Direktorius nutarė: savo jubiliejaus paradui vadovausiu pats

Asmeninis 60 metų jubiliejus ir 30 metų, kai vadovauja Kauno valstybinei filharmonijai. Šios dvi sukaktys Jutino Krėpštos gyvenime užgriuvo beveik vienu metu. Laukė didelės iškilmės su būriais sveikintojų. Bet sukaktuvininkas, pasižymintis kietu žemaitišku charakteriu, nusprendė, kad nori kitokio scenarijaus.

Liudininkas – stalelis

Edmundo Fryko tarpukariu projektuotuose rūmuose, kuriuose įsikūrusi Kauno valstybinė filharmonija, jos direktoriaus kabinete stovi apvalus antikvarinis stalelis, prie kurio gimė ne vienas Kauno kultūrai svarbus reiškinys.

"Kiek kartų čia susėsdavome kaip sąmokslininkai ir svarstėme, kaip steigti konservatorijos filialą Kaune, kaip Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetą paversti Vytauto Didžiojo universiteto dalimi – VDU Muzikos akademija, – prisiminė J.Krėpšta. – Šis kabinetas ir staliukas matė rimtų dalykų."

O 1987-aisiais tarpukario rūmai ir direktoriaus kabinetas su antikvariniais baldais pasitiko naują Valstybinės filharmonijos Kauno filialo vadovą J.Krėpštą. Prieš pat trisdešimtąjį savo gimtadienį jis atėjo iš Juozo Naujalio muzikos gimnazijos, kurioje buvo direktoriaus pavaduotojas.

"Visai nenorėjau keisti darbo, – pasakojo J.Krėpšta. – Bet Algirdas Budrys, kuris buvo Lietuvos valstybinės filharmonijos generalinis direktorius, mane įkalbėjo. Atėjau. Kai bridau, tai įbridau. Trisdešimčiai metų!"

Per tą laiką Valstybinė filharmonija tapo Nacionaline, o Kauno filialas – savarankiška Kauno filharmonija. "Baigėsi laikai, kai surengdavome koncertus su Vilniaus atsiųstais atlikėjais ir važiuodavome atsiskaityti dideliam centrui, – kalbėjo J.Krėpšta. – Nuo 2006-ųjų, kai atsiskyrėme, priklausomybė nuo Vilniaus  viršininkų ir jų sudarytų planų baigėsi. Per du menesius atsiskyrėme, pabėgome su visu Kauno valstybiniu choru."

Iki skyrybų su Vilniumi jau buvo žengta daug savarankiškų žingsnių. "Jau buvome pradėję vaikų festivalius, Pažaislio festivalį, Edvardo Griego muzikos projektus", – vardijo J.Krėpšta.

Vis dėlto atsiskyrus prasidėjo, anot jo, "visai kitas lygis": ir pastato rekonstrukcija, ir kitoks veiklos pobūdis.

Pasikeitė Kauno skonis

"Vladas Varčikas, dabar jau amžinatilsį, buvo smuiko dėstytojas J.Naujalio gimnazijoje, jis mane lyg truputį ir globojo. Kai paklausiau, eiti man ar neiti vadovauti filharmonijos Kauno filialiui, jis pasakė: "Jei padarysi simfoninį orkestrą, tai eik", – prisiminė J.Krėpšta.

"Ir pasisekė! Padarėme mes Kauno simfoninį. Įkūrėme, – plačiai nusišypsojo Kauno filharmonijos direktorius. – Iš pradžių buvo kamerinis, o paskui performavome į simfoninį orkestrą. Koks miestas be savo simfoninio?"

"Viskas brendo prie šio stalelio", – pliaukštelėjo per blizgantį stalviršį jis.

"Aš esu patenkintas, – tarė J.Krėpšta. – Per tą darbo čia trisdešimtmetį pavyko sukurti visą piramidę. Filharmonija – kaip branduolys, apie kurį turi suktis muzikantų gyvenimas. Choras, simfoninis orkestras – visa tai įsukta ir sukasi. Ir VDU Muzikos akademija, ir muzikos mokyklos... Einu Laisvės alėja ir džiaugiuosi – kiek jaunimo, vaikų, besinešančių voltornas, smuikų,  gitarų dėklus! Ir akordeonistų pilnas miestas."

Kai paklausiau, eiti man ar neiti vadovauti filharmonijos Kauno filialiui, jis pasakė: "Jei padarysi simfoninį orkestrą, tai eik".

Paklaustas, ar pasikeitė Kauno muzikinis skonis, J.Krėpšta atsakė: "Be abejo. Festivaliai, konkursai, projektai... Mokyklos, gimnazijos, aukštoji muzikos mokykla – visa tai augina ir klasikos atlikėjus, ir klausytojus. Sukūrus sistemą, ji daro savo darbą."

