičiasi pati erdvė.
Restauravimo procesas
Apie besikeičiančią erdvę yra Neringos Naujokaitės vaizdo instaliacija "Art Deco", eksponuojama pasikeitusioje antrojo aukšto galerijos erdvėje.
Juodomis linijomis išdažytos ekspozicijų salės sienos jau pačios pasufleruoja apie kaitą: įprastas akiai baltas stačiakampis tampa tamsiu, vingiuotu koridoriumi, kurį apšviečia N.Naujokaitės rodomos skaidrių projekcijos ir vaizdo kūrinys. Galerijos sienose atsiveria vaizdai iš tarpukario buto restauravimo proceso. Skaidrėse rodomi laiptinės, kambario fragmentai, kuriuose fiksuojamos autentiškos interjero detalės. Vaizdo kūrinyje vaizdai iš paties darbinio restauravimo proceso, suteikiant galimybę žiūrovui stebėti erdvės transformavimosi eigą, kurią papildo ir dokumentinių tekstų įrašai.
Vaizdine ir tekstine medžiaga instaliacijoje parodomas sudėtingas buto atkūrimo procesas. Menininkė kūriniu išreiškia ne tik asmeninį susižavėjimą tarpukario paveldu, jo autentiškumu, įžvelgdama būtinybę išsaugoti kiekvieną interjero detalę, jos nekeičiant, tačiau ir atskleidžia biurokratinių mechanizmų trukdžius, siekiant restauruoti unikalų architektūrinį paveldą.
Tiesa, pati instaliacija kiek suglumina žiūrovą – labiau primindama estetiškai pateiktą dokumentinę medžiagą, ji iškelia klausimą: o kur yra meno kūrinys? Ir veikiausiai šis klausimas kyla dėl to, kad atėję į galeriją visada tikimės eksponato, kažko apčiuopiamo. Dėl to iš pirmo žvilgsnio N.Naujokaitės instaliacija iškrenta iš šio konteksto kaip tiesiog tvarkingai surinktas dokumentinės medžiagos rinkinys.
Tačiau gal menas ir yra faktais kalbėti, vaizdais pagrįsti kultūrinį paveldą, siekiant jį išsaugoti ateities kartoms? O gal menas – tai dabarties restauravimas, išsaugant visas jos sudedamąsias dalis ir išlaikant ją ateičiai? Galbūt pats kūrėjos tikslas kalbėti apie tai yra menas?
Žaisti be priežasties
Kita vertus, ar kūrinys visada turi turėti priežastį? Šiuolaikinis menas juk dažnai trikdo, iškelia klausimus, palieka dvejonių ir abejonių. Vlado Urbanavičiaus instaliacijoje "Palėpės žaidimai" erdvėje išdėlioti daiktai ir objektai yra tiesiog todėl, kad "palėpėje norisi daryti kažką slaptą ir be priežasties".
Sukurta žaisminga erdvė žiūrovą skatina atsipalaiduoti. Trečiajame galerijos aukšte esanti palėpė panašėja į iškonstruotą vaikų žaidimų aikštelę, kurioje esantys statiniai yra butaforijos, betūrės konstrukcijos. Plokšti raudoni laiptai su nuvingiuojančiu juodu šešėliu, vertikali, tuščių statinių kompozicija, siekianti remti palėpės lubas, juodi guminiai ratai, suveržti metaliniais puslankiais, pritvirtinti prie galerijos sienų taip, kad žiūrint į juos iš skirtingų perspektyvų ima priminti kažkokias atpažįstamas formas. Visa instaliacija veikia tam, kad sužadintų žiūrovo fantaziją.
Juk koučeriai moko: nebijokite būti vaikais. Ar kartais pabūti jais mums būtinai reikia priežasties ir tikros žaidimų aikštelės? Tiesiog atsipalaiduokime.
Kas? Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis "Kaunas mene. Taip arti, taip toli". Pristatomi A.Astieras, N.Naujokaitė, V.Urbanavičius.
Kur? Galerijoje "Meno parkas".
Kada? Veikia iki lapkričio 24 d.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Garbūs svečiai atvyko į A. Areimos premjerą „Dviejų Korėjų susijungimas“2
Balandžio 19-ąją publika rinkosi į režisieriaus Artūro Areimos Nacionaliniame Kauno dramos teatre režisuotą spektaklį pagal J. Pommerat pjesę „Dviejų Korėjų susijungimas“. ...
-
45-asis „Lietuvos teatrų pavasaris“ kviečia Kauno publiką į teatrališką savaitę
Kauno teatro mylėtojai turės unikalią progą mėgautis aukščiausio lygio teatro spektakliais iš visos Lietuvos. Nuo balandžio 21 iki 28 dienos Kauno kultūros centras kviečia visus teatro gerbėjus švęsti 45-ąjį „Lietuvos te...
-
Kauną užplūs skandinaviškos kultūros banga4
Paskutinę balandžio savaitę Kaunas tradiciškai kviečia iš arčiau pažinti skandinavišką kultūrą. Dalyvių laukia gausi renginių programa: parodos, norvegų kalbos pamokos, protmūšis, paskaitos bei diskusijos, ekskursijos i...
-
Maironio lietuvių literatūros muziejui toliau vadovaus D. Cibulskienė1
Maironio lietuvių literatūros muziejui ir toliau vadovaus Deimantė Cibulskienė, pranešė Kultūros ministerija. ...
-
R. Jatkevičiūtės-Kasparavičienės sielos peizažai
Šiandien Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ atidaroma Raimondos Jatkevičiūtės-Kasparavičienės (1959–2023) tapybos darbų paroda „Virš debesų“. ...
-
G. Kuprevičius: esu vietinės reikšmės kompozitorius ir tai man patinka18
Kompozitorius Giedrius Kuprevičius šiemet mini 80 metų jubiliejinę sukaktį. Sveiko humoro jausmo nestokojančio iškilaus kūrėjo jubiliejų Kauno valstybinė filharmonija paminės dviem reikšmingais koncertais. Su šarminguoju M...
-
Tarpininkai: A. Miežio ir I. Kazakevičiaus darbų paroda
Autoriai – tapytojas Andrius Miežis ir menotyrininkas Ignas Kazakevičius – kūriniais kalbasi apie kultūrą ir natūrą, realybę ir mistifikaciją, apie menininkus ir paveikslus, jų „tarpininkavimo“ būdus bendraujant su meno publi...
-
Atsisveikinama su operetės primadona D. Dirginčiūte-Tamuliene5
Antradienį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre atsisveikinama su soliste, operetės primadona Danute Dirginčiūte-Tamuliene. Urna bus išnešama 14 val. Laidojama Petrašiūnų kapinėse. ...
-
Kultūros ir sporto renginiai Kauno rajone balandžio 15–21 d.
Balandžio 17 d. Garliavos kultūros centras: 12 val. – projekto „Teatro SPA jaunimui ir vaikams“ Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis vaikams „Knygų personažai atgyja“. Kauno rajono sporto centras: 19 val. – Lietuvos ...
-
Parodoje – muzikos ir tapybos sinergija
Garliavos kultūros centre atidaryta tapybos darbų paroda „M. K. Čiurlionio muzikos ir tapybos sinergija“. ...