Atradimas – kitapus kadro slypintys lobiai

Projekto sumanytojai dirigentas Ričardas Šumila ir režisierius Audrius Stonys teigia, kad "Muzika kaip kinas" jiems ypač brangus įvairiais aspektais. Juk, visų pirma, lietuviški, ypač senieji, filmai vieniems kelia nostalgiją, kitiems tai yra tiesiog istorija, treti juos žiūrėdami atranda naujas lietuviško etnoso spalvas. O kur dar tas svarbus faktas, kad kone visa muzika, skambanti projekte "Muzika kaip kinas", buvo prikelta gyvenimui iš įrašų, nes didžioji dalis natų – dingusios.

Ilgai reikėtų vardyti ir atlikėjus, dalyvaujančius šioje muzikos ir kino sintezėje. Tai Jaunimo simfoninis orkestras (vadovas R.Šumila), choras "Aidija" (vadovas R.Gražinis), saksofonininkas Petras Vyšniauskas, dainininkai Lina Dambrauskaitė, Šarūnas Šapalas, Monika Liubinaitė, kanklininkė Aistė Bružaitė, akordeonistas Nerijus Bakula, džiazo muzikantų grupė.

Šiltus jausmus "Muzika kaip kinas" kelia ne tik projekto rengėjams, bet ir patiems atlikėjams ir klausytojams, jau girdėjusiems gyvai skambančią lietuviško kino muzikos klasiką.

Apie projektą "Muzika kaip kinas" kalbamės su šio projekto branduoliu – dirigentu Ričardu Šumila (R.Š.), režisieriumi A.Stoniu (A.S.), saksofonininku P.Vyšniausku (P.V.).

– Kas davė impulsą atsirasti tokiam ir originaliam ir, sakytume, nelengvam projektui "Muzika kaip kinas"?

R.Š.: Iš pradžių buvo abstraktus noras ką nors daryti su kino muzika apskritai – jungti ją su vaizdais ar kino ištraukomis. Kai pradėjome ieškoti, pamatėme, kad lietuviškos kino muzikos yra labai daug, galima sakyti, ištisi lobynai, ir ji be galo nuostabi. Labai norėjosi tą muziką iškelti į viešumą – juk jos koncertinis variantas niekada taip ir neskambėjo. Tad projekto "Muzika kaip kinas" tikslas buvo prisiminti ir atgaivinti lietuviško kino klasikos muziką.

– Su kokias atradimais ar sunkumais susidūrėte rengdami šį projektą?

Eduardas Balsys, Vytautas Barkauskas, Anatolijus Šenderovas, Giedrius Kuprevičius ir kiti. Pats tikrai nežinojau, kad jie tiek daug kūrė kinui.

A.S.: Yra filmai, kuriuos galima pavadinti mūsų kartos dokumentais. Žinoma, kinas nėra vien tik istorija, vien tik aktoriai, vien tik vaizdas. Tačiau muzika dažnai lieka antrame plane, ji užgožiama pačios pasakojamos istorijos. Šiuo atveju į pirmą planą mes pabandėme iškelti būtent ją. Ir, tiesą sakant, šis procesas mums visiems buvo kupinas didelių atradimų. Pirmiausia pamatėme, kad visa ta muzika nėra vien tik šiaip kūriniai, kurie užpildo tuščias vietas, – juk dažnai galvojama, kad muzika kine reikalinga tam, kad pastiprintų dramatinę liniją, paremtų, pailiustruotų. Atradome, kad ji gali būti savarankiška, kartais gali pasakyti daugiau nei vaizdas ar pati istorija. Lietuviško kino muzika buvo kuriama ne šiaip sau kaip koks garso takelis, bet pačių didžiausių, pačių talentingiausių mūsų kompozitorių. Tad vienas mūsų uždavinių ir buvo parodyti, kad tie kūriniai yra ne pagalbinė kino priemonė, o savyje turi jėgos skambėti savarankiškai, jie yra labai vertingi patys savaime. Manau, kitiems bus labai įdomu atrasti, kad ten, už kadro, antrame plane, glūdėjo didžiulis dar neatrastas klodas.

R.Š.: Kai pradėjome gilintis, pamatėme, kad kompozitoriai, kurie kūrė lietuviškam kinui, buvo tie patys didieji kompozitoriai, kuriuos mes žinome kaip klasikinės muzikos kūrėjus – pavyzdžiui, Eduardas Balsys, Vytautas Barkauskas, Anatolijus Šenderovas, Giedrius Kuprevičius ir kiti. Ir pats tikrai nežinojau, kad jie tiek daug kūrė kinui. O įdomiausia, kad jų stilistinis braižas – tai, kaip jie komponuoja klasikinius kūrinius, – ryškus ir kino muzikoje.

– Kokiais kriterijais rėmėtės atsirinkdami muziką iš kino filmų?

R.Š.: Labai aiškių kriterijų nusistatę nebuvome. Tiesiog žiūrėdamas daug filmų atsirinkau garso takelius, kurie man paliko didžiausią įspūdį. Pasidariau didelį sąrašą. Tada jau rinkomės kartu su A.Stoniu, atsižvelgdami ir į patį filmą, – buvo svarbu, kad jis būtų palikęs svarų indėlį Lietuvos kino kontekste.