Eksperimentas su prigimtiniu blogiu

Kaune gastroliavo diskusijų ir kritikos sulaukęs spektaklis "Didis blogis", kalbantis apie karą ir jo prigimtį. Vaidinimą režisavo didelius meninius eksperimentus mėgstantis Vengrijos šiuolaikinio teatro režisierius Arpadas Schillingas, viešėdamas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje. Kartu spektaklį kūrė žinomiausi Lietuvos teatro kūrėjai – dramaturgas Marius Ivaškevičius ir būrys puikių aktorių: Valentinas Masalskis, Vaiva Mainelytė, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Gytis Ivanauskas, Nelė Savičenko ir kt.

Greičiausiai dėl šių dviejų priežasčių – šiandienio karo tematikos ir teatro žvaigždžių – Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžioji salė sulaukė didžiulio anšlago. O ir po spektaklio nemaža dalis žiūrovų neišsilakstė ir aktyviai įsitraukė į diskusiją su aktoriais, nepabijojo pastarųjų ne tik klausti, bet ir pasiginčyti. Buvo akivaizdu, kad Kauno publika (ypač vyresnieji žiūrovai) ne visai suprato spektaklį – keiksmažodžių gausa ir atviro žiaurumo scenos atrodė ne visai tinkamos teatre kalbėti apie šiandienes politines aktualijas: Rusijos agresiją, karą Ukrainoje, sudužusių lėktuvų katastrofas, pabėgėlių problemą.

Nepalieka abejingų

Spektaklyje šiomis temomis kalbama atvirai ir realistiškai, nesibodint rusiškų keiksmažodžių, nuogo kūno, kankinimų ir lavonų. Vis dėlto pagrindinis režisieriaus tikslas buvo ne išsamiai atskleisti politinį diskursą – temos veikiau tapo idealiomis sąlygomis atsiskleisti žmogiškojoje prigimtyje slypinčiam žiaurumui.

Psichologiškai (kai kam gal ir fiziškai) sunkiuose vaizduose veikia tik blogi ir dar blogesni personažai, apnuoginantys pačią karo širdį – blogį. Tai kelia klausimą – kas sukelia karą: ar konkretūs asmenys, ar žmogaus prigimtyje tūnantis pažadintas blogis?

Vienas ryškiausių spektaklio pranašumų – priversti žiūrovą būti neabejingu stebėtoju, nepriklausomai nuo to, kaip jis supranta siužetą. Kažką įvykiai scenoje ypač paveikia ir, spektakliui įpusėjus, pasigirsta iš salės išeinančio žiūrovo garsus pasipiktinimas.

Herojiškumas ir kova už būvį

Spektaklio siužetą galima suprasti tikrai nevienareikšmiškai. Įvykiai jungiami menant mįsles, atspindint tam tikrus įvykius, parodant, kaip viskas yra sudėtingai susipynę, ir neišreiškiant kaltinimų kuriai nors vienai pusei.

Pačių žiūrovų išvadoms paliekama ir miglota pozicija, kuris veikėjas kuriai pusei atstovauja. Pavyzdžiui, iš žiūrovų salės į sceną užlipa ukrainietė mergina, prašanti pagalbos ir palaikymo. Vėliau ji kartu si kitais išžudo rusakalbių šeimyną – pagrindinę personažų grupę, atsitiktinai patekusią į įvykių sūkurį.

Šeima virsta aukos alegorija ir pačios svarbiausios socialinės struktūros dedamosios simboliu. Šeimą išžudo artimųjų netekę į slaptą grupuotę susibūrę žmonės, išsiskiria moterys, nesulaukusios vyrų ir sūnų, skridusių sudužusiu lėktuvu. Ir kas gi yra heroiškesnis – ar nužudyta niekuo dėta šeima, ar ją nužudžiusieji, taip atkeršiję už savo artimuosius? O gal tai  natūralioji atranka? Peršasi atsakymas, kad kare, kaip ir gamtoje, viską nulemia primityvus principas "išlieka stipriausi", šiuo atveju – žiauriausi.

