Aktorius A. Gaučas: vietoj ambicijos – smalsumas

Asmenybė, smalsumas, puiki fizinė ir psichologinė forma, idėjos, savas agentas. Tai, regis, pagrindiniai veiksniai, be kurių sunkiai įmanoma gera aktoriaus karjera. Šias tiesas kartu su magistro diplomu iš Londono parsivežė aktorius Andrius Gaučas.

Į Nacionalinio Kauno dramos teatro trupę sugrįžęs aktorius džiaugiasi prestižinėje "East 15 Acting School" Esekso universitete praleistais metais, įgyta patirtimi ir galimybe susitikti su dramos garsenybėmis.

– Kuo išskirtinė mokykla, kurioje mokėtės?

"East 15 Acting School" yra viena iš penkių pačių svarbiausių  mokyklų Didžiojoje Britanijoje, ruošiančių aktorius. Šiaip pastarųjų yra visa galybė. Pats negalėčiau jų visų išvardyti, bet tikrai labai daug. Ten labai svarbūs yra reitingai, nes kuo jie didesni, tuo daugiau stojančiųjų, tuo geresni studentai baigia studijas ir pan. Atrankos vyko čia, Lietuvoje, nes dabar norėdami atrasti daugiau studentų Didžiosios Britanijos mokyklų atstovai važinėja po Europą ir užjūrio valstybes. Taip jie atvažiavo ir į "Menų spaustuvę". Nuėjau į atranką. Buvau pradėjęs studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), bet studijas nutraukiau nebaigęs pirmo kurso, kad galėčiau važiuoti ten. Galbūt tai buvo kiek dramatiškas sprendimas, bet žinojau, kad būtent dabar yra tinkamas laikas, kai aš, kaip aktorius, galiu sau leisti daugiau. Iš prigimties jaučiu didžiulį žinių troškimą. Studijų kaina didžiulė, bet išvažiuoti buvo verta.

– Kaip universitetai ten reitinguojami?

– Didžiojoje Britanijoje yra mokamų studijų sistema, todėl viskas paremta atsiliepimų sistema. Universitetai patys to labai prašo. Yra stebima, per kiek laiko studentas pradeda dirbti. Kuo greičiau jis pradeda dirbti, tuo mokyklos reitingai aukštesni. Labai detaliai stebima, kaip aktorius save reprezentuoja, kokią  techninę bazę turi, kaip greitai dirba, ar daug nori dirbti, kokie buvo jo lūkesčiai įstojus į tą mokyklą ir t.t. Pagal tai ir  reitinguojami universitetai. Ten įsteigta "Drama UK" sistema, reprezentuojanti visas tai organizacijai priklausiančias mokyklas. Kai kurios jų yra po universiteto stogu kaip kad "East 15 Acting School", kurioje aš studijavau. Taip yra, kad kartu gautum išsilavinimą ir ateityje norėtum rašyti disertaciją. Šioje reitingų sistemoje viskas vertinama labai konkrečiai. Pas mus dar nėra tos praktikos, bet Didžiojoje Britanijoje universiteto reitingas yra be galo svarbus. Galima sakyti, biurokratija. O gal tuštybė?! Sunku pasakyti, kaip yra teisingiau. Bet čia atsiranda azartas ir didžiulė konkurencija. Mano kurse buvo 28 žmonės, o stojančiųjų iš viso – net 740. Beprotystė... Jie neslepia tų skaičių, tai yra utopija, kiek žmonių stoja. Nors Londone absoliučiai visos menų studijos yra mokamos. Ir nepigiai.

– Kaip skiriasi pačios vaidybos studijos Anglijoje ir Lietuvoje?

– Lietuvoje aš baigiau Vytauto Anužio ir Veltos Anužienės vadovaujamą kursą Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje (LMTA). Mano teatrinė mokykla yra pagrįsta Boriso Ščiukino (prie Jevgenijaus Vachtangovo valstybinio akademinio teatro Maskvoje) aukštosios teatro mokyklos metodika. Mūsų kursas ketverius metus sistemingai mokėsi pagal šią metodiką. Tai buvo vienintelis toks kursas LMTA.

Nereikia skubėti, reikia mėgautis gyvenimu. Bet supratau, kad reikia daryti daugiau negu visi, degti ir būti atviram.

Ketveri studijų metai čia ir vieni metai ten yra didžiulis kontrastas. Magistrantūra yra žinių gilinimas. Tai prabangos studijos. Užtenka ir bakalauro laipsnio norint būti aktoriumi, bet dabar mokslas yra didžiulė galia, todėl daug kas nori studijuoti. Per savaitę turėdavome 48 studijų valandas, tai buvo fizinis teatras, Rudolfo Labano technika, vaidyba, dainavimas, scenos kalba ir somatinis judesys – tai Lietuvoje dar absoliučiai negirdėtas dalykas. Somatinis judesys – nauja vaidybos technika, vadinasi "embodying the character", kai per savo kūną reikia sukurti vaidmenį. Mes iš esmės tą patį mokėmės čia, tik ten yra priėjimas kitu kampu. Per kitokį judėjimą, kitokį kūno intelektualumą. Manau, kad tai yra ateitis, nes gali tapti dar vienu įrankiu jauno aktoriaus kūrybinių įrankių dėžutėje. Užsienyje visi taip dirba, nes tai įdomu aktoriui.

Londone viskas vyksta greitai, ten magistrantūros studijos trunka vienus metus, Lietuvoje – dvejus. Viskas vyksta daug didesniu tempu. Kiekvieną dieną – skirtingos paskaitos, skirtingi darbai. Jokių pauzių per tuos metus nebuvo. Ir tik dabar suprantu, kad jau viskas baigta. Aktoriai ten pasiruošę fiziškai beprotiškai stipriai, yra sveiki ir labai greiti tiek mintimis, tiek kūnu. Ten itin kruopščiai rengia aktorių rinkai, nes žino, kad gyvenimas bus labai sudėtingas, nes kai baigsi studijas, niekas negarantuoja, kad atsiras aktorinio darbo pasiūlymų. Tad aktorius pats sau turi būti ir vadybininkas, laikytis disciplinos. Bet tas greitas tempas man patiko, nes supratau, kiek daug galima padaryti, o juk laiko turime tiek mažai. Ir kaip aktoriai, ir kaip žmonės. Nereikia skubėti, reikia mėgautis gyvenimu. Bet supratau, kad reikia daryti daugiau negu visi, degti ir būti atviram.

– Kasmet ten studijas baigia galybė aktorių. Kokios galimybės jiems surasti savo nišą?

– Ten ir pasiūla, ir paklausa yra didžiulės. Tik aktoriai viename projekte ar spektaklyje vaidina trumpai. Spektaklių sudėtys keičiasi kas tris mėnesius. Pavyzdžiui, miuziklai "Mamma Mia!", "Wicked" ar "Liūtas karalius" skaičiuojami dekadomis, o aktoriai keičiasi kas trys mėnesiai. Taip sudaroma atviresnė galimybė priimti naujus aktorius. Bet iš esmės tų daugybės baigusių studijų aktorių realybė yra gana niūroka. Kadangi ten nėra repertuarinio teatro, nėra socialinių garantijų, o mokesčius mokėti reikia. Todėl dauguma aktorių turi užsiimti kitais pašaliniais darbais, kurie kartais yra labai nutolę nuo jų profesijos. Ir, žinoma, privalo turėti savo agentą, kuris reprezentuoja aktorių ir pagelbėja jam susirasti darbą kaip aktoriui.

– O ar tie agentai yra specialiai tam ruošiami? Kas jais gali tapti?

– Vienas lauke – ne karys. Labai nemėgstu šio posakio, bet kol kas viską darau vienas. Žinoma, būdamas čia, tokiame kolektyve, jautiesi fantastiškai. Bet ten esi vienas ir ieškai sau agento, nes be jo sudėtinga prasimušti. Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet paroje nėra tiek laiko, kad pats galėtum padaryti tai, ką padaro agentas. Jais dažnai tampa žmonės, turintys aktorinės patirties, bet nusprendę nebebūti aktoriais. Tai labai dažnas atvejis. "Sonia Friedman production" yra viena didžiausių agentūrų, kuri kastinguoja miuziklus "Wicked", "Mamma Mia!" ir "Haris Poteris" (bilietai parduoti iki 2019 m.). Sonia Friedman buvo aktorė ir režisierė, kuri nusprendė įkurti savo agentūrą. Tai truko daug metų, bet ji tai padarė ir subūrė meno vadybą baigusių žmonių kolektyvą. Man pačiam teko su ja susipažinti. Bet tarp agentų konkurencija taip pat didžiulė.

– Ar studijuodamas sulaukėte kokių darbo pasiūlymų Londone?

– Taip, pasiūlymų buvo. Aš vaidinau teatre "Shakespeare‘s Globe" spektaklyje "Cymbelin". Tai viena paskutiniųjų W.Shakespeare'o pjesių. Tai buvo pati didžiausia mano patirtis. Su tekstu dirbau dieną naktį. Labai svarbi yra tartis, prasmė, nepaprastai greita mintis. Turi vaidinti ne rezultatyviai, o savo vaidmenį iškristalizuoti į konkrečias ir aiškias situacijas, kad žiūrovai suvoktų, kas vyksta. Tai labai svarbu. Turi būti labaii disciplinuotas. Dėl išvaizdos sulaukiu daug pasiūlymų reklamai, bet tai man nėra pagrindinis tikslas. Londonas yra tarpinė stotelė, ten mažai kas pasilieka gyventi. Tai miestas, skirtas dirbti arba mokytis. Visi gyvena už Londono.

– O ar šiltai jus ten priėmė, turint omenyje tai, kad Anglijoje gyvena daug lietuvių, apie kuriuos nuomonės labai įvairios?

– Užsieniečio pozicija ten ne visada lengva ir graži. Būdavo visokių momentų, susidurdavau ir su pažeminimais. Buvo to. Bet aš atradau savo būdą kontaktuoti su britais. Mėgstu išlaikyti saugų socialinį atstumą, jie taip pat taip elgiasi. Aš retai lieku kokiame vakarėlyje, nelabai noriu kalbėti apie savo asmeninį gyvenimą. Ten į tai žiūrima irgi lygiai taip pat atsargiai. Man teatras – vieta kūrybai, kurios nereikia teršti asmeniškumais. Teatras yra kūrybinės švaros vieta. To išmokė mano mokytojai, kurso vadovai Velta Anužienė ir Vytautas Anužis. Aš mėgstu atskirti teatrą ir asmeninį gyvenimą. Greitai po vaidmens persijungti ir vėl sugrįžti į save. Turi būti greitas, greitai orientuotis, labai humaniškas, turi paisyti kitų žmonių, negali susireikšminti, teisintis, kad šiandien pavargęs, ir pan. Yra riba, kurios nereikia peržengti. Studijuodamas svetur darkart įsitikinau, kokios svarbos turi  mažytės smulkmenos. Juk spektaklio kūrimas prasideda nuo bendravimo su savo kolegomis, kūrybine komanda, režisieriumi. Dėmesingumo ir šilto santykio vienų su kitais.

– Kokių įžymybių sutikote Londone? Teko girdėti, kad bendravote su garsia teatro ir kino aktore, ne kartą nominuota prestižiniams apdovanojimams ir vienu juo – "Auksiniu gaubliu" – apdovanota – Ruth Wilson.

– Taip. Žiūrėjau kelis kartus režisieriaus Ivo van Hove spektaklį "Heda Gabler" teatre "Lyttelton". R.Wilson vaidino pagrindinį vaidmenį. Žiūrėjau ir rytą, ir vakare, ir išėjau ištiktas šoko, nes nesupratau, kaip ji taip suvaidina savo vaidmenį. Ten reikalaujama, kad aktorius vaidintų stabiliai. Tai nereiškia, kad vaidindamas turi nejausti, neišgyventi, ne. Bet taip, kad scenoje jaustumeisi saugiai. Spektaklis buvo rodomas tris mėnesius, daugelis aktorių keitėsi, o R.Wilson – ne. Nuėjau kitą dieną vėl pasižiūrėti ir nusprendžiau užeiti į užkulisius. Prie aktorės kambario stovėjo apsaugininkas, kuris man liepė atsitraukti. Aš pradėjau rodyti pažymėjimą, aiškinti, kad esu aktorius, mokausi universitete ir t.t. Staiga atsidaro durys – iškiša galvą R.Wilson ir pakviečia užeiti. Užėjau. Besivalydama raudonu krauju išteptą veidą, nes tokia spektaklio pabaiga, ji pasakė, kad turi tik 10 minučių. Aš jos paklausiau, kaip jai pavyksta kiekvieną vakarą suvaidinti taip vienodai gerai. Kaip, galų gale, jai tai pavyksta fiziškai. Ji atsakė: "Negeriu ir nerūkau. Daug sportuoju. Tai dariau ir anksčiau, nes man, kaip moteriai, buvo sunkiau būti aktore, todėl turėjau būti daug geresnė nei kitos, daug sveikesnė, pajėgesnė, ištvermingesnė. Ir aš visada siūlau –  einu pas režisierius, prodiuserius, žurnalistus ir siūlau savo idėjas. jau nesu jauna ir gražuolė, bet siūlau. Į sceną žiūriu kaip į momentą, kai gali pagyventi kitame laike. Į tai žiūriu su nepaprasta aistra. Todėl, kad suprantu kaip viskas yra laikina."

Dar spėjau paklausti, ką ji gali man patarti kaip jaunam aktoriui. Atsakė: "Siūlyk ir dar kartą siūlyk, žiūrėk į viską atvirai. Nepriimk visko kaip savaime suprantamo dalyko." Aš išėjau, atsisėdau ant suolelio ir apsiverkiau galvodamas, kas man čia atsitiko, kas čia buvo per istorija...

 

– Kaip jaučiatės sugrįžęs į Kauną?

– Gal skamba romantiškai, bet Nacionalinis Kauno dramos teatras yra mano namai, man čia labai gera. Kai sugrįžęs ėjau Laisvės alėja pro teatrą, mane apėmė toks keistas jausmas, kai atrodo, kad išneri iš vandens po ilgo nardymo užsikimšus nosį ir pagaliau įkvepi oro. Tai toks yra mano sugrįžimas čia. Esu labai dėkingas teatrui už suteiktą galimybę grįžti. Kad teatro vadovas pažiūrėjo beprotiškai atvirai į aktoriaus norą išvažiuoti pamatyti pasaulio.

Čia sukūriau vaidmenis Vido Bareikio spektaklyje "Hamletas", Andriaus Kurieniaus"Vargšų operoje", Agnės Dilytės spektaklyje "Solė ir močiutės" ir Rolando Atkočiūno "Klaros santykiuose". Pastarasis buvo mano pirmas spektaklis šiame teatre (jau neberodomas). Kiekvienas vaidmuo šiuose spektakliuose man yra labai brangus, nes kiekvienam daviau kūną, balsą, sukūriau santykius. Išvykti, nors ir trumpam, man buvo beprotiškai sunku, bet žinojau, kad turiu padaryti tai dabar, kol dar turiu tam laiko ir energijos. Buvo žmonių, kurie manęs klausė, kam man ta magistrantūra, juk užtenka ir bakalauro. Aš mąstau kitaip. Manau, kad visą laiką turi tobulėti.

– Ko, jūsų nuomone, trūksta lietuviškame teatre? Ar reikėtų keisti repertuarinių teatrų sistemą?

Aktorius pirmiausia turi būti darbininkas. Turi daug dirbti su savo kūnu, nes jis yra instrumentas, kuris pirmas tave išduos.

– Norėtųsi daugiau judesio, daugiau miuziklo žanro pastatymų. Dabartinis aktorius turi būti lankstus, kitaip tariant, mokėti dirbti ir dramos, ir miuziklo žanrų srityse. Turi sugebėti daryti viską. Miuziklas dramos teatre yra nieko blogo, reikėtų į tai žvelgti plačiau. Reikia norėti daug dirbti. Mačiau, kiek ten aktoriai repetuoja, nors aktoriaus atlyginimas nėra didelis – 400 svarų per savaitę. Vieno kambario nuoma – 900 svarų, o buto –  apie 1 500. Londone 2 400 svarų per mėnesį yra labai mažai. Aktorius pirmiausia turi būti darbininkas. Turi daug dirbti su savo kūnu, nes jis yra instrumentas, kuris pirmas tave išduos. Reikia  daug dirbti su savo mintimis, ugdyti savo asmenybę. Tai  absoliučiai būtina. Aktoriaus psichikos sveikata vis dar nėra akcentuojama, o juk šiame darbe visai kitokia įtampa.

O repertuarinis teatras yra absoliuti vertybė, tikrai nereikėtų to griauti. Manau, kad ir to negriaunant galima būti šiuolaikiškam ir sukurti nuostabių kūrinių. Galima šią sistemą pastiprinti, papildyti, pažiūrėti visai kitu kampu. Reikėtų tokią praktiką taikyti. Kas gali nutikti blogiausia? Pasakysi, kad nepatinka, ir viskas. Bandyti yra nieko blogo. Čia to retkarčiais trūksta – įvairovės, kūrybinių bandymų, naujų idėjų. Verčiau įsileisti ir bandyti – negriaunant, užuot gyvenant jaučiant nuolatinę baimę. Manau, kad turėtų būti suteikta galimybė tobulintis, mokytis ne tik aktoriui, bet ir scenografui, kostiumų dailininkui, grimo dailininkui, vadybininkui – visiems.

– Kokia jūsų kasdienė diena? Ką darote ir ko ne, kad išlaikytumėte gerą fizinę ir psichologinę formą?

– Keliuosi ir einu miegoti tuo pačiu laiku. Kasdien ryte einu pabėgioti – nubėgu 6 km. Tingiu tai daryti, bet vis vien darau. Po to – klasikinio šokio (baleto) pamoka namuose. Apie pusvalandį. Tada – atsispaudimai, atsilenkimai. Išgeriu puodelį arbatos, pavalgau labai sveiko ir lengvo baltymingo maistą. Visai nevalgau bulvių, valgau tik mažai angliavandenių turintį maistą. Bet labai mėgstu suvalgyti vieną saldainį "Ferrero Rocher" prieš spektaklį. Tai jau tapo tradicija. Tikiu, kad žmogui turi būti ir gera. Labai mėgstu išgerti taurę gero baltojo vyno šiltuoju metų laiku arba raudonojo žiemą. Mečiau rūkyti. Žinoma, rūpinuosi savo išvaizda, oda. Miegas labai svarbus, tad vakare stengiuosi užmigti iki vidurnakčio. Ir stengiuosi daug daug skaityti. Mano nuomone, aktorius turi būti patrauklus visomis prasmėmis. Charizma, patrauklumas yra auginami dalykai, tuo įsitikinau studijuodamas LMTA, vėliau tobulindamasis Londone. Kas patrauklu scenoje? Asmenybė! Aktorius visų pirma yra asmenybė, įdomus jis tik tada, kai jis yra kitoks, intelektualesnis. Mano devizas – smalsumas vietoj ambicijos! Būk smalsus ir bet kuriuo atveju iškilsi. Ir tai galioja visų profesijų atstovams.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių