Drąsusis svogūnėlis pats ašarų nelieja

Kauno valstybinis lėlių teatras savo mažiesiems žiūrovams pristatė pirmąją naujojo sezono premjerą – pagal Gianni Rodari pasaką pastatytą spektaklį „Čipolino nuotykiai“. Kauno muzikinio teatro meno vadovo Kęstučio Jakšto režisuotame spektaklyje vaizduojama drąsiojo svogūnėlio kelionė siekiant išlaisvinti nekaltai kalėjime įkalintą tėtį.

Italų rašytojo G. Rodari „Čipolino nuotykiai“ parašyti 1951 m., knygą sudaro 30 skyrių. Spektaklyje literatūros kūrinys patrumpinamas, kai kas interpretuojama savaip (tekstą atpasakojo literatė ir aktorė Diana Gancevskaitė).

Vaidinime atsiribojama nuo politinių ir socialinių alegorijų, G. Rodari pasaka virsta paprastu, vaikams lengvai suprantamu pasakojimu apie sužmogintų daržovių ir vaisių pasaulyje gyvenančio svogūnėlio Čipolino herojišką poelgį. Čia slypi spektaklio privalumai, kartu ir trūkumai.

Spektaklis visų pirma skirtas mažiesiems žiūrovams, tad tokia sceninė „Čipolino nuotykių“ versija pasiteisina. Patrumpintas, supaprastintas siužetas sudomina mažuosius, leidžia jiems lengvai įsijausti į veiksmą. Taip pat pasinerti į scenoje aktorių valdomų lėlių nuotykius nesudėtinga bei įdomu ir tėveliams.

Beveik vieną valandą trunkantį spektaklį žiūrėti įdomu, žiūrovų dėmesio neblaško nereikalingi sceniniai daiktai ar šalutiniai siužeto vingiai. Vis dėlto, sutrumpinus tekstą, kartais, ypač – spektaklio antroje pusėje, atsiranda siužetinių spragų ir įvykiai jungiasi į ne itin darnią visumą.

Skaičiusiesiems šį literatūrinį kūrinį ar mačiusiesiems senosios animacijos filmą, vaidinimo turinys turėtų būti aiškus, tačiau kiek kitaip yra su mažamečiais: spektakliui artėjant prie pabaigos jie pradeda mažiau domėtis tuo, kas vyksta scenoje.

Vienos scenos spektaklio kūrėjų pakankamai apgalvotos, susiliejančios su kitomis, tačiau kitoms dar trūksta įdomesnių meninių sprendimų.

Tik pagrindinis spektaklio veikėjas – Čipolinas (akt. Mindaugas Ancevičius) – išlieka toks pats drąsus, ieškantis tiesos, norintis pakeisti pasaulį.

Spektaklis prasideda kaliausės pokalbiu su pavasarį darže pradedančiomis dygti daržovėmis. Jų ramų gyvenimą sudrumsčia princas Citronas ir per absurdišką atsitiktinumą Čipolino tėtis Čipolonė, gelbėdamas sūnų, prisiima sau kaltę ir yra uždaromas senjoro Pomidoro (akt. Andrius Žiurauskas) prižiūrimame kalėjime.

Čipolinas nusprendžia keliauti ir susigrąžinti tėtį bei, patirdamas išbandymus, pažinti pasaulį. Kartu su juo keliauja ir darže šalia augusi Ridikutė (akt. Indrė Taločkaitė). Grafienių Vyšnių rūmuose jiedu sutinka grafą Vyšniuką (akt. Mindaugas Černiauskas), tapsiantį jų draugu.

Tad, padedamas draugų, pergudraudamas Pomidorą ir Citroną, Čipolinas suranda tėtį. Kitas lėles spektaklyje valdo aktoriai Saulius Bagaliūnas, Remigijus Endriukaitis, Darius Krapikas, Laima Strazdauskienė, Liucija Zorūbaitė. Atrodo, kad spektaklio kūrėjams labiau rūpėjo žiūrovus sudominti ne tiek pačiu spektaklio siužetu, kiek akcentuojamomis vertybėmis – meile, pagarba, tiesa, sąžiningumu, drąsa ir t.t.

Dailininkės Giedrės Brazytės kurtos lėlės atspindi esminius veikėjų bruožus. Pomidoras – piktas ir nervingas, Citronas – priekabus, negailestingas savimyla, Čipolinas – paprastas, draugiškas ir nuoširdus, Ridikutė – švelni, subtili, Vyšniukas – melancholiškas, svajingas. Įdomu tai, kad per spektaklį galima stebėti, kaip aktoriai valdo lėles, – tai nėra slepiama nuo publikos. Verta paminėti, kad taip pat įdomios yra dailininkės kurtos dekoracijos ir spektaklyje girdima kompozitoriaus Martyno Bialobžeskio muzika.

„Čipolino nuotykiai“ – pirmasis Kęstučio Jakšto režisuotas spektaklis lėlių teatre. Vertinant iš šios pozicijos, galima sakyti, kad pirmas blynas nėra toks labai jau ir prisvilęs. Jame juntamas siekis atrasti kažką naujo, netradicinio, įdomaus. Norisi palinkėti, kad ir toliau būtų einama šia kryptimi.