Festivalio susitikimai – su politiniu prieskoniu

Tarptautinis Kauno kino festivalis (TKKF) iš kitų Lietuvos kino festivalių išsiskiria savo filmų programa. Dažnai vyrauja aštri politinė, socialinė, šiandienos pasaulio įvykius liečianti tematika. Šiemet galime išvysti neseniai sukurtų filmų iš tokių šalių, apie kurių dabartinį kiną dažnas nelabai ką ir galėtų pasakyti: Sirijos, Egipto, Filipinų, Čilės. Ten, karštuosiuose pasaulio taškuose, kuriamas kinas yra asmeninio protesto ar kovos su režimu įrankis, o ne maloni laisvalaikio praleidimo forma ar saviraiška.

Tiesiai iš fronto

Jaunojo Sirijos aktyvisto Ziado Homsi "paprastas" dokumentinis filmas "Mūsų baisi šalis" fiksuoja Sirijos rašytojo, disidento Yassino Jaj Saleho pavojingą odisėją (dažnai pėstute) iš savo subombarduotos šalies: per dykumas ir visiškos nevilties žemes, kur valdžią pasidalijęs režimas su ISIS teroristais, į kiek demokratiškesnį Stambulą.

Šešiolika metų kalintas disidentas net kritiškiausiais momentais sugeba nusišypsoti, savais žodžiais suteikti aplinkiniams vilties, kurią pajaučia ir žiūrovai. Pats 24 metų filmo režisierius prisipažįsta: dalyvaudamas pasipriešinimo kovoje dažnai padeda filmavimo kamerą tam, kad į rankas paimtų ginklą.

Tarp žiūrovo ir filmo užsimezga specialus, ilgai trunkantis ryšys ar net dialogas (toks ir šių metų festivalio šūkis) – kino festivaliai yra tam, kad tokie dialogai vyktų ir tarp pačių filmų. Nemažai šiųmetinių TKKF filmų mums rodo ne tik, koks yra – įvairus, prieštaringas, politiškas, socialiai atsakingas, poetiškas ir t. t. – šiuolaikinis kinas, bet ir bando savaip apibrėžti tai, kas yra kinas, kokia netikėta meno forma jis gali būti.

Prie pastarųjų filmų galima priskirti kanadiečio Deniso Cote dokumentinį esė "Žmogaus troškimų džiaugsmas" ar airio Marko Cousinso ir iranietės Mania Akbari epistoliarinį filmą "Gyvenimas gali būti".

"Žmogaus troškimų džiaugsmas" (pavadinimas iš Johano Sebastiano Bacho gerai žinomo sakralinio kūrinio) rodo keliolika valandų per parą fabrikuose dirbančius žmones jų darbo vietose. Lėto tempo epinė filmo atmosfera – stambių planų detales keičia atidūs statiški kameros rakursai – industrinių mechanizmų akivaizdoje be jokių papildomų autoriaus komentarų sudėlioja nemalonią dabartinės žmogaus būklės diagnozę. Žmogus savo darbo vietoje nebeprimena propagandinio kino atgijusios graikų skulptūros ar antžmogio, tai veikiau vergas ar belaisvis.

Juosta "Gyvenimas gali būti" – tai intymus susirašinėjimas tarp dviejų menininkų, susipažinimas ir išpažintis pasitelkus kino priemones ir poeziją, išsiliejantis nuostabių vaizdų kriokliu pagal Johanneso Brahmso muziką. Nagrinėjamos visiško apsinuoginimo ir atvirumo tiek mene, tiek kasdieniame gyvenime temos.

Aplenkę laiką

Šiemet TKKF glaustesnis (nebeliko tradicinių programų skirtų menui ar muzikai) ir nukreiptas į politiką. Be bendrosios programos ir neseniai pasaulį palikusio vengrų meistro Miklos Jancso retrospektyvos, išskirtinis dėmesys – atskira programa – skirtas Lietuvoje dar iki šiol mažai žinomam Ukrainos kinui.

Dalis Kaune rodomų ukrainiečių filmų yra metų ar net kelerių senumo (t. y. dar iki prasidedant dabartinei šalies tragedijai), bet šis kinas jau yra persmelktas nerimo, nesaugumo jausmo.

Šios būsenos kai kurių režisierių išreiškiamos į alegorijas panašiais pasakojimais apie paauglių gyvenimus. Pavyzdžiui, krymiečio Olego Sentsovo filmas "Žaidėjas" (dėl protestų prieš Krymo aneksiją režisierius apkaltintas terorizmu ir iki šiol kalinamas KGB kalėjime). Dinamišku montažu ir dokumentiniu stiliumi pasižyminčio filmo (tekainavusio 20 tūkst. JAV dolerių, bet jau sulaukusio sėkmės Roterdamo festivalyje) istorija sukasi apie neseniai mokyklą baigusį vaikiną, niekuo nesidomintį, išskyrus kompiuterinį žaidimą "Quake". Vi dėlto jam tai yra daugiau nei žaidimas. Įtaigiai parodoma pagrindinio herojaus raida ir pastangos rasti savo vietą, užpildyti vidinę tuštumą. Pati "Žaidėjo" siužeto struktūra primena klasikinį "noir" detektyvą, nors iš tikro jokių nusikaltimų nevyksta. Pro filmo kūrėjų objektyvą neprasprūdo ir dabartinės socialinės realijos. Tai filmui suteikia ir papildomą politinį atspalvį.

Daugiau nei meno renginys

Festivalio atidarymo filmas "Susitikimas" – švedų menininkės Annos Odell kino projektas, griaunantis tiek vaidybinio, tiek dokumentinio kino kanonus. Filmo epicentre – klasės susitikimas ir į jį nepakviesta Odell, tačiau tikroji filmo tema – tai kolektyvinės praeities fenomenas. Pačia filmo forma tyrinėjami tamprūs tikrovės ir fikcijos santykiai, kažkuo panašūs į herojaus ir jį įkūnijančio aktoriaus susitikimą juostos pabaigoje.

Pasak kinotyrininko Thomaso Elsaesserio kino festivalius galima vadinti simbolinėmis naujosios demokratijos agoromis – t. y. viešomis erdvėmis, kur pasitelkus mediją skleidžiasi įvairiausios idėjos ir diskusijos.

Nuo filme gvildenamos idėjos priklausys, kiek žiūrovo patirtis skirsis nuo, sakykim, betikslio pasivažinėjimo autobusu. Juk vis dėlto kino žiūrovai pasmerkti išgyventi tam tikrą efemeriško bendrumo jausmą, kuris čia pat išnyksta seansui pasibaigus, bet gali būti intensyvesnis ir svarbesnis nei atsitiktinai viešajame transporte prasilenkiančių asmenų.