Dialogas su W. Kentridge'u: apie atmintį ir amneziją

Baigiantis sausiui Kaunas patyrė kultūrinę transformaciją. „Žalgirio“ arenos papėdėje kauniečiai ir miesto svečiai paskelbė: iš laikinosios sostinės Kaunas virsta šiuolaikine. Europos kultūros sostine tapusiame mieste planuojama įvairių parodų ir meno renginių, o apie pirmą, bene laukiamiausią kultūrinį įvykį, simboliškai sugestijavo ir atidarymo metu sklindančios lazerių šviesos, nukreiptos Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus pusėn.

Būtent čia jau kitą dieną kauniečiai galėjo apsilankyti ne vienus metus laukto svečio Williamo Kentridge'o parodoje „Tai, ko nepamename“. Tarptautinę šlovę pasiekęs menininkas savo kūrybą yra pristatęs abiejose Atlanto vandenyno pusėse, Afrikoje, Azijoje. Jo darbų turbūt nėra matę tik Antarktidoje. Pagaliau ir Lietuva, ir šiuolaikinė jos sostinė Kaunas parodos kuratorės „Kaunas 2022“ vadovės Virginijos Vitkienės dėka turi progą pajausti W.Kentridge'o darbų unikalumą ir išmonę.

Pažintis su Lietuva

Tai, kad iki šiol W.Kentridge'as nesilankė mūsų šalyje, nėra joks atsitiktinumas. Litvakiškų šaknų turintis, PAR gimęs ir užaugęs tarpdalykinio meno atstovas pasakojo svarstęs, vykti į Lietuvą ar ne. Abiejų jo šeimos pusių atstovai iki XIX ir XX a. sandūros gyveno Utenoje ir Panevėžyje, artėjant karo grėsmei emigravo, tad aiškios krypties ir priežasties, kur ir kodėl W.Kentridge'ui vertėtų apsilankyti protėvių šalyje, nebuvo.

Klausimų apie atvykimą menininkui kėlė ir išankstinė nuostata apie mūsų požiūrį į praeitį – dažną nenorą kalbėti apie skaudžias temas, dialogą keičiant tyla. Kita vertus, apsilankymas Lietuvoje menininką intrigavo, jis norėjo sužinoti, kaip prisimename ir išreiškiame pagarbą mirusiesiems, koks mūsų santykis su karu, jo padariniais, ar šiandien reflektuojamos nepatogios temos.

Nepaisant šių išankstinių stereotipų, parodos kuratorei pavyko užmegzti ryšį su W.Kentridge'u, parodyti šalies jautrumą, šiuolaikišką požiūrį į istoriją, kultūrą, meną. Žinoma, V.Vitkienė tam pasitelkė ir puikius jos inicijuotos Kauno bienalės katalogų pavyzdžius, vyko kalbėtis su menininku į Johanesburgą. Turbūt svarbiausias aspektas, paskatinęs bendradarbiavimą, – humaniškas kuratorės požiūris į menininko žodį ir jo kūrybą.

V.Vitkienė suteikė daug laisvės menininkui. Jis galėjo eksponuoti tinkamiausius savo darbus ir kurti savą naratyvą. Būtent tai užtikrino  kuratorės ir W.Kentrige'o bendradarbiavimą, o šiandien galime kalbėti apie atvirą menininko dialogą – dažnu atveju su pačiu savimi. Parodoje jis kviečia prisiminti tai, ko nepamename ar selektyviai nenorime prisiminti.

Svečias: M.K.Čiurlionio muziejuje iki pat žiemos šeimininkaus W.Kentridge‘as. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Papildyta muziejaus visata

Nors muziejuje W.Kentridge'as apsilankė tik paruošus visas ekspozicijos erdves, glaudus bendradarbiavimas, erdvių tyrinėjimas prasidėjo kur kas anksčiau. Kad susipažintų su M.K.Čiurlionio galerija, parodos architektė Sabine Theunissen ne kartą lankėsi Lietuvoje.