(Ne)suvaidintas teatras

Stebint veiksmą išryškėja ir klausimas, kas yra karas šiandien. Ar tai vis dar yra kova akis į akį mūšio lauke? Žiniasklaidai ir socialiniams tinklams tarpininkaujant vis sunkiau suprasti, kur ir kas su kuo kariauja. Tai pabrėžiama ir scenoje. Ypač akcentuojama feisbukas, paskatinantis žiauriems poelgiams. Jame gausu vaizdinės medžiagos – pagrobtus, nužudytus, išniekintus žmones vaizduojančių fotografijų ar vaizdo įrašų ir viso to fikcijų, keliančių norą kerštauti, kankinti tuos, kurie tuos vaizdus įdėjo.

Scenoje nuolat filmuojama ir fotografuojama mobiliaisiais telefonais ar planšetiniais kompiuteriais – visa tai veikėjai iš karto kelia į profilį feisbuke. Ne sykį tikrovė yra kitokia, nei atspindi ši medžiaga, tačiau personažams svarbus rezultatas – "like" ("patinka" – liet. k.) paspaudimais pasiekiama pergalė virtualioje erdvėje. O tam pasitelkiamas ir melas.

Lyg slogiame sapne scenoje teatrinė fikcija mainosi su realiu gyvenimu. Spektaklis prasideda jausmų tiesa pagrįsta vaidyba, kurią vengrų režisierius puikiai išmano. Vėliau, kai ant scenos iš žiūrovų salės užlipa V.Masalskis ir į vaidinančius aktorius kreipiasi jų tikraisiais vardais, visa tai sugriaunama.

Vaidinimas nutrūksta, scenoje pasigirsta keiksmai, salėje – juokas, sukeltas netikėtumo: juk V.Masalskis – daug rimtų personažų sukūręs aktorius – riebiai nusikeikia, neva mokydamas jaunesnės kartos aktorius, kaip reikia vaidinti. Iš pirmo žvilgsnio tikslingas ėjimas nuveda į aklavietę. Trindami ribą tarp teatro ir gyvenimo aktoriai savimi netampa, visą laiką išlieka vaidinantys. Scenoje nuskambantys aktorių vardai ir pavardės lieka tik menamo aktorių gyvenimiško teatrališkumo šmėklomis. Ne itin tikroviškos ir bauginančios.

Paskleistas kaltės virusas

Spektaklyje daug prievartos, dominuojančios ne tik veikėjų santykiuose, bet ir juntamos komunikuojant. Keistas noras priešintis pačiam spektakliui atsiranda šiam įpusėjus, kai niekaip neapleidžia prigimtinės kaltės jausmas.

Keldama daug klausimų, spektaklio komanda kartu stipriai apriboja interpretacijos laisvę ir šauna į vieną iš didžiausių bendravimo klaidų – moralizavimą. Tarytum už sceninio veiksmo nuolat girdėtum tau į pasąmonę brukamus žodžius: tu irgi esi kaltas, tu toks pat, kaip ir jie. Ir nesuteikiama jokios progos šiai prievarta kuriamai "tiesai" pasipriešinti. Spyris į vienus vartus niekaip neleidžia užsimegzti gilesniam dialogui, belieka užimti neišprususio žiūrovo poziciją – žiūrėti ir suvokti.

"Didis blogis" virsta meniniu ir psichologiniu eksperimentu – išbandymu susiduriant su (meta)fiziniu blogiu tiek patiems aktoriams, tiek žiūrovams. Žiaurių įvykių kaleidoskope nesinori pasiduoti šiam jausmui. Peršasi nemaloni mintis: patekę į personažų situacijas daug kas galbūt iš tiesų sužvėrėtų – gal net ir tu pats. Kita vertus, naujų minčių išėjęs iš spektaklio neišsineši. Greičiau tik pasijunti ne toks vienišas šiandieniame (dez)informacijos chaose.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių