Apie partizanų vadą Alfonsą, kurį vertino ne tik J. Lukša

Pirmas Žiemkelio miško Zapyškio apylinkėse partizanų vadas Alfonsas Arlauskas žuvo vos sulaukęs dvidešimties. Šio drąsaus vaikino trumpa, bet ryžtinga kova su okupantais aidi iki šių dienų.

Elenos iniciatyva

Pagaliau nustota partizanus vadinti sovietmečiu bruktu banditų vardu, pradėta suvokti ir vertinti jų pasiaukojančią kovą, jos įtaką disidentų veiklai, Sąjūdžio gimimui, nepriklausomybės atkūrimui.

Pačiame rudens įkarštyje Žiemkelio miško vietos gyventojų vadinamoje Karvialupio aikštelėje, prie žvyrkelio, vedančio iš Višakio Rūdos ir kitų artimų vietovių į Kauną, radosi nedidelis akmeninis paminkliukas. Jame iškaltas Vytis ir A.Arlauską primenantis tekstas.

"Alfonsas vaikščiojo šiais miško takais, jame kovėsi ir žuvo. Tai pirmas mūsų apylinkių partizanų vadas. Tiesa, jo pavardė drauge su kitų partizanų pavardėmis įrašyta jų žūties vietoje, Žiemkelio miške pastatytame paminkle, tačiau aš nusprendžiau pagerbti šio jauno partizanų vado atminimą atskirai", – paaiškino paminklinio akmens Karvialupio aikštelėje atsiradimo priežastį netoli jo pastatymo vietos gyvenanti žinoma kraštotyrininkė ir tautodailininkė Elena Krušinskaitė. Stovėdama prie pačios nupirkto ir įprasminto paminklinio akmens, Elena dėkojo Kazlų Rūdos urėdijai, padėjusiai sutvarkyti aikštelę, ir Kauno karininkų ramovės viršininkui mjr. Donatui Mazurkevičiui, su keliais kariais talkinusiam pastatant atminimo akmenį.

A.Mitkaus įtaka

Tai kas gi buvo tas jaunasis partizanų vadas, kurį iki šiol taip gerbia vietos gyventojai? "Ot, sunkūs laikai buvo… Ot, sunkūs..." – dūsavo 90 metų slenkstį perkopusi Marijona Arlauskaitė-Alubauskienė, paprašyta prisiminti Suvalkijos partizanų Geležinio Vilko kuopos vadą ir kartu jos brolį Alfonsą Arlauską, žuvusį 1945 m. vasario 26-ąją Žiemkelio mūšyje.

Ilgakiemyje gyvenanti Marijona pirmiausia priminė, kad brolis rengėsi tapti ūkininku. Mat ji su broliais Antanu ir Alfonsu išaugo Garliavos valsčiaus Pagirių viensėdyje, kuriame ūkininkavo jų tėvai. Ūkyje atsiskleidė Alfonso darbštumas, sumanumas, pomėgis sodinti medžius. Tačiau ne tai, o greičiausiai Garliavos mokyklos, kurioje mokėsi Alfonsas, mokytojas, šaulių būrio vadas Adomas Mitkus ir jo patriotizmas lėmė svarbiausią Alfonso gyvenimo pasirinkimą. Be to, ir paties moksleivio šeimoje senelis Motiejus Arlauskas paliko puikų pavyzdį – lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu slapta gabeno lietuviškas knygas ir maldaknyges iš Prūsijos.

Pasak A.Arlausko ir jo vadovaujamos Geležinio Vilko kuopos partizanų veiklą tyrinėjusio istoriko Vykinto Vaitkevičiaus, jam talkinusių Antano Dagilio, Antano Danieliaus, Sigito Imbraso, Elenos Krušinskaitės, Vytauto Mitkaus, Aistės Petrauskienės, Ingos Stepukonienės, Lietuvą antrą kartą okupavus sovietams, gražiame Arlauskų ūkyje pradėjo lankytis Adolfo bendraminčiai: patriotiškai nusiteikę Antanas, Juozas ir Viktoras Kasparavičiai, Antanas Pocevičius, Anupras Pušinskas ir kiti vaikinai iš aplinkinių kaimų.

NKVD kerštas

Pasak M.Arlauskaitės-Alubauskienės, anuomet jau krimtusios Kaune medicinos mokslus, Arlauskų mūrinio tvarto palėpėje Alfonsas su draugais klausydavosi užsienio radijo pranešimų, kalbėdavosi jiems rūpima pasipriešinimo sovietinei okupacijai tema. A.Arlauskas su bendraminčiais 1944 m. spalį įkūrė pogrindžio organizaciją "Lietuvos Tėvynės aukuras" su vadaviete Alfonso kaimyno J.Nickaus sodyboje, kur atsigabentu rotatoriumi buvo dauginami pogrindžio organizacijos atsišaukimai ir Lietuvos laisvės armijos biuleteniai.

Pasak Alfonso Arlausko pusbrolio Antano Dagilio, gyvenančio Ringauduose, prasidėjus jaunų vyrų mobilizacijai į sovietų armiją, broliai retai pasirodydavo namuose, kitur slėpė ir įvairiais būdais gaunamus šautuvus, šaudmenis, dauginimo įrangą. 1944 m. gruodžio 24-ąją, Kūčių pavakarę, apie 17 val., Arlauskų sodybą užgriuvo devynių asmenų operatyvinė NKVD darbuotojų grupė, vadovaujama pulkininko Smirnovo ir papulkininkio Aleksandro Bažanovo. Tačiau nieko įtartino – ieškoto rotatoriaus, spausdinimo mašinėlės ir paties antisovietine veikla kaltinto Alfonso namuose nerado. Tuomet suėmė jo tėvą ir kaimyną J.Nickų, liepė jiems lipti į sunkvežimį, bet tuo metu, kaip rašoma SSRS ir sovietinės Lietuvos saugumo liaudies komisarams Sergejui Kruglovui ir Juozui Bartašiūnui skirtoje ataskaitoje, trenkė pasislėpusių partizanų kulkosvaidžių serijos. A.Bažanovas buvo nukautas (palaidotas Kauno karių kapinėse), vienas eilinis sužeistas. A.Arlausko tėvas ir kaimynas, raginamas iš už avilio sode šaudžiusio Alfonso, pabėgo iš sunkvežimio, o už sodybos klojimo nurėpliojęs vienas enkavėdistas pradėjo leisti raketas, kviesdamas pagalbą.

Pagalba atskubėjo netrukus – 20 kareivių glėbiais nešė iš klojimo į tvartus, trobą šiaudus… Alfonas su partizanais, pasitraukęs į Pagirių miško palaukę, matė liepsnose skęstančią tėviškę. (NKVD ataskaitoje apie tai neužsimenama.)

V.Balsys įvykdė užduotį

Alfonsas sužinojo, kad namiškiai liko sveiki ir sėkmingai slapstėsi pas gimines, o jo namais tapo miškas. Beje, brolis Antanas irgi atėjo į mišką. Po poros savaičių Pabartupyje, nuošalioje eigulio Jono Palukaičio sodyboje, partizanai savo vadu išsirinko jauną, ryžtingą, veiklų leitenantą Alfonsą Arlauską ir įkūrė Suvalkijos Geležinio Vilko štabą. Pijus Krušinskas, Alfonso artima draugė Stasė Stulginskaitė ir Gediminas Palukaitis tapo pirmaisiais ryšininkais. Visi prisiekė ginti gyventojus nuo trėmimų, sovietų kareivių smurto ir kelti Lietuvą į kovą.

Netoli Krušinskų kaimo Krušinskų sodybos Alfonso vadovaujami partizanai iš nuleistų eglių pasistatė žeminę ir rąstų namelį štabui. Beveik visa viena iš pirmųjų partizanų stovyklų buvo žemės paviršiuje, apkasta sniegu. Po įvykdytų operacijų vyrai, kurių gretos vis gausėjo, sėkmingai grįždavo iš pradžių į šią, o vėliau – ir į kitas miške įrengtas stovyklas.

Pasak Vytauto Balsio, ankstų 1946 m. vasario 26-osios rytą jis su Juozu Misevičiumi ir Kaziu Bieliausku atėjo į pagrindinę A.Arlausko stovyklavietę Žiemkelio miške. V.Balsys įteikė A.Arlauskui Jono Misevičiaus, kuris vadovavo partizanų būriui netoli Ežerėlio, laišką dėl kovotojų grupių susijungimo. Atlikęs užduotį, V.Balsys išėjo į kitą A.Arlausko stovyklavietę, įrengtą beveik už poros kilometrų. Joje buvo įsikūręs Girininkų ir Pažėrų partizanų būrys. Ten jis norėjo pasimatyti su vyresniais savo draugais Viktoru Liktoraičiu ir Petru Morkūnu.

Žuvo, atėjęs gelbėti

"Kai pasiekiau tą stovyklą, – pasakojo Vytautas Balsys, – prie nedidelio jos namuko degė laužas, vienas iš partizanų, matyt, virė ant ugnies pusryčius. Aš užėjau į namuką susitikti su bičiuliais ir tada prasidėjo pragaras – buvome netikėtai užklupti jaunų rusų kareivių, kurie, gulėdami sniege, šaudė į mūsų pusę, šaukdami "uraaaa!" Kiek buvo puolančiųjų? Gal pusšimtis, gal daugiau, bet tikrai ne šimtas. Šioje stovykloje netikėtai užklupti kelios dešimtys partizanų ir aš kartu su jais griebėme į rankas ginklus.

Pirmieji per siauras namelio duris iššoko mano draugai Viktoras ir Petras, ir iškart žuvo nuo priešo kulkų. Aš, nusikabinęs namelio viduje nuo sienos šautuvą, taip pat staigiai puoliau pro duris ir kritau šalia jau žuvusių draugų. Man pavyko gyvam nušliaužti iki kelmo, kuris tapo mano priedanga atsišaudymui ir laikinu prieglobsčiu – buvau sužeistas į koją ir dubenį. Kautynės buvo kietos ir ilgos. Jose žuvo, kaip vėliau paaiškėjo, šešiolika kovotojų ir pats dalinio vadas A.Arlauskas, atskubėjęs į pagalbą drauge su Digrių partizanų būriu. Mūšis baigėsi apie 15 val. Rusai, matyt, išsigando artėjančios tamsos ir stovyklos neužėmė", – pasakojo V.Balsys.

Partizanus palaidojo slapta

A.Arlausko sesuo Marijona yra išsaugojusi užrašytus kitų, likusių kautynėse gyvų partizanų prisiminimus. Štai vienas iš prisiminimų autorių, kurio pavardė kažkodėl liko nežinoma, teigė, kad rusų kareiviai suvarytus iš aplinkinių kaimų gyventojus privertė rišti iš eglišakių neštuvus ir juose rogėmis vežti rusų žuvusiuosius prie sunkvežimio – lavonų buvo prikrauta beveik pilnas sunkvežimis. Likę gyvi rusų kareiviai užklojo juos brezentu ir išvažiavo.

"Kai rusai pagaliau pasitraukė iš kautynių vietos, aš dar ilgai gulėjau sužeistas už kelmo. Pasirodę partizanai surinko savo žuvusiuosius ir rogėmis išvežė laidoti, o aš buvau nuvežtas į J.Misevičiaus bunkerį", – pasakojo V.Balsys.

Užrašytuose Zenono Mitkaus iš I Girininkų kaimo prisiminimuose teigiama, kad žuvusius partizanus norėta palaidoti už Macijauskų kaimo, Smėlio kalneliuose, tačiau dėl gilaus sniego ir liksiančių jame pėdsakų šio sumanymo buvo atsisakyta – partizanai buvo slaptai palaidoti už kilometro nuo mūšio vietos, Šališkių girininkijos 5-ajame kvartale, eigulio Juozo Laurinavičiaus apeigoje. Vadas buvo palaidotas atskirame kape, tačiau kauburėliai buvo supilti visiems palaidotiesiems.

Įamžino vado atminimą

1947 m. Tauro apygardoje įkūrus Birutės rinktinę, vienai iš trijų kuopų buvo suteiktas A.Arlausko vardas. Atrodo, kad taip pasielgti pasiūlė pats rinktinės vadas Juozas Lukša. Sovietmečiu, 1958 ar 1959 m., trys miško darbininkai aptvėrė jiems parodytą, matyt, partizanų ryšininkų ir rėmėjų prižiūrėtą kovotojų palaidojimo plotą, pastatė ten eglinį kryžių.

A.Arlausko tėvai netrukus ryžosi slaptai sūnaus palaikų perlaidojimo operacijai – dėl to tarėsi su eiguliu, kapinių vedėju, kunigu, giminaičiais. Kaip knygoje "Gyvenimas be stebuklų" rašo A.Dagilis, gavę sutikimus, Alfonso tėvai nuvažiavo į mišką vienkinkiu vežimaičiu, išsikasė sūnaus kaulus, suvyniojo juos į drobulę ir, parsivežę namo, sudėjo į nedidelį karstelį. Sūnaus palaikus su karsteliu užklojo šiaudais ir išvažiavo vežimu į Garliavos bažnyčios zakristijono Ivanausko sodybos kiemą. Namo mansardoje gyvenęs ilgametis klebonas Pranciškus Leonas vakaro tamsoje pašventino vežime, po šiaudais, buvusį karstelį. Be garso raudantys tėvai nesustabdyti pravažiavo pro Garliavos stribyną – pratizanai jau nebekėlė jiems grėsmės. Alfonsą palaidojo Jonučių kapinėse, šalia giminaičių. Keista, kad iki šiol kapavietėje nėra jokio tai liudijančio ženklo.

Žiemkelio kautynėse žuvusių A.Arlausko bendražygių palaikai 1989 m. spalį buvo perkelti į karstus ir pašarvoti Augustino Blockio – vienas iš perlaidojamųjų buvo jo brolis – namuose, II Girininkuose. Žuvusieji buvo perlaidoti į Veiverių Skausmo kalnelį.

Menamoje Žiemkelio kautynių vietoje, durpyno vakariniame pakraštyje, šiose kautynėse dalyvavusio Vytauto Balsio ir Ežerėlio girininko pavaduotojo Vytauto Sinkevčiaus pastangomis partizanų atminimui buvo pastatytas akmuo. Šią ir kitas su partizanų kovomis ir žūtimis susijusias vietas lanko ir prižiūri buvęs I Girininkų gyventojas Vytautas Mitkus.

Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijoje šiuo metu vyksta kario-savanorio statuso suteikimo Alfonsui Arlauskui procedūra.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Tik po 30 metu

Tik po 30 metu portretas
Nepriklausomybės ....apsivaleme ir atiduodame pagarba partizanams. Ačiū Dievui.

Zelemunčikas

Zelemunčikas portretas
Kauno rajono Dangstytės kaimas,esantis tarp Vainatrakio,Margininkų,Dvylikių,sovietmečiu buvo vadinamas 2-aisiais Girininkais.

Zelemunčikas

Zelemunčikas portretas
Labai gera idėja,pažymėti partizanų žuvimo vietas.Dar prisimenu brolių Štriupkų(vardų nepamenu žinau kad baigė gimnaziją,nes buvau radęs baigimo pažymėjimus stikliniame butelyje) iš Dangstytės kaimo Kauno rajone,apytiksles žuvimo vietas.Vaikas būdamas buvau apie 500 metrų nuo vietos,kur 3 partizanai žuvo,nukovę apie 20 NKVD-ešnikų.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių