Festivalio „Nepatogus kinas“ ekranuose – nepatogi Amerika

XI tarptautinis dokumentinių filmų festivalis "Nepatogus kinas" iš arti pažvelgs į pažeidžiamas JAV socialines grupes. Intymi ir eksperimentinė dokumentika tyrinės realių herojų pastangas ištrūkti iš skurdo, atsikratyti priklausomybės nuo narkotikų ir pradėti naują gyvenimą.

Kova su instituciniu rasizmu

"Tu net nesi blogas vaikas", – taip filmo "Akimui" ("For Ahkeem", 2017 m.) heroję Daje Shelton apibūdina teisėjas, nutaręs ją perkelti į alternatyvią mokyklą, skirtą problemiškiems moksleiviams išgelbėti nuo nusikalstamos veiklos ir kalėjimo. Šis teiginys tampa režisierių Jeremy S.Levine‘o ir Landono Van Soesto filmo moto, stebint nenumaldomą Daje norą paneigti juodaodžiams Amerikos paaugliams taikomus stereotipus. Juostos pasaulinė premjera pernai įvyko prestižiniame Berlyno kino festivalyje.

Filmo veiksmas vyksta Misūryje, visai netoli Fergusono miesto, kuriame policininkui 2014 m. nušovus neginkluotą juodaodį vaikiną kilo masiniai protestai. Daje jos bendraamžių mirtys jau tapo kasdienybe. Vienoje scenoje mergina su draugėmis kalba apie jas supantį smurtą, parodydama savo šautinės žaizdos randą, kitoje – lankosi bendraklasio laidotuvėse. Jeigu šis jų gyvenimo aspektas Lietuvoje gali atrodyti tolimas, Daje problemos mokykloje yra apmaudžiai artimos. Kodėl tiksliai mergina buvo išmesta iš ankstesnės mokyklos, neįvardijama. Nuo tada, kai iš darželio buvo laikinai pašalinta už menką nusižengimą, Daje taikliai įvardija, ką jaučia "blogi vaikai" – kiti iš tavęs nesitiki nieko gero, taigi ir pats nieko gero iš savęs nelauki.

Dokumentiniai filmai pasirenka šiandienės Amerikos žmonių grupes, kurioms nesunku pasijausti vienišoms ir bevertėms.

Paskatinta mamos, siekiančios, kad dukra ištrūktų iš skurdaus rajono, Daje užsibrėžia tikslą pabaigti mokyklą. Deja, paaugliška meilė apsunkina merginos gyvenimą. Išgirdus, kad laukiasi sūnaus, Daje džiaugsmą greitai pakeičia rūpestis. Jai nereikia per žinias matyti protestų, kad žinotų, kaip menkai vertinamos juodaodžių gyvybės. Viename jautriausių filmo momentų ji įvardija kiekvienos motinos baimę – palaidoti savo vaiką. Naujagimis Akimas, kuriam ir skirtas šis filmas, paauglei suteikia dar didesnę paskatą tęsti mokslus ir siekti geresnio gyvenimo.

Daje istorija nėra unikali, tačiau filmas įrodo, kad kiekvienas gyvenimas yra svarbus ir vertas dėmesio. Intymi dokumentika kaip dienoraštis įamžina mažus paauglės žingsnius laimingesnės ateities link ir suteikia įsimintiną veidą socialinėms problemoms, su kuriomis susiduria Amerikoje augantys juodaodžiai.

Visuomenei nemalonūs žmonės

Režisierius Roberto Minervini ne pirmą kartą savo filmuose įamžina užmirštas socialines grupes. Pabaigęs trilogiją apie Teksaso gyventojus, naujausiam savo filmui "Kita pusė" ("The Other Side", 2015 m.) jis pasirinko Luizianos valstiją, kurioje aplanko narkomanus ir sukarintas grupuotes. Po premjeros Kanų unikalaus žvilgsnio programoje "Un Certain Regard", filmas buvo apdovanotas Sevilijos ir Busano kino festivaliuose.

Į "Nepatogaus kino" programą įtrauktame įtaigiame ir poetiškai nufilmuotame kūrinyje vienintelis gražus dalykas yra Luizianos gamta, kurios pelkės ir miškai atrodo lyg iš sapno. Veikėjų tamsūs namai, dar tamsesni įpročiai ir atviras rasizmas tuomečio prezidento Obamos atžvilgiu kone provokuoja jausti panieką filmo herojams. Tačiau režisieriui visgi pavyksta pabrėžti šių žmonių humaniškumą, kai kuriems iš jų net pajaučiant empatiją ar gailestį.

Pagrindinį filmo veikėją Marką sutinkame nuogą, bundantį viduryje laukų ir netrukus vėl vartojantį narkotikus, taip save dar giliau įtraukiantį į blogų sprendimų spiralę. Markas gyvena kartu su drauge Lisa, užsidirba atlikdamas įvairius pavienius darbus, tačiau vis sugrįžta prie metamfetamino gamybos ir platinimo. Taip ir prabėga jo dienos – vartojant narkotikus ir su draugais diskutuojant apie blogus politikus, užmiršusius šio krašto problemas. Kai išsiblaivo, Markas lanko savo sergančią mamą ir močiutę. Jo nuoširdus rūpestis kitais ir noras mesti žalingus įpročius atskleidžia santykinai geraširdę ir kenčiančią asmenybę, kuri stengiasi padėti artimiesiems, nors nesugeba padėti sau.