Iš pradžių kuratorė buvo numačiusi menininkui skirti visus M.Žilinsko dailės galerijos aukštus, tačiau užsitęsę renovacijos darbai šias mintis pakoregavo, tad buvo nuspręsta W.Kentrige'o kūrybą eksponuoti M.K.Čiurlionio galerijoje.

Pasitarusi su autoriumi, S.Theunissen sukūrė parodos modelį – muziejaus maketą, kurį lankytojai gali išvysti pirmajame aukšte. Erdvė, kurioje eksponuojamas sumažintas ekspozicijos tinklas – savotiška meninė ekosistema, praminta Dailininko dirbtuvėmis arba Skaitymo kambariu, atskleidžia, kaip kruopščiai ruoštasi parodai. Bendrasis jos vizualas nuteikia lankytoją kelionei W.Kentridge'o minčių takais.

Akistata su šiuo blogiu privers lankytoją patirti katarsį, apsivalyti ir mokytis iš šių klaidų.

Tyrinėjant parodos eskizą aiškėja, kad W.Kentridge'o visata papildo muziejų. Kiekvienoje erdvėje kuriamas savitas pasakojimas, o darbų, eskizų gausa gilina įvykio kūrimo atmosferą, atskleidžia menininko kūrybos daugialypiškumą.

Kūrybos pėdsakai veda į visas puses: minėtų dirbtuvių pirmame aukšte specialiai Lietuvai sukurta instaliacija „Tu, kuris niekad neatvykai“ (2022), jos eskizai auditorijoje ir šalia auditorijos; pasaže prie M.K.Čiurlionio ekspozicijos įkurdintos dvi darbų serijos „Rubrika“ (2011) ir „Vaizdų perkėlimai“ (2002); menininko videofilmų instaliacijos „Piešimo pamokos“ (2012) įsilieja į M.K.Čiurlionio sales.

Antrame aukšte W.Kentrige'ui skirtos kelios ekspozicijos erdvės: atskiras kambarys videoinstaliacijai „Laiko atmetimas“ (2012), kitoje patalpoje šis pasakojimas pratęsiamas – rodomas šios instaliacijos piešinys ir kinetinė skulptūra, naudota kuriant „Laiko atmetimą“. Šiame aukšte kartu su medžio raižiniu „Ikrai“ (2017) kiekvieną mėnesį rodomas vis kitas iš vienuolikos ciklo „Piešiniai projekcijai“ (1989–2020) filmų.

Be vizualaus maketo, kuriame skrupulingai atkuriamas muziejus iki smulkiausių detalių, dirbtuvėse galime susipažinti su menininko leidiniais, apipavidalinimo brėžiniais, net parodos architektūrą vienijančių statybinių medžiagų pavyzdžiais. Čia išvysime ir dokumentuotą videoinstaliacijos „Laiko atmetimas“ procesą, sienos piešinio „Kai aš esu miręs, man reikia švelnumo“ (2021) eskizus.

Žingsniai: pažintis su projektu prasideda nuo parodos maketo. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Galima sakyti, kad pirmoji erdvė – Skaitymo kambarys – yra kelio pradžia, prologas, padedantis lankytojui susipažinti su menininko asmenybe, kūrybos principais ir ilgamečiais darbais.

Meninės trajektorijos neaplenkia ir lauko kiemelis: dar rugsėjį jame pradėtas sienų piešinių projektas. Tad M.K.Čiurlionio muziejus tampa ir W.Kentridge'o muziejumi. Tokį simbolišką muziejaus pasidalijimą, meninę bendrą būtį įkūnija ir faktas, kad, be M.K.Čiurlionio tapybos ciklų, galerijoje nėra eksponuojama kito menininko darbų.

Įspūdį stiprina ir muziejaus eksterjere, šalia įėjimo, pasitinkantis grėsmingas raudonas užrašas „William Kendridge“ ir tokios pat spalvos šviesos, matomos fasado rizalito vertikaliuose tarpsniuose. Tad „Kaunas 2022“ kontekste M.K.Čiurlionio muziejaus lankytojai aplanko W.Kentridge'o muziejų, kuriame retrospektyva pinasi su naujais kūriniais, inspiruotais žmonių, vietos ir istorijų.

Ilgaamžis pėdsakas

Iškart po sąlyčio su Dailininko dirbtuvėmis pro langus atsiveria minėtas sienų piešinys „Kai aš esu miręs, man reikia švelnumo“, skirtas muziejaus kiemeliui. Tikėkimės, kad šis atminimas, skirtas menininko apsilankymui Lietuvoje, puikios parodos surengimo proga bus paliktas visam laikui.

Piešinį inspiravo antrame aukšte rodoma videoinstaliacija. Parodos architektė S.Theunissen išsirinko keletą videoinstaliacijoje pateiktų figūrų, kurias menininkas specialiai šioms erdvėms perpiešė, padidindamas formų kontrastą, mastelį, inkorporuodamas įvairius užrašus. Piešinio perkėlimu rūpinosi interjero architektė ir dailininkė Aurélie Ranalli, interjero dizainerė, parodos asistentė Julie Vandendael, scenografijos asistentė Marine Fleury ir scenografė Anaïs Thomas.

Eskizas atliktas pieštuku, tušu ir įvairiomis popieriaus aplikacijomis, koduojančiomis W.Kentridge'o žinutes ir temą. Tačiau sienoms šios priemonės netiko. Teko naudoti ne tušą ir teptuką, bet, kovojant su rudenišku lietumi, kempinėmis paviršių tepti storu juodų dažų sluoksniu sykiu bandant išlaikyti aplikacijos iliuziją. Nors aplikacijos spalvos labai artimos gelsvoms muziejaus sienoms, pustonio skirtumas, panaudotas šaltas atspalvis, tikslios linijos, kontrastuojančios su teptuko šerelių potėpių imitacija, įtikina: matome aplikacijas, sumanytas eskize.

Piešinyje vaizduojama šešių figūrų procesija. Penkios jų sparčiu teatrališku žingsniu, grodamos ar nešdamos muzikos instrumentus, žengia link šeštosios. Ši kiek keista: dėvi didžiulį gaublį vaizduojantį kostiumą, matomą ir videoinstaliacijoje.

Erdvė: vidinis kiemelis virto ekspozicijos dalimi. / Eitvydo Kinaičio nuotr.

Figūrų procesija – dažnas W.Kentride'o kūrybos simbolis. Šiuo atveju erdvė ir vaizdas, sukurti išskirtinai M.K.Čiurlionio muziejui, sujungia su kitu taip pat unikaliu darbu – auditorijoje pristatoma jau kitokia procesijos traktuote.

Šis kūrinys simboliškai pradeda ir užbaigia procesijos ciklą, tad galime numanyti, kad visus W.Kentridge'o darbus įrėmina procesija. Į ją pasyviai įtraukiamas ir pats muziejaus šeimininkas M.K.Čiurlionis, kurio darbuose taip pat galima išvysti procesijos kompoziciją.

Žvelgiant į šį kūrinį gali kilti įvairių asociacijų. Nagrinėjant figūras, užrašus ant jų drabužių, galima atsekti menininko pasakojimą apie vienatvę, angažuotą, pamirštą ar net mirusią visuomenę.

Antroji iš kairės vyriška figūra suteikia pavadinimą visam kūriniui, mat ant prijuostės puikuojasi užrašas „When I am dead and need tenderness“ (Kai aš esu miręs, man reikia švelnumo), pučia į nenatūraliai didelį megafoną. Ant šio objekto – užrašas „How can one be warm alone“ (Kaip gali būti šilta vienam). Šį didžiulį, sunkų garsintuvą neša priekyje esanti figūra. Ant moters silueto drabužių – kita žinia „Trying to forget everything“ (Bando viską pamiršti).

