Aktorė R. Dominaitytė: esu pamišusi dėl teatro

"Kaunas – teviškė. Myliu jį. Jis turi savo charakterį ir spalvą", – prisipažįsta aktorė Redita Dominaitytė. Ji neslepia: nors pastaraisiais metais gyvena Vilniuje, taip ir netapo vilniete. "Tai ne mano miestas. Bet jis turi ką pasiūlyti", – sako aktorė, į gimtąjį Kauną grįžtanti su savo įkurtu "Knygos teatru".

Pokalbis su R.Dominaityte apie tai, kas slypi už jos teatro iškabos, kuo ypatingas jo repertuaras ir santykis su žiūrovais.

– Jūsų pavadinime užkoduota ištikimybė klasikiniam teatrui, kurio pamatas – literatūra, ne eksperimentai, Teatro pristatyme pabrėžiama, kad derinate "skaitovinį teatrą su kompoziciniais elementais". Kodėl?

– Jaučiu stiprų potraukį skaitovinio teatro formai ir principams. Matyt, tai susiklostė, kai dar buvau mokyklinio amžiaus. Sovietmečiu daugelis aktorių turėdavo savo skaitovines programas ir jas pristatydavo moksleiviams – matėme pačias iškiliausias teatro asmenybes: Rūtą Staliliūnaitę, Jūratę Onaitytę, Petrą Venslovą ir t. t. Pirmoji mano pažintis su teatru buvo būtent klausantis šių programų ir radijo teatro pjesių – girdėdavau jas kiekvieną sekmadienį, kai kartu su tėvais važiuodavome į kolektyvinį sodą. Nostalgija mažajai teatro formai nulėmė mano pačios suformuoto teatro koncepciją.

– Esate kaip kūrėjai konservatyvūs, ar tiesiog pajutote būtent tokios formos teatro poreikį?

– Ne, išties nesame konservatyvūs, tik pasirinkome tokią pateikimo formą. Atvirkščiai – bandome ją praplėsti ir transformuoti, pateikti aktualizuojant, kita spalva. Turim gilias tradicijas, puikius aktorius, išskirtinę literatūrą, todėl belieka šiuos ingredientus teisingai sudėlioti, pabarstyti prieskoniais ir estetiškai pateikti žiūrovui. Žmonės pasiilgę tokios formos, kuri nesiekia stebinti, jie tiesiog nori pailsėti, nurimti, pabėgti nuo visuotinio triukšmo ir išgirsti žodį. Neseniai dariau žiūrovų apklausą. Žinote, ko labiausiai pasiilgę žiūrovai? Ogi teatro-šventės. Tai nereiškia, kad juos reikia juokinti – tiesiog jie nori pasiruošti šiam įvykiui, pabendrauti prieš spektaklį, pamaloninti kūną, kad gera būtų sielai.

– Kaip atsirado jūsų teatro kolektyvas, kaip renkatės režisierių, kiek apskritai žmonių dalyvauja kuriant spektaklį?

– Tai projektinio tipo teatras ir kiekvieno spektaklio ciklas tęsiasi maždaug trejus metus: pirmas etapas – pastatymas, premjera ir gastrolės Lietuvos regionuose, antras – pjesės adaptacija ir įrašas radijo formatu, ir paskutinis – išeivija bei edukaciniai projektai. Nuolatinė tik administracija ir techninis personalas. Pas mus nėra griežtai paskirstytų pareigybių, kiekvienas yra visų pirma kūrėjas – patikėkite, nė vienas pakviestas visuomenėjė pripažintas aktorius neatsisakė vaidinti dėl teatro formos, nors jų honorarai gerokai mažesni ir sąlygos prastesnės. Jie neturi savo grimuotojo, dekoratoriaus, jiems patiems tenka nešioti dekoracijas, spektaklio rekvizitą, kostiumus, bet kūrybai tai netrukdo. Manau, galimybė daryti įtaką spektaklio procesui yra šio teatro sėkmė. Aktoriai renkasi, kuri iš novelių jam patraukliausia, kaip ją galima būtų pateikti, kokios reikalingos kostiumo detalės ir koks bus personažo kvapas. Jie nuo pradžių dalyvauja procese, todėl kartais giliau susipažįsta su medžiagą, ją interpretuoja pasitelkdami savo patirtį, o režisierius atlieka labiau techninę dalį – sudėlioja viską į vietas, o kartais šią funkciją išpildo patys aktoriai. Spektaklio trupę įvairiuose etapuose sudarė nuo 10 iki 15 žmonių.