Dešimtys aplankytų šalių fotografei tapo kelione į save

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

"Kelionės po pasaulį – tai kelionė į save. Jausdamas nuovargį, kęsdamas nepatogumus, skausmą, matydamas grožį, peržengęs ribas, pamatai save. Keliaudamas supranti, kad sugebėtum tai, kas atrodo neįmanoma, nes tiesiog neturi kito pasirinkimo", – teigia daugiau kaip 60 šalių aplankiusi fotožurnalistė, naujųjų medijų agentūros "Nanook" bendraįkūrėja Berta Tilmantaitė.

Emocijos veržėsi ašaromis

Atokus kaimas Bolivijoje, kur žmonės niekada nematė jūros. Lazdomis Kenijoje moteris mušantys, po to jas slaugantys vyrai. Šarmingas Medeljinas, kur neseniai gatvėse voliojosi lavonai. Sibiro kelias.

Kapinės Peru, dykumoje, kur palaidotos mumijos. Malaizijos vandenų klajokliai. Indonezijos salų grožis. Galva it kūju daužantis slėgis Himalajuose, Bolivijos aukštikalnėse. Kisumu, kur daugiau kaip 10 proc. gyventojų infekuoti ŽIV.

Pravirkdantis moterų šokis Olooltoto kaimelyje. Paukščių išmatas renkantys nelegalai Čilėje. It milžiniškas autobusas greta praplaukiantis banginis Argentinoje...

"Nedalyvauju ceremonijose, nesiveržiu į lūšnynus ar nuostabius gamtos kampelius vien norėdama pasigirti, kad ten buvau, – paminėjus kelis jos kelionių epizodus, pabrėžė Berta. – Kartais esame kalti, kad, paviešinus vaizdus, pasikeičia atokios, ne turistinės, nuostabios vietos. Demonstravimas turi būti atsakingas – paklausk savęs: kokia prasmė?"

Pradėjusi keliauti viena, nuo išgyvenimų, patirtų krūvių Berta sunkiai tramdydavo emocijas.

"Pradžioje tėvams laiškus rašiau verkdama, – dabar šypsosi 30 metų moteris, praleidusi kelis mėnesius JAV, Kinijoje, o per pastaruosius septynerius metus daugiau kaip pusę laiko gyvenusi užsienyje. – Kelionės – troškulys. Manęs nedžiugina daiktai tiek, kiek įspūdžiai, kalnai, vandenynai, gamta, žmonių istorijos. Ypač atokios vietos tokiose šalyse kaip Mongolija, Bolivija, Mianmaras, Ekvadoras, Peru, Kolumbija, Nepalas..."

Naktis su Mianmaro vienuoliais

Trijų savaičių kelionė nuošaliu maršrutu Nepale, Himalajų kalnuose, jai buvo tarsi terapija po sunkios ekspedicijos į Sibirą.

"Iki to laiko jutau baimę fotografuoti žmonių portretus. O čia  raukšlėta senutė žvelgia į tave ir kantriai laukia, kol ją įamžinsi", – prisiminė ne vieną apdovanojimą už savo darbus laimėjusi Berta.

Indonezijoje, nematęs turistų, susirinko bendrauti visas kaimas. Mianmare, nuklydus į atokų bambukinių namų kaimelį, išvydę fotoaparatus skurdžiai gyvenantys žmonės dingo ir netrukus grįžo puošniai persirengę.

"Jiems smagu, kad juos fotografuoji, o išvydę save fotoaparato ekrane, dar labiau džiūgauja", – Berta pastebėjo, kad neseniai atsivėrusiame Mianmare daug svetingumo, nuoširdumo – tai priminė Tailandą ar Vietnamą prieš daug metų.

Ji prisimena nuostabią naktį, kai su dviem kolegomis važiuodami dviračiais pliaupiant liūčiai užklydo į mokyklą. Išvydę juos vaikai, turbūt net nematę svetimšalių, nuolat kikeno.

Manęs nedžiugina daiktai tiek, kiek įspūdžiai, kalnai, vandenynai, gamta, žmonių istorijos. Ypač atokios vietos tokiose šalyse kaip Mongolija, Bolivija, Mianmaras, Ekvadoras, Peru, Kolumbija, Nepalas...

"Buvome pasiėmę miegmaišius ir pasirengę nakvoti bet kur. Tačiau mus sudomino šventykla ant kalno, su kolegomis nusprendėme pasižvalgyti dar ten", – pasakojo fotografė.

Pakeliui sutiktas vienuolis pažvelgė nepatikliai, tačiau išgirdęs, kad jie nakvos po atviru dangumi, nustebo ir pakvietė į šventyklą pavalgyti.

"Mus pamatę vaikiukai vienuoliukai iš baimės pabėgo net palikę sandalus", – nusijuokė Berta.

Netrukus mažieji vienuoliai, niekada nematęs baltaodžių, grįžo slėpdamiesi už vienuolių nugarų.

"Mums leido pernakvoti viename kambarėlyje, kur vienuoliai žiūrėjo seną, nespalvotą televizorių, – neužmirštamas akimirkas prisimena Berta. – Jie nuoširdžiai kikendavo apžiūrėdami, ką mes veikiame, net kaip miegame."

Atviros kolumbiečių širdys

Blogas šalies įvaizdis it trapus stiklas į šipulius subyrėjo B.Tilmantaitę sužavėjusioje Kolumbijoje.

Žmonės labai džiaugiasi atvykėliais, kurie nepabijojo žiniasklaidos, pasakojančios, kad Kolumbijoje – tik narkomafija, susišaudymai ir plėšimai.

Kolumbiečiai iš visos širdies demonstruoja svetingumą.

"Apsilankius Medeljine, kadaise pavojingiausiame pasaulio mieste, vietiniai pasakojo, kad seniau gatvėse voliojosi lavonai, buvo baisu ir pavojinga, – įspūdžiais apie dabar unikalų ir vieną labiausiai traukiančių miestų Pietų Amerikoje dalijosi žurnalistė. – Važiavome autobusiuku su argentinietiškais numeriais – visi šypsosi, mojuoja, signalizuoja, šūkalioja: "Če, boliudo!" ("Seni, drauge!") arba "Hermano!" ("Broli!")

Pietų Amerika – didelė tamsiaplaukės garbanės meilė. Ir ne tik dėl to, kad Bertos mylimasis – argentinietis. Ten – itin šilti, atviri, bendruomeniški santykiai, ko trūksta Lietuvoje.

Pradžioje Berta stebėdavosi, kaip jos mylimasis, kitoje šalyje sutikęs argentiniečių, kalbėdavo porą valandų. Kodėl, klausdavo Berta, neminėjai, kad susitiksi su draugais? O argentinietis šypsojosi ir aiškino: tautiečius matė pirmą kartą gyvenime.

"Pietų Amerikoje įprasta klausinėti apie brolius, seses, vaikus, maistą, sveikatą, pinigus, darbus, – B.Tilmantaitės akimis, jie neturi tabu. – O dirbdama Kinijoje kartą paklausiau žmogaus apie šeimą, tačiau vertėjas atsisakė versti, nes tai intymu."

Beprasmiai skausmai

Čilėje vienas iš įstrigusių epizodų – susitikimas su nelegaliai paukščių išmatas ("guano") renkančiais žmonėmis.

Iš pradžių šie į fotoaparatą ir atvykėlę žvelgė įtariai, tačiau netrukus, pajutę, kad išties domiesi jų darbu, nerauki nosies dėl smarvės, nedejuoji, kartu praleidi visą dieną, jau pasirengę atiduoti širdį – dėmesingi, draugiški, priima į savo ratą ir pasakoja, kaip juos gaudo policija, o "guano" jie renka iš skurdo – vėliau parduoda trąšoms gaminti.

"Keliaudamas prisilieti prie skirtingų kultūrų, tradicijų, tačiau suvoki, kad esame vienis. Meilės yra visur, tik reikia ją pamatyti ir pajausti. Kažkur ji garsi, ryški, kažkur – nebyli ar tyli", – teigė fotografė.

Matyta tirščiausia tamsa? Turbūt – Kenijoje, kur ji dirbo keliose skirtingose vietose.

"Iš tavęs kažko tikisi, bet tu negali duoti ir dėl to jautiesi bejėgis, – iš Šilalės kilusi moteris ten matė daug beviltiškumo. – Kalbu ne apie materialų turtą, nes Mianmare daugelis gyvena skurdžiai, bet švyti, džiaugiasi tuo, ką turi."

Kenijoje B.Tilmantaitės širdį peiliais smaigstė genčių karai, deginami namai, atimami gyvuliai, negalintys eiti į mokyklą vaikai, vandenį iš purvinos upės semiantys ir geriantys žmonės, apipjaustomos ir mušamos moterys.

"Jie gyvena skurdžiai ir dar tiek daug vienas kitam sukelia skausmo. Ir tai neturi jokios prasmės", – atsiduso keliautoja.

Lietuvė matė lazdas, kuriomis vyrai smarkiai sumuša moteris. Ir po to jas slaugo, neša maistą į lovą.

"O kaip nemuši? Ar kitaip moterys mūsų klausys?" – nuoširdžiai stebėjosi jaunas kenietis.

Sielą draskančios dainos

Skaudu matyti, kaip eikvojamas nyksta Viktorijos ežeras – pagrindinis vietinių pragyvenimo šaltinis.

Skaudu, kai nuplukdo į tolimą kaimą, kur matai, kaip vietiniai iš tavęs uždirbtus pinigus išleidžia alkoholiui. Skaudu, kai patriarchalinėse šalyse ją su kolegomis pakviečia prie stalo, o savo moteris nuvaro šalin.

Skaudu matyti ŽIV sergančius žmones ir moteris, prekiaujančias savo kūnais.

Kenija – viena iš keturių pasaulio valstybių, kur daugiausia infekuotųjų ŽIV – 2015-aisiais sirgo 1,5 mln. žmonių.

O šalies šiaurėje, Kisumu mieste, ŽIV serga apie 10 proc. gyventojų.

"Ten atvykome naktį, apsistojome pirmame viešbutyje, nes tamsiuoju paros metu pavojinga, o prie to paties viešbučio matėme moteris, prekiaujančias savo kūnu", – tęsė pasakojimą B.Tilmantaitė.

Girdėdama širdį atvėrusių žmonių istorijas ir matydama ašaras, Berta verkia kartu.

"Verkiau ir Olooltoto kaimelyje, išgirdusi aukštais balsais dainuojančias moteris ir gerkliniais – vyrus. Tos dainos – jų gyvenimo istorijos. Tikros, išjaustos. Kaip ir ant močiutės kūno Borneo džiunglėse ištatuiruotas visas jos gyvenimas", – jautriai į žmonių kančias ir nuoširdumą reaguodavo lietuvė.

Žiauriausias vaizdas Bertą užklupo Šri Lankoje, kai jos akyse vyras išsitraukė mačetę ir vienas puolė du: šie, sėdintys ant motociklo, irgi išsitraukė mačetes ir ėmė vieni kitus kapoti.

"Riksmai, kraujas ir garsas, kai mačetė smigdavo į kūną, galvą, – labiausiai šokiravusį epizodą prisiminė B.Tilmantaitė. – Sunku ne tik dėl vaizdo, bet ir dėl suvokimo, kad taip sprendžiami ginčai – jų tradicijų dalis."

120 m aukštyje

Fiziškai sunku buvo Himalajuose ir 5 km aukštyje Bolivijoje.

"Dusulys, pašėlusiai plakanti širdis, aukštumų ligos simptomai. Atrodo, neištversi. Geri tabletes, kokos arbatą, kramtai kokos lapus, giliai kvėpuoji, – patirtimi dalijosi Berta. – Draugas, sunkiai ištvėręs aukštį, Tibete nuolat siurbė pirktą purškiamą deguonį, neužmigo naktį ir laukė saulės patekėjimo."



NAUJAUSI KOMENTARAI

Aras

Aras portretas
Nouostabi foto. Užburiantis žvilgsnis.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių