Dokumentika apie mamą arba 14 metų rašytas meilės laiškas savo šeimai

Gustavo Salmeróno dokumentinės juostos "Daug vaikų, beždžionė ir pilis" epicentre – charizmatiška, stipri ir truputį komiška šeimos matriarchė Chulita Salmerón. Tvirto charakterio moteris dosniai dalija išmintį ir nebijo būti švelniai pašiepta savo artimųjų, besistebinčių moters polinkiu kaupti daiktus, per ilgus dešimtmečius spėjusius nugulti į tūkstančius dėžučių.

Inspiracija – virtuvėje

Chulita – ispanų aktoriaus G.Salmeróno motina. Daugybę metų kine dirbantis kūrėjas pasakoja įgimtą mamos talentą pastebėjęs netyčia, tiesiog filmuodamas vieną šeimos vaizdelį. Profesionalus aktorius atkreipė dėmesį, kad prieš objektyvą jo mama atrodo natūraliai, o kamera jos neblaško.

"Vieną kartą mama, ruošdama vakarienę, pjaustė kiaulienos kaulus. Staiga, ji paėmė vieną kiaulės stuburo slankstelį ir pareiškė, kad kažkur namie turi prosenelės stuburo slankstelius. Ėmiausi sekti ir filmuoti prosenelės slankstelių paiešką, tai tapo mano filmo tema," – netikėtai atradęs siužetą savo sukamam filmui prisimena G.Salmerónas.

"Daug vaikų, beždžionė ir pilis" jam tapo savotišku debiutu. Mat tai – pirmasis G.Salmeróno režisuotas (teisybės dėlei, reikėtų pridurti, kad ir filmuotas, montuotas bei apskritai kurtas) ilgametražis dokumentinis filmas. Iki juostai pasiekiant ekranus, autorius teigia daugybę kartų ėmėsi, mesdavo ir vėl imdavosi šios juostos. Juolab kad tuo metu turėjo ir kitų darbų – G.Salmerónas Ispanijos publikai yra gerokai labiau pažįstamas kaip televizijos, kino ir teatro aktorius.

Tas filmas skirtas šeimai. Ne kitai publikai. Kitiems nebus įdomu.

Lūžio akimirka

Per daugiau kaip dešimtmetį G.Salmeróno archyvuose atsirado daugybė šmaikščių, nuoširdžių šeimos gyvenimo epizodų. Tačiau iki filmui pasiekiant didžiuosius ekranus ir tampant festivalių laurus šluojančiu hitu, dar laukė ilgas kelias: dokumentinėje juostoje paprasčiausiai nieko nevyko.

Netikėta kliūtimi tapo ir Ispanijai smogusi ekonominė krizė. Visą pasaulį palietusi recesija šioje šalyje pelnė Didžiosios Ispanijos Depresijos pavadinimą ir, savaime suprantama, skaudžiai smogė šalies gyventojams. Salmerónų šeimai teko išsikraustyti iš mylimų ir puoselėjamų, tačiau brangiai kainuojančių savo namų.

"Išsikraustydama mama norėjo pasiimti ir išsivežti iš pilies savo sukauptus daiktus. Daugybę daiktų. Supratau, kad tai taps siužetu mano filmui. Kad dabar išties kuriu filmą", – lūžio momentą  prisimena režisierius.

Kūrybinis iššūkis

Pradėjęs savo vaizdų kolekciją dėlioti nuosekliai, G.Salmerónas filmą "Daug vaikų, beždžionė ir pilis" montavo dvejus metus. Atrinkti, kurie iš gausybės kadrų bus rodomi, tapo iššūkiu tiek technine, tiek kūrybine prasme.

"Turėjau sukaupęs 400 valandų filmuotos medžiagos. Vien ją peržiūrėti man užtruko penkis mėnesius", – užduoties mastą apibūdina režisierius. Medžiagos ne tik daugybė, ji dar ir filmuota skirtingais formatais. Pavyzdžiui, dalis jos filmuota naudojant 8 mm juosta.

Įdomus ir lietuviams

"Tas filmas skirtas šeimai. Ne kitai publikai. Kitiems nebus įdomu," – filmo pradžioje Ch.Salmerón protina sūnų.

G.Salmerónas prisipažįsta įtaręs, kad jo kuriamas dokumentinis filmas bus puiki komedija, patiksianti Ispanijos žiūrovams. Tačiau tarptautinė sėkmė jam buvo netikėta. Juosta sulaukė pripažinimo Tarptautiniuose Toronto bei Londono kino festivaliuose, Tarptautiniame Karlovi Varų festivalyje buvo įvertinta kaip geriausia dokumentinė juosta, pelnė ir tos pačios kategorijos apdovanojimą Goja. Iš komiškų šeimos nutikimų kvatojo ne tik ispanai, bet ir kitų šalių  publikos – nuo Kanados iki Kinijos ar Japonijos.

Lietuvos žiūrovams, turėjusiems galimybę iš anksto pamatyti "Daug vaikų, beždžionė ir pilis", Salmerónų šeimos nariai buvo panašūs į artimuosius, jų charakterių savybės buvo atpažįstamos. Režisierius mano, kad viena priežasčių, kodėl filmas toks artimas, – jame kalbama apie šeimą.

Filme matomi ne aktoriai, o tikra ir atvira šeima, leidžianti pro rakto skylutę pažvelgti į savo silpnybes, trūkumus ir net skaudžias problemas.

Pats režisierius tiki, kad filmą įvertins Lietuvos kino, o ypač – dokumentikos mėgėjai. Savo darbe siekęs šimtaprocentinio objektyvumo, G.Salmerónas elegantiškai pasakoja istoriją, kurioje rimtos ir sudėtingos temos (nuo namų praradimo iki mirties kontempliacijos) atskleidžiamos lengvu, šmaikščiu ir nepaprastai autentišku pasakojimo stiliumi.

Vis dėlto, paklaustas, kam rekomenduotų pamatyti filmą, jis atsako: "Visiems, kurie turi šeimas. Tiems, kurie su artimaisiais jau labai seniai nebuvo kine." Juk pats filmas pirmiausia pasakoja apie šeimą ir ją jungiančius saitus. Jis primena apie žmonių, net ir spėjusių sulaukti garbaus amžiaus, gyvybingumą, naujų svajonių paiešką ir sugebėjimą atrasti džiaugsmą mažuose dalykuose. Galų gale, paties režisieriaus žodžiais tariant, "šis filmas yra meilės laiškas mamai, šeimai".

Nuo vasario 8-osios juostą bus galima išvysti Kauno kino centro "Romuva" salėje.