Filmui besibaigiant, Minervini dėmesį patraukia sukarinta grupuotė, Luizianos pelkėse besiruošianti kovoti su bet kokiais valdžios ketinimais atimti jų mylimus šautuvus ir laisvę. Šie žmonės, priešingai negu Markas ir jo draugai, turi užtektinai pinigų prisipirkti ginklų ir treniruotis prasimanytai revoliucijai. Jų itin grafiškai išreikšta neapykanta Obamai motyvuota ne jaučiamo nepritekliaus, o baimės prarasti savo susikurtą teisingos Amerikos viziją, pagal kurią niekas neturi teisės jiems aiškinti, kaip gyventi ir kiek šautuvų turėti.

Minervini geba užfiksuoti kadrus ir žmones, kuriuos dauguma mieliau užmirštų. Bežiūrint filmą gali kilti jausmas, kad režisierius išnaudoja savo veikėjų nepriteklių ir sunkiai pateisinamas politines pažiūras siekdamas šokiruoti žiūrovus, nutolusius nuo šios atgrasios realybės. Empatija, kurią Minervini skatina jausti kai kuriems savo personažams, nusilpsta prisiminus Marką, leidžiantį narkotikus nėščiai striptizo šokėjai. Galbūt toks ir buvo režisieriaus tikslas: pavaizduoti šiuos žmones jų kasdienybėje, nesistengiant pateisinti jų veiksmų, bet siekiant atkreipti dėmesį į jų patiriamas problemas, apie kurias per dažnai būna nejauku diskutuoti.

Geresnio gyvenimo paieškos

"Jūra Jūra" ("El Mar La Mar", 2017 m.) – tai meditacinis ir tyliai žiauriausias iš filmų trijulės, pasakojantis apie nelegalių imigrantų iš Pietų Amerikos kelią į JAV. Anksčiau matyta liūdna šalies realybė suteikia sunkiai ir dažnai mirtinai jų kelionei dar tamsesnių atspalvių. Nesunku nuspėti, ką šie žmonės ras savo išsvajotame krašte, ypač turint omeny atvirą naujos valdžios neapykantą imigrantams.

Aktuali ir atrodytų daug kartų girdėta filmo tema režisierių Joshua Bonnettos ir J.P. Sniadecki rankose tampa unikalia ir efektinga. 2017 m. Berlinalėje pristatyta ir apdovanota dokumentika, pasižyminti meniškumu bei įspūdingais gamtos kadrais, slepia stiprią politinę žinutę apie imigracijos politiką ir jos paveiktus žmones. Atmosferinius vaizdus akompanuoja vėjo gaudimas, žiogų čirpimas ir neaiškūs radijo imtuvų garsai. Savo istorijas pasakoja imigrantai, pasienio gyventojai ir patruliai. Kūrėjai, tarytum nenorėdami žiūrovų dėmesio nukreipti nuo pašnekovų žodžių, nefilmuoja jų veidų – ekranas tiesiog aptemsta arba rodo neįspūdingos gamtos panoramą.

Juostoje apskritai beveik nematyti žmonių. Kamera užfiksuoja tik keliautojų paliktus pėdsakus ir daiktus – kuprines, drabužius, tuščius butelius, vaikų žaislus… JAV ir Meksikos pasienyje esančią Sonoros dykumą matome, kai yra nepakeliamas dienos karštis, naktis, tvyrant aklinai tamsai. Dokumentika žiūrovą nukelia į tą pačią bauginančios vienatvės erdvę, kurioje atsiduria čia esantys žmonės. Kaip sakė vienas iš kelionę išgyvenusių vyrų, viskas dykumoje atrodo vienodai, kol nepraleidi joje daugiau laiko. Mirtis čia tyko kiekviename žingsnyje. Efektingais vaizdais ir taikliai parinktais pasakojimais filmas sėkmingai perteikia emigrantų kelionės siaubą ir jų ištvermę.

"Visiems, kurie jaučiasi vieniši... Visiems, kurie jaučiasi beverčiai" – taip skamba vieno iš "Kita pusė" veikėjų mėgstamas eilėraštis. Šie trys dokumentiniai filmai pasirenka šiandienės Amerikos žmonių grupes, kurioms nesunku pasijausti vienišoms ir bevertėms. Jie parodo kitokią Ameriką, esančią toli nuo prezidento Donaldo Trumpo imperijos viešbučių ir pamažu nykstančio amerikietiškos svajonės idealo. Herojų patiriamos problemos yra universalios, kaip ir noras būti laimingesniems, negu leidžia aplinkybės, – visai kaip Lietuvoje.


Kas: festivalis "Nepatogus kinas".

Kur: Įvairios erdvės Kaune.

Kada: spalio 17–22 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių