Drauge su nepažįstamaisiais didžiausiuose pasaulio miestuose

Vystydamas projektą "Urban Millenium" ("Miesto tūkstantmetis"), kurio dalis – Kaune matoma ekspozicija, autorius pasirinko aštuonis megapolius, kuriuose greičiausiai auga žmonių populiacija: Londonas, Niujorkas, San Paulas, Seulas, Mumbajus, Honkongas, Lagosas, Stambulas ir Meksikas.

Didžiausiose megapolių gatvėse, kuriose juda milžiniški žmonių srautai, fotografas fiksuoja mikrogestus, žvilgsnius, judesius, kurių paprastai nepastebime pernelyg skubėdami. Kasdien prabėgdami miesto gatvėmis galvojame apie tūkstančius dalykų, nepastebėdami tų, kurie bėga greta.

Apie siekiamą ir pasirenkamą gyvenimo greitį – pokalbis su fotomenininku.

– Kiekviena jūsų fotografija – tarsi atskiras kino filmo kadras: žiūrovas lyg dėlionę sujungia paskiras detales, tačiau visas istorijos vaizdas lieka neatskleistas.

– Vaizdai fotografijose nejuda. Jie ištįsta į kontinuumą: detalės nuotraukų viduje yra ženklai to, kas (į)vyksta už kadro ribų. Žiūrovai gali kurti istorijas apie tai, kas įvyko akimirką iki nuspaudžiant fotoaparato užrakto mygtuką ar akimirką po jo nuspaudimo.

Technika, kuria fotografuoju, suteikia galimybę išgauti unikalią kūrinių kokybę, sugaunant momentą. Tai leidžia žiūrovams kadre matyti tuos dalykus, kurie yra nepastebimi dėl greito gyvenimo ritmo. Fotografijose atsiranda pauzė – laikas, skirtas įsižiūrėti į reikšmingas detales. Skatinu žiūrovą sulėtinti žingsnį ir žvilgsnį  bei pagalvoti apie greitai augančių miestų realybę.

Tai, ką žiūrovas regi nuotraukoje, yra trijų kadro sudedamųjų dalių: fotografo, įamžinto motyvo ir, svarbiausia, žiūrovo –  patirties kombinacija. Iš tiesų fotografija turi tam tikrą ribotumą, ši medija nėra pritaikyta išpasakoti istorijai. Fotografija gali atskleisti tik atskiras detales. Man šis medijos trūkumas yra jaudinantis iššūkis.

Tai, ką žiūrovas regi nuotraukoje, yra trijų kadro sudedamųjų dalių: fotografo, įamžinto motyvo ir, svarbiausia, žiūrovo –  patirties kombinacija.

Baigdamas taikomosios fotografijos studijas, pradėjau dirbti kino filmų, kurtų Europoje, fotografu. Turėjau puikią galimybę mokytis ir įgyti patirties iš profesionalų. Vėliau atlikau kinematografijos praktiką pas geriausią Nyderlandų kinematografą ir pradėjau mokytis Olandijos filmų akademijoje.

Kinas – įkvėpimo šaltinis. Mano darbus inspiruoja kino kalba: šviesos panaudojimas kadruose, mizanscenos, veikėjų kūnų plastika, kameros pozicija, spalvos ir kt. Kuriu kadrus remdamasis kino montažo gramatika.

Esu parašęs šią temą nagrinėjančią esė "Kinematografija", kurią galima perskaityti www.theurbanmillenniumproject.com/essay.

– Fotografijose žmonės linkę slėptis šešėliuose, dengti veidus ar spoksoti į išmaniųjų telefonų ekranus. Regime vieni kitus, tačiaus jausmas toks, tarsi priešais akis nieko nebūtų. Vis dėlto žmonės jūsų darbuose yra ir pasakotojai, ir kartu istorijos veikėjai.

– Kaip fotografas pirmiausia praktikavausi studijoje, tik vėliau susidomėjau miestų fotografija. Pastaruoju metu pradėjau šias dvi skirtingas patirtis jungti: dėl to į gatves atsinešu šviesas, kuriomis apšviečiami objektai studijoje. Pradedu įsivaizduoti miestą kaip gigantišką fotografo studiją, kurioje miestiečiai yra aktoriai. Priartindamas gatvės sąvoką prie scenos sąvokos, pradėjau mąstyti apie tai, kas būtų, jei mes turėtume galimybę atskleisti savo gyvenimus (kaip tai daro aktoriai scenoje)? Pradėjęs skaityti literatūrą, kurioje nagrinėjama performatyvumo teorija, pavyzdžiui, socialinių vaidmenų teoretiko Ervino Goffmano analizes apie savęs pristatymą kasdieniame gyvenime, suvokiau, kad visi įsijaučiame į tam tikrus socialinius vaidmenis, kiekvienai jų pritaikydami po idealiai tinkančią kaukę. Vaikščiodami mieste, kaukes vis keičiame. Šis apgaulės procesas labai įdomus. Kiekviena kaukė perteikia daug informacijos apie jos savininką ir iš dalies aiškina identiteto konstruktyvumą.

– Gyvendami uždarus gyvenimus realioje tikrovėje (priešingai nei virtualioje realybėje), žmonės išgyvena nepasitikėjimą vieni kitais, jie bijo artimesnio kontakto todėl, kad jaučiasi nesaugūs. Užuot žiūrėję nepažįstamajam į akis, šypsojęsi ar ištarę kelis žodžius, žmonės stengiasi būti nepastebimi.

– Manau, kad išorinių stimuliacijų perteklius, užplūstantis gyvenant moderniame didmiestyje, atskiria žmones nuo tikros erdvės ir realybės. Iš tiesų žmonės vis labiau ir labiau tolsta nuo paprasto bendravimo, kuris gali užsimegzti tiesiog gatvėje. Kai judame įprastais kasdieniais maršrutais, užuot skyrę laiką bendravimui, mes naudojamės daugybe įrankių, padedančių jo išvengti: valgome, skaitome, susirašinėjame elektroniniais laiškais, žinutėmis, naudojamės programa "Skype", gaudome kadrus, juos koreguojame, publikuojame, persiunčiame ir t.t.

Naudodamiesi išmaniaisiais telefonais perkeliame darbo vietą tiesiog į gatvę, todėl vienas populiariausių vaidmenų, vaidinamų gatvėje – vaidmuo būti labai užsiėmusiam. Naudojamės daugybe ekranų, kuriais prisidengiame, po kuriais slepiamės: saulės akiniai, telefonai ir kt. Kai tik atsiduriame nekomfortiškoje aplinkoje – griebiame vieną iš šių įrankių ir juo pridengiame savo nepasitikėjimą, dramatiškai mažindami šansus pabendrauti su individais, nepriklausančiais mūsų socialinei grupei.

Man patinka stebėti gatvės gyvenimą, pakreipus savo žvilgsnį sociologiniu rakursu. Pastebiu mažus žmonių kūno kalbos judesius, mikrogestus, rankų padėtį ar tai, kaip vieno žmogaus akys minioje ieško kito žmogaus, o galbūt, priešingai, stengiasi išvengti nepažįstamojo žvilgsnio. Kyla klausimai: kaip mes save pristatome ir kartu stengiamės pasislėpti vienas nuo kito? Kokie yra mūsų kasdien atliekami vaidmenys ir kokias kaukes dėvime juos atlikdami?

– Mano nuomone, bendravimo baimė atsiranda todėl, kad žmonės bijo būti nustebinti. Kai susiduriama su nepažįstamuoju gatvėje ar kitoje viešoje erdvėje, vieni apie kitus nežinome nieko, todėl neįsivaizduojame, kaip galėtų baigtis susitikimas, kokią patirtį jis paskatintų rastis, kokius jausmus, emocijas patirti. Žmonės suvokia, kad negebės kontroliuoti situacijos, jaučiasi silpni, todėl apsimeta atsiskyrėliais, kad niekas jų neįskaudintų.

– "Pragaran kitus žmones todėl, kad nežinai, ką jie ketina daryti toliau", – tai rašytojo Jeano Paulio Sartre'o citata, kurią nuolat prisimenu fotografuodamas gatvėse.

Blaškydamiesi miestų gatvėmis judame tarp žmonių, kurių nepažįstame. Vienintelis mus vienijantis dalykas – mūsų pasirinkimas miesto erdvėmis judėti kartu. Gyvendami visuomenėje, grįstoje pasitikėjimu, mes geidžiame išpranašauti nepažįstamųjų elgseną dabartyje ir ateityje. Norėdami jaustis saugūs, ieškome įrodymų, kurie patvirtintų, kad galime pasitikėti vieni kitais.

Tokiuose didmiesčių žaidimuose formuojasi įdomus paradoksas: gyvename turėdami troškimą priklausyti socialinei grupei, bet iš tiesų vengiame kontakto su ta grupe. Susidūrimas su nepažįstamaisiais sietinas su neužtikrintumu ir iššūkiais: galime likti įskaudinti ar nuvilti, galime būti įtraukti į ilgą pokalbį, kuriam tiesiog neturime laiko, ir pan. Mums reikia grupės, tačiau siekiame išlikti individualistais. Dėl šios priežasties nepažįstamieji lieka svetimi ir būdami kartu mes visi išgyvename kolektyvinę vienatvę.

– Gatvėje stebime vieni kitus, atsitiktinai susitinkame, tačiau miniose jaučiamės vienišesni, nei būdami vieni savo namuose. Trokštame turėti kažką, kas kalbėtųsi su mumis, klausytųsi mūsų, juoktųsi kartu, tačiau nesustojame bėgti. Veidai, vietos, jausmai keičiasi kiekviename mūsų prabėgto gyvenimo kilometre.

– Žmogaus anonimiškumas minioje yra svarbi megapoliuose išgyvenama patirtis. Yra nerašytų socialinių taisyklių, kurios užtikrina kiekvienam individui asmeninę erdvę ir laisvę. Aiškios, griežtos ribos, pro kurias žvelgiame ir stebime vieni kitus viešojoje erdvėje, iš tiesų yra privati kiekvieno asmens erdvė.

Negaliu paneigti, kad per žmones mano fotografijose reflektuoja vienatvė, tačiau ne taip svarbu, ką matau, svarbiau – kaip gyvenimas šiuose megapoliuose atsiskleidžia manyje.

Netikėti miestiečių susitikimai gali tapti įdomia galimybe ar nuostabia draugyste, nepaisant to, ar nepažįstamasis yra kaimynas, turistas ar pabėgėlis.

Tikiuosi, kad šis projektas turi potencialą kalbėtis su platesnėmis auditorijomis. Jis apie jausmus, kuriuos kiekvienas atpažįstame judėdami miestų gatvėmis. Apibūdinimas "nepažįstamasis" šiandienos kontekste suskamba itin dažnai, o jo prasmė nuolat diskutuojama.

Gatvėse mes negalime išsivaduoti, pabėgti iš nustatyto artumo su nepažįstamaisiais. Mūsų santykiai su svetimais žmonėmis yra dviprasmiški: atstumiantys ir kartu – patrauklūs. Netikėti miestiečių susitikimai gali tapti įdomia galimybe ar nuostabia draugyste, nepaisant to, ar nepažįstamasis yra kaimynas, turistas ar pabėgėlis.

Šiuo projektu prašau daugiau atvirumo. Netikėtas susitikimas gali tapti galimybe pasidalyti tikra gyvenimo patirtimi tikroje erdvėje, mes galime transformuoti atvirą gatvės aplinką į dar atviresnę erdvę, kurioje žmonės mieliau žvelgia vieni į kitus nei į savo išmaniųjų telefonų ekranus. Tikiu, kad šiuose trumpuose susitikimuose, paskatinti smalsumo, galime nugalėti nežinomybės baimę.

Kas? B.Losekoot paroda „Kartu su nepažįstamaisiais“.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Veikia iki balandžio 2 d.