Jei į šį vaizdinį ir tekstą žiūrėsime pažodžiui, galime įsivaizduoti istoriją apie mirusį asmenį, kuris nenori būti vienišas ir pamirštas. Šis nenoras, žinia, kad būti vienam šalta, slegia kitos būtybės mirtį bandančią pamiršti figūrą.

Atsitraukus tolėliau, žvilgsniu aprėpiant visas figūras, galima įsivaizduoti ir kitokį siužetą: skelbdamos savo tiesas žmogystos grėsmingai žengia link išsigandusio, kone rėkiančio, jų nuomonei nepasirengusio pasaulio. Pasaulį simbolizuojanti figūra išskėtusi rankas į šonus tarsi rodytų nežinojimo gestą, sugestijuojantį, kad pasaulis yra paskendęs nežinioje, užmarštyje. Bendresniame, kultūriniame kontekste tai reikštų, kad visos karo, rasizmo aukos, apie kurias nutyli visuomenė, nenori būti pamirštos; kol apie jas tylima, joms negali būti jauku ir šilta.

Dviejų figūrų siužete moteriškoji yra silpnesnė už vyriškąją. Garsiakalbis po truputėlį slegia užmarštį, tad galime tikėti, kad moralės svarstyklės laimi: kažkas aukas prisimena, apie jas kalba, neleidžia pamiršti jų mirties.

Tikiuosi, kad tokių figūrų, kurios vestų pasaulį edukacijos link, tik daugės, o W.Kentridge'as šiuo atveju taps savotišku pranašu, nuspėjusiu ateitį.

Grafika: W.Kentridge‘o parodos detalės. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Laikas ir dramblys

Po akistatos su piešiniu atsidūręs erdvėje, kurioje rodoma vaizdo instaliacija „Laiko atmetimas“, lankytojas gali pabėgti nuo santykinės muziejaus eksponatų realybės. Instaliacijos kambario sienos, grindys, lubos primena statybų aikštelę. Specialiai šiai ekspozicijai kurtos pagalbinės sienelės, medinės dėžės ir konstrukcijos, kartu su skulptūromis megafonais ir netoli įeigos pastatyta Leonardo da Vinci išradimą primenančia mašina padeda pasinerti į keistą erdvę, kurioje sugeriami pašaliniai garsai ir šviesos.

Matome penkis tarpusavyje susietus ekranus: scenose kairėje esantys veikėjai nukeliauja iki kitų sienų projekcijų, tad vaizdinys yra pratęsiamas arba juda priešinga kryptimi – iš dešinės į kairę, kaip tai daroma scenoje, kurioje žygiuoja pats menininkas. Šie vaizdiniai siejasi su procesija, matyta vidinio muziejaus kiemelio sienų piešinyje.

Instaliacijos žmonės primena šešėlių teatrą, yra animuotai stilizuoti, tačiau Skaitymo salėje rodomi vaizdo projekcijos užkulisiai atskleidžia: W.Kentridge‘as filmavo tikrus žmones.

Instaliacijos figūros neša įvairius daiktus: vonią, pučiamuosius muzikos instrumentus ar net kinetines menininko skulptūras. Kur baigiasi pirminis kameros užfiksuotas vaizdas, kur prasideda animuotos, manipuliuotos vizijos-piešiniai, pasakytų tik pats instaliacijos autorius, tačiau tokios paslaptingos scenos netrunka visas 28 minutes. Nesibaigiantis vizualinis ciklas prasideda nuo konkretaus momento – ekranuose pasirodo metronomai. Jie juda skirtingu greičiu, sukurdami polifonijos garsus, intriguojančią, kiek baugią melodiją.

Svarbiu akcentu tiek raiškos, tiek siužeto ir idėjos prasme tampa ir pirmieji nespalvoti filmai. Tokią estetiką menininkas išlaiko dažnai naudodamas nespalvotą projekcijų vaizdinį, laikydamasis senų filmų kadrų greičio taisyklės. „Naujų“ kadrų estetiką menininkas papildo ir atpažįstamais „senų“ filmų ženklais, ekranuose matomais pažeidimais – bėgančiomis linijomis, kurių neišvengė nė viena XX a. pradžioje kurta kino juosta.

Metronomo svyruoklės – tai mūsų sukurtas rodiklis, esantis kažkur tarp laiko ir muzikos ribos, padedantis ritmingai pažaboti garsus.

W.Kentridge'as mene įprasmina mokslo tezes. Šioje vaizdo instaliacijoje atspirties tašku jis pasirenka Alberto Einsteino 1905 m. paskelbtą reliatyvumo teoriją ir įsivaizduojamą už šios idėjos slypinčią istoriją. Menininkas įvairiais ženklais – filmų manipuliacija, garsų laikiškumu – bando užčiuopti laiko sąvoką. Žiūrovams autorius primena labai paprastą tezę, kurią retas iš mūsų apmąsto: užfiksuoto, baigtinio laiko nėra. Nėra nei gimimo, nei mirties, mes sugalvojame laiko ribas, jo matavimus ir baigtinumą.

Į laiką galima žiūrėti kaip į kokias nors atliekas, kurias mes išmetame, išspinduliuojame į kosmosą. Tad visata netuščia – ji pilna laiko atliekų.

Toli nuo mūsų esantys stebėtojai galingu teleskopu žiūrėdami į Žemę matytų ne dabarties vaizdinius, ne kovą su pandemija, bet tokius kertinius, istoriją formuojančius įvykius kaip, pvz., Kristaus nukryžiavimas. Žemę stebinčioms būtybėms mes dar net negimėme. Arba jau esame seniai mirę. Tad laikas yra reliatyvus, jo fizinis konceptas yra mūsų, žmonių, išmonė, susitarimo klausimas.

Mes patys esame laikas, mūsų kūnai – prisukti laikrodžiai, kurių mechanizmai lėtai sukasi atgal, kol galiausiai mums mirus laikas sustoja.

Neatsitiktinai W.Kentridge‘as pasirenka metronomą kaip „Laiko atmetimą“ pradedantį simbolį. Metronomo svyruoklės – tai mūsų sukurtas rodiklis, esantis kažkur tarp laiko ir muzikos ribos, padedantis ritmingai pažaboti garsus.

Svečias: M.K.Čiurlionio muziejuje iki pat žiemos šeimininkaus W.Kentridge‘as. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Grįžtant prie pavadinimo, paaiškėja kodėl autorius atmeta laiką: toks laikas, kokį suvokiame, neegzistuoja. Laiką autorius kuria, su juo žaidžia pasitelkdamas fragmentaciją, matomą ne tik vaizdo skaidyme penkiuose ekranuose, bet jų turinyje. Filmų manipuliacija įrodo, kad laike užfiksuotus įvykius galima keisti. Sustabdyti, atsukti ir pagreitinti, taip keičiant patį laiko įsivaizdavimą.

Suvokiant šį kontekstą, kiek kitaip galime stebėti ir visą 28 minučių pasakojimą penkiuose ekranų projekcijose. Autorius rodo tai, ką mes, kaip žmonija, sugebėjome pasiekti susidraugaudami su mums paslankiu ir patogiu laiku. Kokią socialinę, visuomeninę transformaciją perėjome sukurto laiko ribose.

Į atskirus kadrus galime žiūrėti kur kas simboliškiau: W.Kentridge‘as, perlipantis nesibaigiančią eilę antikvarinių, galbūt XV a. Renesanso laikų kėdžių, iš tiesų perlipa kitokias kliūtis, tampa naujų žemių atradėjo, kolonializmo įkūnytoju. Apie tai kalba ir antrajame plane matomas senas atlasas. Kiekvienas puslapis – vis naujos užkariautos žemės.

Meninė konfrontacija apie tai, ko nepamename, virsta reginiu, kurio nenorime pamiršti.

Anksčiau minėta procesija šiuo atveju gali reikšti angažuotus, užguitus žmones, jų keliavimą iš vienos vietos į kitą, ieškant ramybės ir sėslumo, asmeniniame autoriaus gyvenime liudytą apartheidą ar istorines, revoliucionierių minias, kovojusias už kitokią santvarką ir laisvę. Lygiai taip pat šios tamsios figūros gali žygiuoti ir į laiko pabaigą – juodąją skylę, kurioje dingsta šviesa ir garsai, tad dingsta ir mūsų suvokiamas laikas.

Aptariau šio kūrinio laiko aspektą, o kur kambaryje galima išvysti dramblį? Drambliu menininkas vadina salės priekyje pastatytą mašiną, kuri be paliovos išsiplečia ir susitraukia, panašiai kaip dumplės ar plaučiai. Mašinos motoro jėga įjungia matomas projekcijas ir garsus skleidžiančius megafonus. Nors mašina erdvėje veikia simultaniškai, jos ritmas nesutampa su ekranuose matomais vaizdais ar iš megafonų slindančia muzika.

Šis dramblys referuoja į XIX a. geležinkelio stotyse naudotų laikrodžių užvedimo mechanizmus. Taip autorius vaizdo medžiagoje matytus kadrus praplečia už vaizdo ribų – pramonės revoliucijos užuominas inkorporuoja į bendrą erdvę. Galima teigti, kad ši mašina tampa laiko ir su pramonės revoliucija susijusių vargų aliuzija, sujungiančia visą patalpą.

Šioje erdvėje puikiai atsiskleidžia visos menininko domėjimosi sritys, jo įvaldytos medijos. Autoriaus aistra iliustracijoms atsiskleidžias animuotais stop kadro piešiniais, nevengiama ir teatrališkų epizodų – juk W.Kentridge‘as stato ir operas.

Domėjimąsi skulptūra perteikia megafonai ir ekrane matomos kinetinės skulptūros, kuriomis menininkas nagrinėja judėjimą. Jos primena kinetinių skulptūrų pradininką Marcelį Duchampą ir jo redimeidą „Dviračio ratas“ (1916–1917). Vaizdiniai kartu su aplinka atvirai kvestionuoja, kas yra laikas, kaip jį galime užčiuopti ir suvokti.

Tie, kurie atvyko

Paskutinioji erdvė – tai monumentali auditorija, kurioje rodoma W.Kentridge'o instaliacija „Tu, kuris niekad neatvykai“.

Modernioje patalpoje matome devynis aukštų segmentus, dar tarpukariu sukurtą dizainą su pusapvalėmis sėdimomis vietomis, jas kertančiais keturiais laiptiniais praėjimais ir didžiuliais, 8 m aukščio langais. Ši erdvė savaime puikiai papildo meninę instaliaciją, sukuria vientisą pasakojimą. Auditorijoje autorius pateikia du gana skirtingus kraštovaizdžių fragmentus, kurie juodais dažais iškyla iš balto fono, bylodami apie tikrą knygose sutinkamą tiesą. Tekstą atstoja W.Kentridge‘o vaizdinai, tačiau nuneigti juodu ant balto užfiksuotą istorinę realybę sunku. Neįprastą kraštovaizdžių derinį autorius papildo ir megafonais, iš kurių sklinda kompozitoriaus Phillipo Millerio muzika.

Erdvė: instaliacija paversta auditorija. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Instaliacija vien savo pavadinimu apeliuoja į žmogaus sąžinę, kviečia susipažinti su realiomis vietomis, tačiau lankytojui stokojant drąsos akistatai su realybe, šis skatina atvykti į iliuzinę, meninę tikrovę.

Auditorijos apačioje įžengdamas į erdvę žiūrovas tarsi iš požemių regi du skirtingus vaizdinius, pasakojančius apie panašius žmonių likimus. Aukštų skirsniuose menininkas segmentuoja Žaliakalnio žydų kapinių vaizdą – išvartytus, užmarštin grimztančius antkapius. Vertikaliai išlįsdami iš suolų rėmų jie kuria grafinį pasakojimą ne tik apie šias kapines, bet ir mūsų visuomenės atsainų požiūrį į istoriją.

Anot W.Kentridge‘o, kalbėti apie genocidą būtų kur kas lengviau, pavyzdžiui, Vokietijoje, šios šalies simboliais, mat ten skaudi tema pripažįstama, yra gausu atminimo vietų. Menininkas pasirenka temą analizuoti per Lietuvos prizmę – mūsų realų istorinį palikimą, pripažinimo, diskusijų stoką.

„Tu, kuris niekad neatvykai“ parodo Žaliakalnio kapinių būklę, lankytojų, priežiūros stoką, bet kartu ir akivaizdžią, skaudžią tiesą: kapinės apleistos, jomis gyventojai nesidomi, kaip nesidomi ir praeitimi.

Į šį pasakojimą poetiškai įpinami ir tamsaus medžio suolai. Šiame kontekste medinės tamsios vertikalės gali priminti Berlyne esantį Holokausto memorialą. Kartu medis tampa ir kultūriniu sluoksniu, užklojančiu nemalonius prisiminimus. Kildamas laiptais žiūrovas vis giliau brenda per užmarštį, atrasdamas neištyrinėtų kultūrinės sąmonės klodų.

Piešiniuose, vaizdo projekcijose, didelio masto instaliacijose W.Kentridge'as nagrinėja žmonijai fundamentalias temas: mirtį, atmintį, užmarštį, laiką.

Viršuje minėtus langus dengia kitoks vaizdas: papėdėje matyti iškilę atskiri antkapiai atsikartoja, įsipina į afrikietišką piešinį. Peizaže matomi augalai nustelbia antkapių vaizdą, žolių raštas sumaniai slepia akmeninių luitų kontūrus, juos suliedamas su fonu.

Antrajame plane išryškėja kitas svarbus vaizdinys – medžiai. Lapuočiai, nors ir vaizduojami kaip Afrikos augmenija, primena lietuviškus vaismedžių siluetus. Jie – tarsi procesija, palydinti ir paliudijanti žmonių mirtį. Tai, kad šis piešinys eksponuojamas uždengiant langus, kuria ir kitokią iliuziją. Besileidžiančios saulės šviesa kelia asociacijų su dienos ir gyvenimo pabaiga, tad apšvietimas taip pat dalyvauja instaliacijoje, liudija procesijos būtį.

Šią instaliaciją ir parodos ekspoziciją vainikuoja erdvėje pastatyti menininko kurti megafonai, suteikdami kūriniui ir erdvei papildomų prasmių. Iš jų sklinda žydų ir gausiausios PAR tautos – zulu – dainos. Meninė kūrinių vienovė apibendrina parodoje matomus pirmojo ir antrojo plano vaizdinius. Minėta medžių procesija šiuo atveju įvaizdina realius zulu genties žmones, kurie taip pat buvo socialiai angažuoti, XX a. aštuntąjį dešimtmetį patyrė apartheidą, buvo išstumti iš savo žemių. Tad medžių procesija čia – žmonių kelionė iš savojo krašto. Šios dvi paralelės tarp skirtingų tautų pasakoja tą patį žmonių, valdžios žiaurumą, niekingus, dažnai nutylimus poelgius ir apleistus jų padarinius.

Žvelgiant į bendrą amfiteatro auditorijos vaizdą iš apačios, keliaujame per laiko padarinius – išvartytus kapus, prieiname ir skurdų, apleistą zulu kraštovaizdį. Šia instaliacija W.Kentridge‘as sužmogina skaudžias temas. Medijoje girdimus skaičius jis įkūnija į antkapius ir medžius, sugrąžina informaciją žmonėms, tai darydamas labai subtiliai, estetiškai, skoningai.

Atėjus į šią auditoriją, lankytoją užklumpa melancholiška akistata su santūriu meno grožiu, kurį persmelkia apmąstymus skatinanti gili tema.

Socialiai angažuotos temos virsta grafiniu piešiniu, tačiau sykiu ir dievišku reginiu (jei amfiteatro erdvę traktuosime istoriniame, teatro atsiradimo kontekste). Menininkas kviečia žiūrovą keliauti, pažinti ir aplankyti tai, kas skaudu. Tik akistata su šiuo blogiu privers lankytoją patirti katarsį, apsivalyti ir mokytis iš šių klaidų, o pasaulio, istorijos suvokimas mene gali paskatinti ir paties pasaulio pokyčius.

Grafika: W.Kentridge‘o parodos detalės. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Tai, ką prisiminsime

Apsilankius parodoje tampa aišku, kodėl menininkas yra garsus visame pasaulyje. M.K.Čiurlionio muziejaus erdvėse atsiskleidžia savita W.Kentridge'o visata, talentas jungti įvairias medijas ir socialines temas, suteikiant joms lyriškumo. Kruopštus pasiruošimas ekspozicijai, autoriaus kūrinių eskizai atskleidžia jo kūrybos principą, filosofiją. Piešiniuose, vaizdo projekcijose, didelio masto instaliacijose W.Kentridge'as nagrinėja žmonijai fundamentalias temas: mirtį, atmintį, užmarštį, laiką.

Inspiracijų kūrybai nestinga. Stilizuotas piešinys muziejaus kiemelyje įkvėptas paties menininko kurtos videoinstaliacijos. Nors joje matome tuos pačius žmonių siluetus, tačiau, pasitelkdamas tiesmuką tekstą, W.Kentridge‘as sukuria istoriją apie vienišų, užmirštų žmonių likimą po jų mirties. Apeliuodamas į žmonių moralę, naudodamas plokščią vaizdą, jis skatina apmąstyti požiūrį ir elgesį atstumtųjų, pamirštųjų atžvilgiu.

Videoinstaliacijoje menas įpinamas į mokslo pasaulį – tokį, dėl kurio susiformavo mums žinoma visuomenė. Instaliacijos ašimi autorius pasirenka laiką. Manipuliuodamas kino, stop kadro galimybėmis, rodydamas būtas ir įsivaizduojamas istorijas, jis kviečia kvestionuoti laiko sąvoką, jos pavidalą mene, muzikoje. Lankytojai į laiką gali pradėti žiūrėti labiau asmeniškai, o instaliacijoje naudoti laikrodžiai, industrializacijos metu naudotos mašinos leidžia suvokti: kiekviena būtybė yra laikiška.

Užmarštis, akistata su nenoru prisiminti iškeliama ir kitoje instaliacijoje, kurią žiūrovas gali patirti amfiteatrinėje auditorijoje. Čia W.Kentridge‘as referuoja ne tik į žmonijos baisumą, bet ir savo šaknis, asmenines patirtis. Auditorijoje matomi vaizdiniai tampa meniniu pasakojimu, nukreiptu į tuos, kurie linkę užmiršti. Meninė konfrontacija apie tai, ko nepamename, virsta reginiu, kurio nenorime pamiršti.

Pasikartojantys motyvai, medžiagų, technikų, meno šakų dermė leidžia pažvelgti į kompleksišką menininko asmenybę ir ne ką paprastesnius jo kūrinius, kurie skatina lankytojus prisiminti, pažinti ir kalbėtis apie tai, kas nepatogu, ką lengviau nutylėti ir pamiršti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių