Apie mumyse miegantį monstrą

Išėjus iš naujausio "Auros" šokio spektaklio "Monstras" mintys nevalingai kartoja vienintelį žodį "pulsas". Su prancūzais choreografu Samueliu Mathieu ir kompozitoriumi Maxime'u Denuc kurtame pastatyme judesių ir ritmo kalba pasakojama apie kiekviename iš mūsų miegančio monstro – žiaurumo – pabudimą.

Suasmenintas blogis

"Monstre" šoka "Auros" teatro ir kompanijos "Cie Samuel Mathieu" šokėjai: Alejandro Flores Mora, Anna Karen Flores Huesca, Haruka Suzuki, Gintarė Marija Ščavinskaitė, Laura Witzleben, Lionel Begue, Love Hellgren, Marie Urvoy, Paulius Prievelis. Šiuo kūrybiniu projektu siekiama užmegzti gilesnį tarpkultūrinį dialogą tarp Lietuvos ir Prancūzijos šiuolaikinio šokio kūrėjų.

Spektaklyje tarptautiniu kontekstu tyrinėjami priespaudos palikti pėdsakai – it neišdildomi randai, gal todėl šokis tampa fiziškai itin energingas. Scenoje nėra nieko daugiau, tik paprastais laisvais drabužiais vilkintys šokėjai – tarsi jų pasirodymas būtų dar viena kasdienė repeticija. Todėl tarp šokėjų ir jų kuriamų personažų norisi dėti lygybės ženklą. Tai, kad šokis papildytas pačių šokančiųjų asmenine patirtimi, akcentuojama ir renginio aprašyme, o po žiaurių teroro išpuolių Paryžiuje "Monstras" įgauna dar ir papildomų reikšmių.

Žiaurumo tema tapo itin populiari šį Lietuvos teatrų sezoną. Neseniai Kaune gastrolių metu parodytas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis "Didis blogis" taip pat kalba apie žmonijos sužvėrėjimą karo, priespaudos temų kontekste. Tačiau formos atžvilgiu tai visiškai skirtingi spektakliai: dramatiniame "Didžiajame blogyje" dominuoja žodis, antiliteratūriniame "Monstre" – kūno kalba. Nors pastarajame scenoje ir pasigirsta vienos šokėjos monologas anglų kalba, norint suprasti, kas scenoje yra vaizduojama, reikia šifruoti judesių reikšmes. Tiesa, kartais judesių ir kūnų kompozicijos yra pernelyg abstrakčios ir prasmė pasimeta. Vis dėlto pavyksta užčiuopti spektaklio pulsą, kai tekančiu krauju virsta žiaurumo koncepcija.

O tvinksnių šokyje ypač daug. Juos sukuria muzika – besikartojantis elektroninės muzikos ritmas, vis apaugantis naujais triukšmingais sluoksniais. Tvinksėjimas stiprėja, prisipildo destruktyvios energijos, leisdamas žiūrovams pajusti šią kolektyvinėje pasąmonėje snaudžiančią patirtį.

Pirmapradis žvėriškumas

Žiaurumo naratyvas kuriamas per visų dėmenų – muzikos, apšvietimo, choreografijos kontrastą. Spektaklis prasideda visiškai sceną ir žiūrovų salę panardinus tamsoje, ir tik vėliau išryškėja visiškoje tyloje šokančių pirmųjų šokėjų pora.

Šviesos-tamsos, triukšmo-tylos opozicijos naudojamos ir toliau. Priešpriešą galima įžvelgti ir šokėjų tarpusavio santykiuose. Vieni jų šoka kartu vienas kitą liesdami, kiti išlieka individualiomis "kraujo" dalelėmis. Šokis prasideda iš lėto ir vis greitėja, po vieną į jį įsilieja visi šokėjai, virsdami greitu ritmu besisukančia spirale, jeigu į juos pažvelgtume iš viršaus. Neatlaikydami stiprios inercijos jie išsilaksto į šonus. Viskas nurimsta, ir vėl iš naujo, kol galiausiai lieka tik viena šokėja, it koks branduolys, žvėriškumo pirminis šaltinis.

Taikliai pasirinktas kontrasto principas leidžia išryškėti esminiam žiaurumo bruožui – agresijai. Stebint šokį kyla klausimas – ar ši savybė yra įgimta ar įgyjama, esant tam tikroms sąlygoms? Vienareikšmio atsakymo scenoje nepateikiama. Kartais atrodo, kad fizinis kontaktas tarp kai kurių šokėjų lyg ir siūlo atsakymą – antrąjį variantą. Kolektyvinis šokis apeliuoja į pirmąjį, kai agresyvumo yra paveikti visi vienodai, taip sudarantys kažkokį vientisą organizmą – monstrą, toks yra ir spektaklio pavadinimas.