"Kai Johanno Strausso muzikos koncerte pamačiau savo bičiulį boksininką, sėdintį pirmoje eilėje su šeima, galutinai supratau, kad lūžis įvyko", – juokėsi Kauno filharmonijos vadovas.

Su abiem šeimom

Kaip pagal scenarijų turėjo atrodyti J.Krėpštos vadovavimo Kauno filharmonijai 30-metis ir drauge – jo jubiliejus, 60-asis gimtadienis?

Galbūt direktoriui būtų dedikuotas koncertas? Suprantama, po gausybės vienas kitą scenoje keičiančių sveikintojų. Jūra gėlių. Įrėmintos padėkos ir linkėjimai. Didelis furšetas.

Ar laukė kažkas panašaus? J.Krėpšta nusišypsojo. Diplomatiškai ištarė: "Na..." Ir paaiškino: "Pasakiau, kad savo gimtadienį ir darbo sukaktį organizuosiu aš. Ne kiti."

"Ir tada aš, – prunkštelėjo sukaktuvininkas, – neorganizavau."

"Vieną popietę susirinkome čia papietauti. Su choru ir administracija. Dvi valandos, truputis karštų patiekalų, truputis šaltų. Pabendravome su savais, su kuriais tiek metų kartu dirbame, kurie yra mano, taip sakant, antra šeima, mylimi žmonės, su kuriais praleidžiu daug laiko, – prisiminė J.Krėpšta. – Trumpai, gražiai, ir viskas."

"O savo namiškiams, pirmajai savo šeimai, pasakiau taip: privalote su manim pabendrauti. Visi ieškokime pigių bilietų ir kartu su manimi vyksime į kelionę švęsti mano gimtadienio", – pasakojo jubiliatas.

Penkiolika kelionės dalyvių

Į J.Krėpštos jubiliejinę kelionę, kurios štabas buvo Pietų Italijoje, Baryje, išsirengė penkiolikos žmonių grupė. Jos branduolį sudarė dešimt keliautojų – Justinas su žmona Rasa, sūnaus Simono ir dukros Linos šeimos.

"Simo šeimyna – keturiese: Simas, žmona Linutė, jų dukrelės septynmetė Viltė ir jauniausia vienų metų septynių mėnesių mano anūkė Jorė, Linos šeimyna – irgi keturiese: Lina, vyras Arnas, septynių su puse metų Gustas (antrokas, vyriausias mano anūkas) ir dvejų su puse Džiugas. Ir mudu su Rasa. Dešimt. Visa mano šeima, – išvardijo J.Krėpšta. – Toks ir buvo mano tikslas, kad vyktų vaikai, anūkai, kad jie kelionėje nesusirgtų, kad pabūdume pagaliau visi kartu."

"Sunkiausia buvo Simui susiderinti – jis Lietuvos banko Finansinio stabilumo departamento direktorius ir dar sportuoja. Bet nieko, ištrūko kažkaip, – šyptelėjo jubiliatas. – Visi mobilizavosi, prisitaikė, susiderino. Pamačiau, kad visai rimtas bočius esu!"

Prie J.Krėpštos šeimos dešimtuko prisijungė dar penkių keliautojų desantas iš R.Krėpštienės sesių šeimų.

"Baryje mes jau esame buvę su žmona prieš metus, man labai patiko, o šįsyk – tai buvo Rasos idėja – sugalvojome apsistoti Baryje ir keliauti po Italiją traukiniais, – pasakojo J.Krėpšta. – Pirmą kartą. Dar niekada taip nekeliavome, visada išsinuomodavome automobilį."

Po Italiją – traukiniais

"Nuostabu, – į klausimą, kokie keliavimo traukiniais įspūdžiai, atsakė J.Krėpšta. – Geležinkelių infrastruktūra ten išvystyta fantastiškai, traukiniai – puikūs, servisas geras. Aplankėme ir Lečę, ir Madeirą, ir kitas vietas. Tobula. Numatome miestą, kurį norime pamatyti, susirašome maršrutus, traukinys atvyksta, sėdame, važiuojame, jei reikia, persėdame į kitą, o viską apžiūrėję grįžtame atgal į Barį."

Traukinys lietuvių grupę kone visada atveždavo į numatyto Italijos miesto centrą. Iš geležinkelio stoties puskilometrį paėjėjus keliautojams atsiverdavo senamiesčių vaizdai.

Nuo ryto iki vakaro ant kojų – kaip tokį krūvį ištvėrė jubiliato anūkai? "Jie pasirodė puikūs keliauninkai, – nusijuokė J.Krėpšta. – Vyresnieji jau domėjosi, ką mes ten apžiūrinėjame, mažiukai irgi įsiliejo į ritmą. Taip, būdavo ir nuovargio, ir kaprizų, bet iš esmės vaikai pasirodė labai šauniai."

"Kviesčiau visus, ypač su vaikais, Europoje keliauti traukiniais, – kalbėjo jis. – Tikrai labai patogu. Daug vietos, viskas itin gerai įrengta, vaikams yra ir kur pažaisti, ir kur pamokas ruošti, ir piešti."

Iš pradžių buvo kamerinis, o paskui performavome į simfoninį orkestrą. Koks miestas be savo simfoninio?

Apulijos sostinės ypatumai

Antikos laikais įkurtas Baris per savo istoriją patyrė daug  užgrobimų ir buvo valdomas tai musulmonų, tai Bizantijos imperijos valdovų, tai normandų. Visi jie paliko savo pėdsakų.

1087 m. mieste buvo pastatyta Šv. Mikalojaus bazilika, kurioje laikomi šio šventojo palaikai, atvežti iš Likijos. Į Barį keliauja daug piligrimų, kurie lanko šventojo kapą.

XV a. pabaigoje savo rezidenciją miestė pasistatė Neapolio karalystės princesė Izabelė. Netrukus Baris tapo šios karalystės dalimi. 1808 m. Neapolio karalystės karaliaus Murato paliepimu Baris buvo plečiamas ir tapo svarbiu regiono ekonominiu ir kultūriniu centru.

Apulijos regiono sostinė Baris garsėja ir paplūdimiais bei šio regiono virtuve. Tačiau J.Krėpštos gimtadienio kelionės komanda dažniausiai maistą gaminosi namuose, išsinuomotuose apartamentuose. Produktus pirkdavo turguje ir itališkose krautuvėlėse.

"Išsinuomojome penkis kambarius, visą namą, – pasakojo J.Krėpšta. – Nuoma ten nėra brangi. Aš apskaičiavau, kad suaugusiam žmogui savaitė su skrydžiu, maistu, vietinėmis kelionėmis ir patalpos nuoma Baryje apytikriai kainuoja 500 eurų. Vaikams, aišku, mažiau. Bet tai – ne sezono metu. Sezonas trunka iki rugsėjo 15-osios, tad iki tol ten žymiai brangiau."

Trijų žuvų laimikis

Net ir pasibaigus turistiniam sezonui, Baryje lietuvius lepino vasariški orai. Temperatūra svyravo apie 22, 25, saulės atokaitoje – apie 28 laipsnius šilumos, vanduo buvo šiltesnis negu Baltijoje. "Maudėmės, žvejojome, – pasakojo J.Krėpšta. – Dugninėmis meškerėmis pagavome tris nedideles žuveles. Buvo dvi komandos – du suaugusieji ir abu vyresnieji mano anūkai. Viltė su manimi, o Gustas su tėčiu Arnu."

"Jie pagavo viena žuvyte daugiau, – oriai pralaimėjimą įvertino jubiliatas. – Mes su Vilte pagavome vieną žuvį ir jie – vieną. Po to jiems užkibo dar viena ir mes buvome priversti pasiduoti. Viltė buvo truputį nepatenkinta, nes ji visada turi būti priekyje, ji yra vedlė. Jai reikia aukščiausiai užkopti, toliausiai nušokti. Ji visai neturi savisaugos jausmo, jos kojos nusėtos mėlynėmis, ji ir baletą šoka, ir dainuoja, ir kuria istorijas, fantazuoja, ir su tėvu po mišką bėgioja. Gustas ramesnis. Jis sportiškas, disciplinuotas. Jei jis iškrečia kokią išdaigą, tai beveik galima garantuoti, kad jį sukurstė Viltė."

O Jorė ir Džiugas, mažieji anūkai, bočiaus (senelis yra vadinamas tik taip, žemaitiškai) pasakojimu, kelionėje išbandė sėdėjimą ant daugelio kelių, dažnai praleisdavo pietų miegą ir "nulūždavo" netikėčiausiose vietose. Tiesa, kartais parodydavo ožius – pavyzdžiui, Jorė piešė ant traukinio sienos, ir kai tėvai iš jos atėmė pieštuką, parkrito raudodama ant grindų ir nesikėlė.

Bet apskritai, pasak J.Krėpštos, tai buvo svajonių komanda ir svajonių kelionė. "Neprisimenu, kada jaučiausi toks laimingas", – prisipažino jubiliatas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kiek cia kadenciju?

kiek cia kadenciju? portretas
30 metu direktoriauja ir nepavargsta,didziavyris.

Eivis

Eivis portretas
Manau reikia pasveikinti su jubiliejumi ir pasidžiaugti, kad mes turime puikią muzikos šventovę. Manau šis žmogus Kaunui davė labai daug.

cia niekas nepasikeite

cia niekas nepasikeite portretas
Aciu Tatai,kad sustabde liustracijos priemima,valdzia jiems paliko amziams ir persiduos pagal palikima.
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių