Chorų žaidynėse triumfavo mūsiškiai

Šių metų vasara išskirtinė chorų pasaulyje – renginių intensyvumas sustiprėjo ne tik Lietuvoje, pažymėtoje Dainų šventės 90-metį vainikuojančiais renginiais, bet ir Latvijoje, liepos viduryje priėmusioje patį didžiausią chorų antplūdį į VIII pasaulio chorų olimpines žaidynes. Jose triumfavo kauniečiai.

Taip arti Lietuvos šis didžiausias mėgėjams skirtas tarptautinis chorų konkursas vyko pirmą kartą – iš ankstesniųjų patys artimiausi rengti Austrijoje ir Vokietijoje, keliai į tolesniuosius nusidriekė į Pietų Korėją, Kiniją, JAV. Šių chorinių žaidynių, vykstančių kas dvejus metaus vis kitame mieste ir prilygstančių pasaulinei sporto olimpiadai, sumanytoja – pirmuoju smuiku pasaulio chorų gyvenime grojanti organizacija "Interkultur" iš Vokietijos.

Nors šios žaidynės vyksta jau nuo 2000-ųjų, lietuvių chorai iki šiol jose dalyvaudavo negausiai ir jų laimėjimų beveik niekas nepastebėdavo. Vargu ar kas įsidėmėjo vilniečių jaunimo choro "Kivi" iš Lietuvos vaikų ir jaunimo centro sėkmę net trijose olimpiadose ir į Lietuvą parvežtus po kelis aukso ir sidabro medalius? O kur dar kiti dalyvavę ir medalius bei diplomus pelnę chorai – juk Lietuvos chorai šaliai atstovauja kiekvienoje olimpiadoje (išskyrus vykusią Kinijoje).

Šių metų muzikos olimpiadoje pirmą kartą pasirodė net devyni lietuvių kolektyvai: šeši jų dalyvavo čempionų konkursuose. Vilniečių merginų choras "ViVa" (vad. Valerija Skapienė ir Vilija Mažintaitė), pelnė du – aukso ir sidabro – medalius, po aukso medalį parvežė mišrus choras "Bel Canto"(vad. Artūras Dambrauskas), vokaliniai ansambliai "JazzIsland" ir "Mini Jazz" (vad. Artūras Novikas). Po vieną kolektyvą atstovavo Kaunui ir Klaipėdai – Kauno mišrus choras "Kamertonas" (vad. K.Jakeliūnas) grįžo taip pat su aukso medaliu, Klaipėdos Vydūno mokyklos vaikų choras (vad. Arvydas Girdzijauskas) iškovojo du sidabro medalius.

Sėkmingai pasirodė ir atviruose konkursuose dalyvavę, sidabro diplomus pelnę Marijampolės vaikų choras "Želmenėliai" (vad. Valdas Mačiulskas), Lazdijų mišrus choras "Gaustas" (vad. Birutė Vžesniauskienė) ir Ukmergės vokalinis moterų ansamblis "Cantilena" (vad. Birutė Petrikienė). Gražiai šventiniame Baltijos berniukų chorų koncerte pasirodė ir "Ąžuoliuko" choras (vad. Vytautas Miškinis).

Sąrašas ir laimėjimai tikrai įspūdingi, verti šlovės fanfarų ir didelės pagarbos, nes į šią chorų olimpiadą suvažiuoja patys stipriausi pasaulio chorai, karaliaujantys "Interkultur" sudaromų pasaulio reitingų viršūnėse. Ketinimas pasirodyti su jais tose pačiose gretose jau yra didžiulis iššūkis.

Mūsų chorų pelnyti aukso ir sidabro medaliai taškais dar atsilieka nuo pasaulinių čempionų, įsitvirtinusių reitingų viršūnėse, tačiau įvertinant santykį su tokiais konkurentais yra itin džiuginantys. Klausantis olimpiados čempionų titulus pelniusių Pietų Afrikos, Kinijos, Latvijos bei kai kurių Europos šalių chorų dainavimo apima nuostabos jausmas, o juk tai neprofesionalūs chorai.

Tad kauniečių mišraus choro "Kamertonas" iškovotas aukso medalis yra itin didelės vertės. Savo auksiniu pasirodymu kauniečiai choristai garsino ne tik Kauno kultūros centrą "Tautos namai", kuriam priklauso, bet ir savo miestą bei visą Lietuvą, kartu su kitais olimpiadoje garbingai pasirodžiusiais lietuvių chorais.

Belieka palinkėti, kad didelis choristų maksimalizmas neišblėstų ir degtų ilgai, kartu stiprintų susidomėjimą chorais, pritrauktų ne tik paprastų dainininkų, kurie dainuodami chore gali pajusti olimpinės ugnies kaitrą, bet ir valdininkų, primenant jiems, kad olimpiniai medaliai gali garsinti Lietuvą ir Kauną ne tik sporto aikštelėse, bet muzikos scenose. Pagarba jiems turėtų būti tokia pati.

"Kamertono" vadovas K.Jakeliūnas neslepia: dalyvavimą olimpiadoje iš pradžių vertino skeptiškai, bet šiandien neabejoja, kad kauniečių kolektyvas keliaus ir į kitą olimpiadą, 2016-aisiais turinčią vykti Sočyje.

– Kas pastūmėjo važiuoti į Rygą, į tokį išskirtinio lygio konkursą? Juk prieš kelionę apie vėliau patirtus iškilius jausmus tikriausiai nebuvo galvojama. Juolab kad tai ne pigus malonumas.

– Kai toks renginys vyksta, galima sakyti, panosėje, nenuvažiuoti į jį būtų nedovanotina. Būtina vykti į tokius renginius. Nors pradžioje į tą kelionę žiūrėjau skeptiškai. Tačiau įsigilinus nuostatos pasikeitė, o pabuvus renginyje tiek man, tiek choristams kilo noras vykti ir į kitą olimpiadą, kuri numatyta 2016 m. Sočyje. Tiesa, viskas remiasi į didelius pinigus – net ir šį kartą dalis choristų negalėjo vykti dėl finansinių problemų.

– Kokie buvo lūkesčiai prieš konkursą? Kokios mintys užplūdo po pasirodymo palikus sceną?

– Lūkesčiai buvo ne tokie ir dideli. Prieš išvykstant buvo visokių sunkumų, organizacinių problemų. Bet norėjosi surinkti balus, lemiančius aukso medalius. Nors scenoje buvo užvaldęs didžiulis atsakomybės jausmas, jaudulys, baigus programą jausmas buvo gan geras. Konkursuose esame dalyvavę jau gana nemažai ir pirmų vietų esame ragavę, ir aukso medalių, esame laimėję pirmą vietą ir Latvijoje, kur chorinė kultūra yra labai aukšto lygio, tačiau tokio masto renginyje choras dalyvavo pirmą kartą. Buvo daug jaudulio, kuris kilo ir per pasirodymą. Po dainavimo apie auksą negalvojau. Tačiau kai pradėjo skelbti rezultatus, buvo džiugu laukti savo eilės skelbiant chorų rezultatus kylančia kryptimi. Ir pagaliau auksiniai 82,63 balai – mūsų! Iš tikrųjų pasijutau kaip tikrose olimpinėse žaidynėse, kai atsistoji ant pakylos ir tau užkabina medalį, įteikia diplomą, fotografuoja, visa minia ploja – jausmas yra fantastiškas. Šiaip kituose konkursuose paskelbus laimėjimą ateini, paduoda popierių, paspaudžia ranką, ir viso gero. Čia supratau, kaip jaučiasi sportininkas, laimėjęs medalį. Emocijos po konkurso buvo įvairios, bet geros ir stiprios. Nors iš tikrųjų buvo sunku – dainavome mirtininkų grupėje, kaip ją įsivardijome, nes buvome kartu su latviais, kitais stipriais chorais. Yra didžiulis skirtumas tarp mūsų mėgėjų chorų ir latvių mėgėjų – nėra ką lyginti. Latvių mėgėjų chorai yra aukščiausio lygio – konkuruoti su jais labai sunku.

– Ką duoda dalyvavimas tokiame renginyje pačiam chorui?

– Pats geriausias tokio renginio rezultatas – labai stiprūs patirti jausmai. Grįžtant tarpusavyje kalbėjomės: važiuojame į Sočį, kad vėl patirtume tą gerą jausmą. Ir pasiruošimas konkursui buvo labai vertingas. Juk tik antrą kartą savo veiklos biografijoje dainuojame konkurse atmintinai. Taip dainavome todėl, kad nesame turtingi – tokiame konkurse leidžiama dainuoti tik iš originalių gaidų. Vien tik mūsų programoje dainuoto Franciso Poulenco kūrinio originalios gaidos choristui kainuoja 9 svarus sterlingus (apie 39 litus). O visam chorui? Belieka mokytis atmintinai. Į tokius konkursus visų pirma važiuojama pasirodyti, užmegzti pažinčių. Ir šiame konkurse gavau daug vizitinių kortelių, sulaukiau kvietimų atvykti į konkursus įvairiuose miestuose.

– Ar užsimezgė tarptautinės pažintys tarp choristų?

– Daug buvo bendraujama su kitais chorais, rikiuojantis šventinei eisenai. Įvairių šalių choristai pradėjo dalyti vieni kitiems atributiką. Mes savo atributikos neturėjome, išskyrus nuo dainų švenčių atsivežtas vėliavėles su Lietuvos trispalve vienoje ir Kauno herbu kitoje pusėje. Tad puolėme ant jų rašyti savo choro interneto adresą ir dalyti jas kitų chorų dalyviams. Paskui matome – eina Nigerijos, kiti chorai su Lietuvos vėliavėle. Puiku! Gal tos tolimos šalys sužinos, kas yra Lietuva, gal kai kurioms jų ir su Latvija buvo pirmoji pažintis. Buvo ir paradoksų. Einant girdime – mums skanduoja "Viva Espania". Pasirodo, kažką suklaidino Kauno vėliava, panaši į Ispanijos vėliavą, kurioje šalies herbas geltoname fone, apsuptame raudonų juostų viršuje ir apačioje, o kauniškėje puikuojasi jautis, taip artimas ispanų bulių kautynėms, raudoname fone, apsuptame geltonų juostų.

– Kokios mintys ateina atslūgus emocijoms, kaip jos formuoja ateities planus?

– Bet kuriuo atveju mintys skatina nesustoti. Net ir nesėkmės atveju jos verčia keltis ir siekti daugiau. Dar labiau norisi kilti aukštyn po pasiekto laimėjimo. Auksinis medalis ypač stipriai motyvuoja. Jei galime pakilti į tokį lygmenį, tai gal galime siekti, kad olimpinėse žaidynėse grotų ir Lietuvos himną? Uždaryme himnai grojami tik čempionams – aukso medalininkams, surinkusiems daugiausia balų. Aišku, tokios mintys kol kas visiškai nerealios, bet aš maksimalistas, todėl manau, kad galima apie tai svajoti. Dabartinis tikslas – važiuoti į Sočį ir priartėti prie čempionų. Viskas gali tapti realybe, jei turėsi tikslą ir jo sieksi.