Dainuojanti ir šokanti teatro chormeisterė

Apie vieną iš jų – teatro chorą ir darbą su juo kalbamės su savo gyvenimo jubiliejinę sukaktį mininčia chormeistere Rasa Vaitkevičiūte-Ivanauskiene, ketvirtį amžiaus vadovaujančia šiam Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) kolektyvui.

Chorvedžio paskirtis – vesti chorą kūrybinio sumanymo kryptimi. Tradiciškai chorų vadovai, stovintys scenoje prieš chorą, yra publikos matomi. Teatre choro vadovas lieka už kadro, pristatydamas žiūrovų ir klausytojų vertinimui savo darbo rezultatą – paruoštą dainuojantį chorą, pats publikai pasirodantis tik spektaklio pabaigoje kartu su statytojų komanda. R.Vaitkevičiūtė-Ivanauskienė – išskirtinė chormeisterė, ne tik kruopščiai ir reikliai ruošianti pastatymams choro kolektyvą, bet ir pati dainuojanti bei vaidinanti scenoje kartu su choristais. Vis dėlto ji išskirtinė ne tik tuo: ko gero, ji vienintelė muzikinio teatro chormeisterė moteris Lietuvos istorijoje.

Šeštadienio vakarą KVMT scenos uždanga pakils miuziklui "Karmen", kuriame kartu su savo choristais scenoje dainuos ir šoks jų chormeisterė R.Vaitkevičiūtė-Ivanauskienė. Chormeisterių kruopštaus darbo su choru rezultatas juntamas jau seniai – spektakliuose klausą maloniai nuteikia choro scenų darna ir tikslumas. Ir ne todėl, kad juos stebi kartu dainuojančios vadovės akylas žvilgsnis. Tikslo žinojimas, geriausio rezultato siekimas, reiklumas sau ir kitiems, kiekvieno choristo pastangų pastebėjimas ir įvertinimas, pagarba ir supratimas įgauna abipusį ryšį, virsdamas visus apimančia kūrybine energija.

Chormeisteris turi matyti viską, kas susiję su choru, – ne tik dainavimą, bet ir grimą, aprangą, judesius, sekti režisūrinių sprendimų vykdymą.

Ir nors prieš kelerius metus dirbant televizijos projekto "Žvaigždžių duetai" vertinimo komisijoje dėl objektyvaus vertinimo ji buvo pakrikštyta Geležine Rasa, teatre ji panašesnė į visur viską pastebėti, pataisyti, patarti suspėjančią rūpestingą globėją. Ir ne tik teatre. Jau kelerius metus jos rūpestis – dar ir jaunieji gimnazistai Kauno J.Gruodžio konservatorijoje, kurioje R.Vaitkevičiūtė-Ivanauskienė vokalo ir scenos paslaptimis su jais dalijasi estrados ir džiazo skyriuje dėstydama atlikėjo raišką (estrados ir džiazo vokalas) bei ansamblinį muzikavimą.

Kadaise J.Gruodžio konservatorijoje pasirinktas profesinis kelias vėl į ją atvedė tam, kad nuo senų laikų čia puoselėjamos muzikos meno tradicijos ir vertybės tęstinumo principu tiestų kelius jaunajai kartai, augančiai, tvirtėjančiai, perimančiai tai, kas geriausia tam, kad po to atiduotų kitiems.

– Kokia ji – teatro chormeisterio profesija?

– Chormeisterio specialybė yra gana vyriška. Nors čia nereikia griovių kasti ar vamzdžių montuoti, tačiau čia reikalinga drąsa ir valia, ryžtas vedant paskui save choro kolektyvą, tikėjimas tuo, ką darai, ir sugebėjimas įtikinti kitus, reikliai siekiant užsibrėžto rezultato.

Į teatrą chorui vadovauti atėjau gana jauna. Jau per pirmą repeticiją su vyrų grupe sulaukiau iš jų tam tikro testavimo, tačiau kadangi buvau nuodugniai pasiruošusi ir nesileidau į familiarumus, gana greitai pradėjome rimtai dirbti. Nebuvo lengva, nes tuo metu choristų kontingentas pasižymėjo muzikinės patirties netolygumu, kai kurie jų net muzikos rašto neskaitė, mokėsi iš klausos. Mes ruošėme vokiečių kalba Ludwigo van Beethoveno operą "Fidelis", kurioje reikėjo įveikti polifonizuotą keturbalsę vyrų balsų faktūrą.

Teatro chormeisterio veikla apima labai daug aspektų, neapsiribojančių tik choro paruošimu. Prisimenu buvusį vadovą Gintą Žilį ir jo pastebėjimą, kad chormeisteris turi matyti viską, kas susiję su choru, – ne tik dainavimą, bet ir grimą, aprangą, judesius, sekti režisūrinių sprendimų vykdymą. Ir man visa tai tikrai rūpi.

– Chormeisterio pavardė figūruoja spektaklio programėlėje ir afišose tarp statytojų. Kokia tikroji chormeisterių veiklos svarba statant spektaklį? Kiek paliekama vietos kūrybinei laisvei?

– Paėmę naują veikalą, paprastai kalbamės su muzikinės dalies vadovu – dirigentu ir kartu aptariame muzikinę pusę. Šiaip aš visą laiką vadovaujuosi tuo, kas parašyta klavyrui, nes mano muzikos rezultatas yra tarpinis, ne galutinis. Nors sprendimams yra tam tikros kūrybinės laisvės, tačiau ją riboja pats muzikos tekstas. Bet jei man kyla minčių dėl atskirų momentų išpildymo, pateikiu tai dirigentui, kuris arba sutinka, arba nesutinka.