Akvarelės meistras: svarbiausia – turėti, ką pasakyti

Atviras pokalbis su vienu žymiausių Lietuvos akvarelės meistrų, dailės pedagogu Osvaldu Jablonskiu, apie meistrystės paslaptis ir kliūtis kūrybai.

Erdvė, kur gimsta spalvos

Susitikimų būna įvairių: vieni jų – netikėti, kiti – kruopščiai planuojami, džiugūs ar, galbūt, privalomi. Apsilankymas vieno ryškiausių akvarelės meistrų Lietuvoje Osvaldo Jablonskio namuose – įkvepiantis, paliekantis neišdildomą įspūdį. Tai vienas iš tų įvykių, kuriuos žodžiais apibūdinti sunku, bet kurie palieką pėdsaką visam laikui.

Susiklosčius palankioms aplinkybėms kelias valandas praleisti su žmogumi – autoritetu, apdovanotu fenomenalia klausa spalvai, kuris it muzikas išgirsta mažiausius jos virpesius, žmogumi, kurio kūriniai jau palikę pėdsaką meno istorijoje, kurio vidinis pasaulis turtingas atsiminimų, patirčių, gyvenimo tiesų, – tai turbūt įmanoma tik palytėjus aukštesnei jėgai.

Nedideliame kambaryje, kuriame dailininkas šiuo metu lieja akvareles, atmosfera sklidina nostalgijos: pro langus atsiveria vaizdas į vidinį Senamiesčio kiemelį, ant palangės – ištisus metus žaliuojančios gėlės, kambario centre – laiko palytėtas krėslas. Į jį menininkas ir prisėda, paklodamas baltą lapą ant priešais esančio stalo.

Kairėje, ant nedidutės spintelės, tvarkingai padėta akvarelė, ant sienos – lentyna, kurioje patogiai įsitaisę teptukai laukia, kol menininkas grakščiu rankos judesiu išsirinks vieną. Dešinėje – krūva jau nulietų kūrinių, knygos. Kiekviena kambario detalė svarbi, ji darniai įsilieja į bendrą atmosferą ir pasakoja savą istoriją.

Sluoksnių galia

"Ežero gatvėj atsiradau, o po to gyvenau prie gelžkelio, tarp lietuvių ir žydų kapinynų", – pokalbį O.Jablonskis pradeda nuo atsiminimų apie gimtinę – Telšius.

Iš čia – ir pagrindiniai dailininko kūrybos motyvai: mediniai tilteliai, bažnyčios, trobos, bekraščiai laukai. Menininkas žavisi medine architektūra, jos unikalumu. Ieškodamas motyvų savo akvarelėms, yra apkeliavęs visą Lietuvą.

Kai kuriuose O.Jablonskio kūriniuose įamžinta medinė architektūra – tarsi iškvepianti paskutinį kartą, nes nesustabdomai bėgant laikui realioje vietoje ji sunyksta, išlieka tik popieriaus lape.

Akvareles kūrėjas pradeda nuo piešinio, kruopščiai atkartodamas pasirinktą motyvą pieštuku, o grįžęs į dirbtuves įamžina jį spalva. Prakalbus apie spalvą O.Jablonskis atviras: "Darbuose yra šiek tiek Rytų įtakos, galų gale, ir Prancūzijos įtakos, ypač Paulio Cezanne'o, kurio dirbtuvėse teko lankytis. Buvau pritrenktas, kaip jis lieja akvareles! Liedavo tik tai, ką žinojo. Ir aš jau paskutiniu metu lieju tik tai, ką žinau, o ko nežinau, tą palieku."

O.Jablonskio kūrinių kolorite visiškai nėra juodos spalvos, kuri siekiant darbo daugiasluoksniškumo, pradangintų trapius spalvų persidengimus. Kurdamas paveikslą menininkas lieja du ar tris sluoksnius, kol išgauna magišką motyvo ir spalvų dermę.

Paklaustas, kas svarbiau: ar pasirinktas motyvas, ar jo išpildymas spalvomis, dailininkas nedaugžodžiauja: "Nesakyčiau, kad motyvas reikšmingesnis už spalvą ar atvirkščiai. Jie lygiaverčiai. Esi laisvas pasirinkti spalvas ir motyvus, juos transformuoti. Svarbiau labai stipriai pergalvoti kompoziciją. Kai sutvarkai eskizus, tada jau gali dirbti".

Meistrystės paslaptis

O.Jablonskis pasidalija patirtimi: ne visada net sutvarkius darbo kompoziciją iš karto pavyksta išlieti spalvas. Kartais tenka sugadinti keletą popieriaus lakštų, kol suranda tinkamus spalvinius sprendimus.

Kūrėjo patirtis, sukaupta per daugybę metų, leidžia akvarelei panaudoti ir kiek netradicines medžiagas, tokias kaip pusiau gruntuota drobė (panaši į knygos viršelį), kurią techniškai paruošti akvarelei labai sudėtinga.

Dailininkas dirba išskirtinai tik klasikine, sausa akvarelės technika – ją įvaldyti reikia daug laiko ir kūriniai gimsta kiek lėčiau nei liejant akvarelę ant šlapio popieriaus lapo. Tačiau aiškus motyvo pavaizdavimas, skaidrus spalvų persidengimas, pripildantis kūrinį paslapties, minkštas kontrastingumas, leidžiantis klaidžioti po darbą, neužkliūnant už aštrių spalvingų dėmių, – visa tai  verta liejant praleistų valandų.

Į pokalbį įsijungusi maestro žmona Alė Baliūnaitė papildo: "Tapant aliejiniais dažais sluoksnių galima dėti kiek tik nori, o dirbant tokia technika kaip Osvaldas, reikia apgalvoti kiekvieną potėpį. To pakartoti negali niekas".

Dailininką galime priskirti ne tik prie geriausių Lietuvos, bet ir pasaulio akvarelistų, tokių kaip prancūzas P.Cezanne'as, anglas Williamas Turneris, olandas Johanas Jongkindas.

Kaip prabilti žiūrovui?

Prakalbus apie dėstytojavimo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete metus, menininkas turi aiškią nuomonę: "Mažėja akademinio piešimo, ne visi studentai spėja pasiruošti ir gerai išmokti piešti."

Būtent nesugebėjimas "valdyti piešinį" yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl kai kurių dailininkų darbai neįtikina, nepasiekia širdies. Žinoma, yra ir tokių kūrėjų, kurie puikiai piešia, tačiau į darbą neįdeda savo širdies. Tai esą dar kita problema: mene nebelieka meno, o tik sausas realybės pakartojimas.

Šiomis temomis galima filosofuoti daug ir kiekvienas žmogus atras savo atsakymą, kada kūrinys pradeda kalbėtis su žiūrovu, o kada žiūrėdamas į techniškai puikiai atliktą darbą, bandydamas jį pajausti gali jame pražiūrėti skylę.

Kad kūrinys pavyktų, reikia pradėti nuo tokių žemiškų dalykų, kaip darbo priemonės. "Galima virtuvėj paišyti. Akvarelę lieti kur tik nori, aš ant grindų liedavau akvarelę. O teptukai tai reikalingi. Iš pradžių vieno užteko, o dabar jau reikia daugiau", – nusijuokia dailininkas.

Žinoma, menininkui turėti savo erdvę kūrybai, kurioje galėtų dirbti netrukdomas – labai svarbu, bet tai nesąs svarbiausias dalykas. Svarbiausia – turėti, ką pasakyti žiūrovui, per kūrinį užmegzti dialogą, palikti erdvės jo mintims.

"Jeigu ne žmona, nežinau, kaip čia būtų. Vienam jei reikėtų gyventi, nebūtų lengva", – anot maestro, menininkas ir buitis – tarsi du nesuderinami dalykai, kuriuos bandant padalyti po lygiai, kažkuris lieka nuskriaustas. Kuriančiam žmogui reikia erdvės, kad galėtų išeiti ir sugrįžti, jam reikia nepriklausomybės, kad išreištų savo individualumą, o labiausiai reikia laisvės – kad galėtų sekti paskui savo pašaukimą.

Atsisveikinus su menininku lieka neišdildomas įspūdis, kad dvi valandos, praleistos didžios asmenybės draugijoje, gali įkvėpti pačiam gyvenimui. Atidžiau stebėti aplinką, žmones, esančius šalia, įvertinti savo patirtį, įsiklausyti į save ir kasdienybėje pastebėti ypatingas akimirkas.