Dizainerė M. Jankuvienė: labiau gilinkitės ne į madą, o į save

– Nuo 1997-ųjų du kartus per metus rengiama Ukrainos mados savaitė tapo pirmuoju pret-a-porter renginiu Rytų Europoje, visiškai atitinkančiu pasaulinius mados savaičių standartus. Savo kolekcijas ten vežėte jau antrą kartą?

– Taip. Pirmą sykį į Kyjivą vykau rugsėjį. Pristačiau kolekciją, kuriai sukūriau specialų širdelių raštą, vienaip ar kitaip atsikartojantį daugelyje mano modelių. Paskui tas pačias manekenes, demonstravusias mano kūrybą ant podiumo, samdžiau vasarį. Ukrainos mados savaitės, anot mano buvusios dėstytojos dizainerės Agnės Kuzmickaitės, – puikus startas jauniems kūrėjams. Tiesa, prieš metus, kai dar buvo pats koronaviruso pandemijos įkarštis, į Kyjivą siunčiau tik savo sukurtus drabužius – pati nevažiavau. Kodėl rinkausi Ukrainą? Dėl kelių priežasčių. Pirma, čia jau seniai vyrauja aukštas mados lygis. Antra, tiek mes, tiek ir ukrainiečių dizaineriai priklauso Rytų Europai, tad jų madoje matau ir daug man artimų, suprantamų dalykų. Trečia – pažįstu nemažai tame renginyje startavusių ir vėliau išgarsėjusių mados dizainerių. Tarp jų – ir A.Kuzmickaitė.

– Ar vasario pradžioje viešint Kyjive dar nesijautė karo grėsmės nuotaikų?

– Mūsų žiniasklaidos priemonėse nerimastingi gandai jau sklandė. Skaičiau apie įvykius ir lygiagrečiai ruošiausi mados savaitei. Galų gale, neiškentusi parašiau renginio organizatoriams norėdama išsiaiškinti. Klausiau, ar ne geriau ir vėl, kaip pernai, jiems atsiųsti tik savo kolekcijos drabužius, o pačiai į Kyjivą neskristi. Į mano susirūpinimą kyjiviečiai reagavo labai ramiai. Parašė, kad jie jau seniai pripratę prie nuolat Ukrainoje vykstančių neramumų: mat su Rusija kariauja jau aštuntus metus. Pakvietė atvažiuoti ir pačiai įsitikinti, kad Kyjive saugu. Ir išties tuomet buvo ramu. Mados pasaulio žmonės vieni su kitais elgėsi be galo draugiškai, situacijos nedramatizavo. Kyjive džiaugiausi kiekviena diena. Didžiavausi savimi, kad nepabūgau ir nepraleidau tokios puikios progos kitų pažiūrėti ir savo darbų parodyti.

– Viską, kas šiomis dienomis vyksta Ukrainoje, mūsų žmonės stebi tarsi per didinamąjį stiklą. Ar radusi daug naujų draugų mados savaitėje jūs irgi tapote tarsi priklausoma nuo žinių iš ten?

– Tikrai taip. Viešėdama Kyjive užmezgiau ryšius su tos šalies dizaineriais, stilistais, fotografais, su manekenėmis, kurios pristatė mano kolekciją ir rugsėjį, ir vasarį. Kai tik prasidėjo karo veiksmai Ukrainoje, visiems parašiau. Teiravausi, kaip jie laikosi, kokia reali situacija jų šalyje. Su visais iki šiol bendraujame. Dauguma mano naujų pažįstamų vis dar yra Ukrainoje. Tie, kurie gyvena sostinėje, išsilakstė į kaimus, sodybas. Ten mėgina pralaukti karą. Jie tiki, kad šio karo veiksmai greitai baigsis. Kol dar buvo ramu, išsiunčiau į Charkivą vienai stilistei savo drabužius fotosesijai. Dabar jie ten ir likę. Vadinasi, turėsiu dar grįžti (juokiasi). Žinote prietarą, kai norėdamas dar sykį sugrįžti prie jūros meti į ją monetą? Tai štai – mano „moneta“ likusi Kyjive. Tikiuosi grįžti, kai tik ten įsivyraus taika. Su minėta stiliste kasdien palaikome ryšius. Žinau, kad dešimt dienų iš eilės dėl bombardavimo ji praleido rūsyje. Siūliau kontaktus žmonių, kurie galėtų jai padėti ištrūkti, pervežti į Lietuvą. Ji atsisakė.

Žinote prietarą, kai norėdamas dar sykį sugrįžti prie jūros meti į ją monetą? Tai štai – mano „moneta“ likusi Kyjive. Tikiuosi grįžti, kai tik ten įsivyraus taika.

– Ar tiesa, kad jūsų kuriamus drabužius mėgsta Lietuvos garsenybės?

– Jei jau taip sako, tai turbūt tiesa (juokiasi). Tikrai esu aprengusi nemažai mūsų garsių žmonių. Baigiau Dailės akademiją, šiuo metu dirbu Kauno kolegijoje, dėstau aprangos dizainą. Esu prekės ženklo „Mild Power“ įkūrėja, dizainerė. Progos, kurioms rengiu garsius Lietuvos žmones, įvairios: fotosesijos, pasirodymai viešumoje, TV projektai, filmavimai. Ir ne tik. Po pandeminių metų pradėjau kurti ir kasdienį įvaizdį.

– Kaip gimė prekės ženklas „Mild Power“ – švelni jėga?

– Šio pavadinimo ištakų reikėtų ieškoti mano studijų metuose. Kūriau bakalauro kolekciją. Kaip pagrindinį motyvą pasirinkau... bokso pirštinę. Man patiko, kad ji yra minkšta, bet kartu ir leidžia išreikšti jėgą. Ji man priminė ginklą, bet minkštą – skirtą apsaugoti tą, kuris smūgiuoja, ir tą, kuris gauna. Ar ne įdomus kontrastas?! Tad ir visa mano kolekcija buvo apie tai. Tiesa, jos pavadinimas per egzaminą buvo „Soft Power“ (minkšta galia). Tai išgirdusi viena egzaminuotoja pajuokavo: „Pati esi Milda, meilės ir švelnumo deivė, gal geriau skambėtų „Mild Power“? Tą kartą juokais viskas ir baigėsi. Kai savo prekės ženklui ėmiau galvoti pavadinimą, iš karto prisiminiau savo dėstytojos žodžius.

– Sakote, galia gali būti minkšta kaip bokso pirštinė?

– Manau, kad taip. Esu moteris ir tikiu, kad laimėti galima ne tik per agresiją, plėšymąsi, draskymąsi, o būtent per švelnumą, diplomatiją, meilę. Moterys stiprios ne tada, kai imituoja vyrus ar su jais konkuruoja, bet būtent tada, kai naudojasi tomis savo savybėmis, kurių neturi vyrai.

– Kodėl būtent bokso pirštinė?

– Aišku, galėjo būti ir bet kuris kitas objektas. Tačiau boksas – mano vyro Boleslovo hobis nuo senų laikų. Ir šiandien jis dažnai nueina į sporto salę padėti savo buvusiam treneriui patreniruoti berniukus. Prieš šešerius metus mums gimė dukra Eleonora, tad po nėštumo man norėjosi numesti kelis papildomus kilogramus. Ėmiau vaikščioti į bokso salę pajudėti. Dar mano kurso vadovė A.Kuzmickaitė paskatino toli nesidairyti – ieškoti įkvėpimo savo aplinkoje, daiktuose, kurie mus supa kasdien. Taip atsitiko, kad prieš nosį atsidūrė... bokso pirštinė (juokiasi).

– Ar dėl tos pirštinės kuriate ne tik moterų, bet ir vyrų madą?

– Tarp nuolatinių savo klientų turiu kelis kovotojus, kuriems kuriu šortus, įvaizdžius varžyboms. Jie ne boksininkai, bet įvairių kovos menų atstovai. Vaikams? Ne... Vaikams drabužių nekuriu, nors savo Eleonorą mėgstu puošti. Kai ji gimė, buvau taip įnikusi į savo diplominį darbą, kad domėtis vaikų mada tiesiog nebeliko laiko. Dabar? Manau, kad vaikai labai greitai išauga savo drabužėlius. Gaila laiko.

– Kai kurie Lietuvos dizaineriai sako, kad ateityje nebeliks ribų tarp vyrų ir moterų mados, viešpataus uniseksas. Ar taip manote ir jūs?

– Nedrįsčiau taip drąsiai prognozuoti. Iš dalies ši tendencija ir dabar egzistuoja. Aš esu aukšto ūgio, todėl dažnai perku drabužius ir iš vyrų skyriaus. Nemanau, kad ateityje visiškai išsitrins ribos. Mano galva, to neleis skirtinga žmonių prigimtis. Tarkim, mano vyro niekada neaprengtum suknele, neapautum aukštakulniais. Kita vertus, vis dažniau matau, kad ne visi žmonės iš mados srities yra linkę eksperimentuoti su savo apranga. Pastebėkite, kiek daug dizainerių, kuriančių labai įdomius drabužius, savęs nė nebando realizuoti per aprangą. Jie tarsi nori likti nematomi, nepastebėti. Kai tiek daug laiko praleidi kurdamas kolekcijas, analizuodamas mados tendencijas, gyvendamas keletu metų į priekį, tarsi atsivalgai to einamojo produkto ir jis tau pasidaro tarsi nebeįdomus. Mano nuomone, ateities mada nebus uniseksas. Juk gyvenimas juda algoritmu: kai žmogus kažkuo labai pasisotina, užsimano kitko. Pergyvenome supermoteriškų barbių ir supervyriškų kenų laikus, paskui atėjo uniseksas. Baigsis uniseksas, ateis dar kažkas. Kita vertus, visada yra žmonių, kurie eina prieš srovę.

– Jau kelerius metus domitės dažniais ir tuo, kaip jie veikia žmogų. Radote tyrimų rezultatus, kuriuose sakoma, kad aukščiausio dažnio audiniai yra linas ir vilna. Ar todėl jie dominuoja ir naujausioje jūsų kolekcijoje, pristatytoje Ukrainos mados savaitėje?

– Gal pradėsiu nuo dažnių ir priežasties, kodėl jais susidomėjau. Prieš kelerius metus mirė mano tėtis. Nuo to laiko mano sapnuose ėmė kartotis vienas ir tas pats motyvas – elektra, elektros prietaisai, srovės, jungimas, žaibas ir pan. Ėmiau tuo domėtis, daug skaičiau, gilinausi, kaip žmogų veikia elektromagnetinis laukas. Galiausiai šią informaciją nusprendžiau integruoti į savo kūrybą. Perduoti žmonėms nors kruopelytę tos savo gerosios energijos. Todėl iš vilnos rankomis mezgėme mezginius, jais puošėme kolekcijos drabužius. Naudojome nėrinius iš lino. Pagrindinis kolekcijos akcentas – mano sukurtas širdelių raštas mezginiuose. Po jo pristatymo Ukrainoje girdėjau daug komplimentų. Žmonės, vietinė žiniasklaida pajuto iš mano drabužių sklindančią gerąją energiją, kuria ir norėjau pasidalyti, sukurti visiems šventę.

– Pavasaris jau už lango, saulutė per pietus kaišioja spindulius, bet naktimis dar šaltoka. Žodžiu, turime užtektinai laiko pasiruošti tikrajam atšilimui. Ką palikti spintose naujam sezonui, o ką mesti lauk?

– Didžiausia šiltojo sezono naujiena, kad „Pantone“ spalvų institutas, matyt, reaguodamas į įvykius Ukrainoje, pakeitė metų spalvą. Iš pradžių ja buvo „very peri“ (švelniai violetinė), o šiandien metų spalvos jau dvi: geltona ir mėlyna. Todėl įsileiskime į aprangą kuo daugiau geltonos – šviesos, pozityvumo spalvos. Man labai patinka mezginiai, rankų darbas, tautiniai motyvai. Kodėl neatsisukus į savo tautinį paveldą ir nepanaudojus kokių nors originalių detalių iš ten? Manau, kad tikslingas pasinaudojimas etnokultūros lobiais gali tapti tarsi savotišku atsaku visam pasaulį pamažu užvaldančiam globalizmui. Pastebiu tai ir savo studenčių darbuose. Anksčiau tautiniai motyvai jų nedomino, o dabar dauguma nori juos naudoti savo kūryboje. Kita vertus, pastarieji metai itin dinamiški, todėl net bijau ką nors prognozuoti. Tarkim, 2018-aisiais buvo pranašaujama, kad korsetų mada dings iš akiračio, bet taip neatsitiko. 2019-ųjų spalį pranašavo, kad 2020-aisiais išpopuliarės trijų dalių kostiumai, o visi rengėmės treningais.

– Tarkite bent porą žodžių apie patogiausių pasaulyje drabužių – džinsų madą. Kokie jie turėtų būti – platūs, siauri, o gal vis dar plėšyti?

– Su džinsais ir kelnėmis siūlau elgtis panašiai kaip ir su visais kitais drabužiais. Mažiau žiūrėkite, kas mados žurnaluose, o daugiau gilinkitės į save – kas jums tinka, su kuo jaučiatės patogiai. Nes vienos su plačiais džinsais atrodys juokingai, o kitos – su siaurais. Aš, tarkim, turiu kelis man tinkančius ir patinkančius džinsų modelius, tad nelabai domiuosi kasmetėmis jų tendencijomis. Man labiau rūpi žmogaus stilius, o ne akla mada. Jei mėgstate vaikščioti su klumpėmis – tai ir darykite. Jei ne – avėkite kedus ar tokią avalynę, kuri jums patogi.

– Dizainas, drabužių siuvimas yra jūsų darbas. Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Kur semiatės įkvėpimo savo kolekcijoms?

– Man patinka sportas. Neinu į sporto salę, bet bėgioju. Kai geras oras – traukiu iš sandėliuko riedučius, riedlentę. Mėgstu padirbėti ant treniruoklių, kurių nemažai yra visuose Kauno parkuose. Dar vienas hobis – skaitymas. Kadangi mano magistro darbas buvo apie mitus ir legendas šiuolaikinėje madoje, tai pradėjau gilintis ir į pasakas, padavimus. Mėgstu paskaitinėti ir medicininę literatūrą. Nes tikrai nuoširdžiai domiuosi savo ir savo šeimos narių sveikata. Niekada nevartojame pusfabrikačių, stengiuosi gaminti šviežią, įvairų maistą. Mėgstu būti gamtoje, lauke. Daug vaikščioti.

– Ar turite minčių, idėjų naujai kolekcijai?

– Šiuo metu daugiau dirbu prie individualių užsakymų, bet minčių naujai kolekcijai jau turiu. Kadangi porą pandemijos metų gyvenome tarsi savo burbuluose, knygos daugumai tapo vienintele pramoga. Na, dar gamta. Neseniai perskaičiau vieną įdomią knygą apie senovės baltų kultūrą, lietuvių dvasinį pasaulį. Tad, manau, kad naujos kolekcijos drabužiai turėtų būti su lietuviškais etniniais motyvais. Noriu, kad joje atsispindėtų senoji lietuvių dvasia. Tik štai, ar teks ją pristatyti rudeniop Kyjive, – labai abejoju. Dabar ten ne festivalių, bet išgyvenimo nuotaikos. Nors ką gali žinoti? Viskas pasaulyje taip greitai keičiasi... Tad linkiu kuo geriausio scenarijaus Ukrainos  ir viso pasaulio žmonėms.