Emocijų ir spalvų fejerverkas Vindzore

Po teatro skliautais šios vokiečių kompozitoriaus Otto Nicolai operos melodijos yra skambėjusios ir anksčiau – pirmą kartą Lietuvoje uždanga tuomet "Vindzoro kūmutėmis" vadintai operai pakilo 1928 m. toje pačioje scenoje. Tai buvo Lietuvos operos trupės pastatymas (dirigentas J.Tallat-Kelpša, režisierius M. Tichomirovas) su lietuvių operos žvaigždėmis Kipru Petrausku (Fentonas) ir Antanu Kučingiu (Falstafas). KVMT trupės istorijoje Vindzoro kūmutės šmaikštavo pirmą kartą.

Kūrinio istorija

Žinomos Williamo Shakespeare'o komedijos "Vindzoro šmaikštuolės" siužetu poeto ir dramaturgo Salomono Hermanno Mosenthalio parašytas libretas (vertė Nerijus Petrokas) tapo pagrindu O.Nicolai to paties pavadinimo operai, išvydusiai rampos šviesą Berlyne 1849 m. prieš pat kompozitoriaus mirtį.

Vokiečių kompozitorius ir dirigentas O.Nicolai (1810–1849) gimė ir augo Karaliaučiuje, vėliau vokalo ir kompozicijos žinias gilino Berlyne, Romoje. Persikėlęs į Vieną, čia įsteigė orkestrą "Wiener Philharmoniker", kuriam dirigavo rengdamas Vienos filharmonijos koncertus. Jo kūryboje – kelios operos, simfoniniai ir choriniai kūriniai, tačiau O.Nicolai labiausiai išgarsino paskutinė jo trijų veiksmų opera "Vindzoro šmaikštuolės".

Beje, šiam kompozitoriui turėtume būti dėkingi ir už Giuseppe Verdi šlovę, prasidėjusią po jo trečiosios operos "Nabucco" pastatymo. Visiems pažįstama vergų choro "Skrisk, svajone" melodija dabar galbūt skambėtų visai kitaip, jei šios operos būtų ėmęsis O.Nicolai. Tuo metu gyvenusiam Milane ir jau pastačiusiam operą "La Scalos" teatre jam pirmajam buvo pasiūlytas biblinis "Nabucco" libretas, kuris kompozitoriaus nesužavėjo. Jam atsisakius, operą sukūrė G.Verdi.

Antrą kartą O.Nicolai ir G.Verdi kūrybiniai keliai susipynė rašant savo paskutiniąsias operas, paremtas ta pačia W.Shakespeare'o komedija, nors savo premjeromis gerokai nutolusias laiko atžvilgiu viena nuo kitos – G.Verdi "Falstaffas" į sceną Milane įžengė praėjus beveik pusšimčiui metų (1893) po O.Nicolai "Vindzoro šmaikštuolių" Berlyne.

Ir jie ne vieninteliai, privertę dainuoti šios W.Shakespeare'o komedijos herojus. Gerokai anksčiau už juos plunksnos ėmėsi Antonio Saljeri, parašydamas operą buffa "Falstaff (1799), operą tuo pačiu pavadinimu parašė ir daugelio operų autorius airis Michaelis Williamas Balfe'as (1838), o anglų kompozitorius Ralphas Vaughanas Williamsas tą patį siužetą panaudojo operoje "Įsimylėjęs seras Džonas" ("Sir John in Love", 1929), prabilęs modernesne XX a. muzikos kalba.

Sukurtas kosmopolitiška dvasia

Kuo patraukia įvairių laikų kūrėjų dėmesį ši W.Shakespeare'o komedija? Nesenstančiomis tiesomis? Šiuolaikiškumu ar nostalgija nutolstantiems Renesanso epochos idealams? O juk, nesiveliant į autorystės spėliones, nuo W.Shakespeare'o (1564–1616), anglų tautos pasididžiavimo, mirties mus skiria lygiai 400 metų, prieš porą metų pasaulis minėjo 450 metų nuo jo gimimo.

XVI–XVII a. sandūroje (1598) parašyta komiška pjesė trykšta sąmojumi ir žaismingais pamokymais dėl netinkamo elgesio, būdingais moralitė žanrui, susiformavusiam viduramžių keliaujančių aktorių pastatymuose. Siužete susipina dorovės ir neištikimybės, teisingumo ir apgavystės, veidmainiško meilinimosi ir tyros lyrikos, galiausiai – tautosakos, mitologijos, bufonados ir fejerijos elementai.

Kaip ir dera to meto komedijose, nedorėliai lieka nubausti, tyri jausmai nugali, tradiciškai užbaigiantys pjesę sužadėtuvėmis. Tarp būdingų komiškų charakterių – viliokių moterų ir jų pavydžių vyrų, įsimylėjusių jaunuolių – su išskaičiavimais ir tyrų, centrinė figūra – seras Džonas Falstafas, senas išblėsusio žavesio storulis, tačiau vis dar linkstantis į meilės nuotykius.

Dauguma pjesės veikėjų – anglų visuomenės vidurinės klasės atstovai, bene vienintelėje W.Shakespeare'o pjesėje atskleidžiantys autoriaus gyvenimo laikotarpį – karalienės Elžbietos epochą. Komedijos veiksmas plėtojamas Berkšyro grafystėje, Vindzoro pilies aplinkoje XV a. pradžioje.

Rašydamas "Vindzoro šmaikštuoles" O.Nicolai siekė italų operos pavyzdžiu sukurti vokišką komišką veikalą, artimą zingšpyliui. Zingšpyliams būdinga paprasta, kiekvienam klausytojui lengvai suprantama muzika, artima liaudiškajai, kartais pertraukiama kalbėjimo dialogų. Tačiau susižavėjimas itališka opera turėjo įtakos kūrinio struktūrai ir melodikai. Todėl jo numeriai – tradiciniai rečitatyvai ir arijos, ansambliai ir chorai – tikras džiaugsmas ir operos solistams, ir jos mėgėjams klausytojams, po kurio laiko vėl sulaukusiems rečiau statomo žanro.

Taigi, šis kūrinys daugiasluoksnis, susipinantis angliškosios, itališkosios ir vokiškosios kultūrų bruožais. Kompozitoriaus noras sukurti vokišką komišką operą lėmė kai kurių W.Shakespeare'o pjesės veikėjų vardų pakeitimą. Todėl O.Nicolai operoje biurgerių šeimoms atstovauja ne anglų Fordai ir Peidžai, bet vokiečių Flutai ir Raichai. O scenovaizdyje – Vokietijos, o ne Anglijos miestų senajai architektūrai artimesnės dekoracijos.