Ž.Pečiulis: Mediamorfozių pasaulyje – šiandien ir rytoj

Beveik kiekvienuose namuose yra televizorius, sparčiai daugėja kompiuterių vartotojų, o štai laikraščiai, sunkiai atlaikantys internetinės erdvės konkurenciją, ties išnykimo riba.

Tai, kas kadaise atrodė kaip apokaliptinė informacinio amžiaus vizija, nepastebimai tapo mūsų kasdienybe. Klasikinis Marshallo McLuhano veikalas „Kaip suprasti medijas“ pirmą kartą buvo išleistas tolimais 1964 metais, tačiau atrodo, kad nuo to laiko medijų (lietuviškas šio žodžio atitikmuo būtų „žiniasklaida“, tačiau jis nėra labai tikslus) perpratimo procesas turi būti visą laiką atnaujinamas ir koreguojamas.

Atsiranda naujų medijų, senos arba išnyksta, arba keičiasi. Visiems šiems procesams apibūdinti įvedamos naujos sąvokos. Susiorientuoti šių pokyčių jūroje nėra lengva. Šiandien tai padaryti gali, ko gero, tik patyręs žiniasklaidos ir masinės komunikacijos srities žinovas – toks, kaip Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktorius prof. dr. Žygintas Pečiulis. VU interneto svetainės „Pokalbiams rektorato koridoriuose“ jį sustabdė Viktoras Denisenko.

– Kiek man žinoma, Jūs domitės, kaip praeityje buvo įsivaizduojamas skirtingų medijų vystymasis. Ką galima apie tai pasakyti? Ar spėliotojų vizijos buvo pranašiškos?

– Vienų – taip, kitų – ne. Žinomas prancūzų fantastas Jules‘is Verne‘as gerokai prašovė pro šalį, nes tuos dalykus, kurie vyksta šiandien, pranašavo būsiant maždaug XXIX amžiuje. Visko pasitaikydavo, juo labiau kad kai kuriuos reiškinius šiandien tiesiog pritempiame prie mūsų realybės. Tarkime, pranašauta, kad laikraščiai bus perduodami telefonų linijomis ir juos galima bus žiūrėti tamsiuose judančių fotografijų kambariuose. Galima sakyti, kad tai savotiška dabartinių interneto kavinių analogija.

Įsivaizduojant ateitį, mus visada veikia tam tikra inercija. Rogeris Fidleris vadina tai mediamorfozėmis – ateitį įsivaizduojame pagal tai, kas yra dabar. Esame pripratę prie knygos ar laikraščio keturkampės formos. Tai reiškia, kad visi mūsų įsivaizdavimai apie jų tobulinimą liks ištikimi šiam principui. Jeigu televizorius įsivaizduojamas kaip ekranas, kuris stovi arba kabo, tai mes manome, kad tas ekranas išliks bet kuriuo atveju – tik arba dar labiau didės, arba bus sulankstomas. Tačiau gali būti visiškai kitaip – šiandien kalbama apie vaizdą akiniuose arba holografiją. Šiuo atveju tam tikras inertiškumas mus šiek tiek varžo.

– Ar medijų vystymosi istorija yra dėsninga?

– Yra tam tikra paradoksali hipotezė (apie ją aš rašau savo straipsniuose ir knygose), kad dabartinė audiovizualinė masinė žiniasklaida pasaulio istorijoje yra absoliutus atsitiktinumas. Pavyzdžiui, literatūros kūriniuose, padavimuose, pasakose yra kalbama apie bendravimą per atstumą, savotišką telekomunikaciją, tačiau viskas įsivaizduojama kitaip, negu atsitiko XX amžiuje. Žmonės visada norėjo matyti ne tai, ką jiems rodo, bet tai, kas juos pačius domina – pavyzdžiui, savo vaikus, išvykusius į tolimą kelionę. Tai labiau primena vaizdo telefono variantą. Taip pat jie norėjo turėti galimybę tiesiogiai žiūrėti Vienos, Niujorko ar Paryžiaus operos spektaklius. T. y. norėjo turėti savo individualią programą. Buvo įsivaizduojama, kad televizija nerengs specialių  programų, bet sudarys galimybę neišeinant iš namų matyti teatro spektaklį. Tai irgi mediamorfozių reiškinys. Tuo metu, kai jau buvo teatras, kinas, radijas, televizija įsivaizduota kaip jų pagerinimas – teatras namuose, kinas namuose, rodantis radijas ir pan. Bet tai, kas atsirado XX amžiuje, buvo kitokio pobūdžio reiškinys – žmones užgriuvusi nereguliuojamų, nepageidaujamų, neprašomų vaizdų liūtis.

Be to, nevalia pamiršti, kad masinė audiovizualinė komunikacija buvo labai menka akimirka pasaulio raidos istorijoje. Net nepilnas amžius. Televizija, kaip masinis reiškinys, atėjo į namus po Antrojo pasaulinio karo, tad labai paplitusią tradicinę televiziją turime apie 60 metų. Dabar jos įtaka po truputį mažėja ir po kokių penkiolikos–dvidešimties metų greičiausiai jau nebeturėsime jos tokios, kokią turėjome. Pasaulio istorijoje televizijos era bus tik akimirka, sekundė, savotiška komunikacijos klaida. Bus daug vaizdų, tačiau nebus televizijos.

– Ar įmanoma šiandien kalbėti apie kokios nors vienos medijos dominavimą?

– Išgyvename pereinamąjį metą. Teoriškai bet kuri medija gali išsiveržti į priekį, tačiau kol kas galima kalbėti apie interneto dominavimą. Ištardamas „internetas“, tarsi pasakai viską, o kita vertus – nieko. Atsiprašau už tokį palyginimą, bet jeigu upe plaukia sofa, konservų dėžutė ir skenduolis, tai esmė ta, kad nors viskas plaukia upe, tų plaukiančiųjų prigimtis yra labai skirtinga. Skirtingos prigimties reiškiniai susitinka ir internete, kuris yra ir asmeninės komunikacijos priemonė, ir radijas, ir televizija, ir tinklaraščiai, ir archyvai, ir dar daug visko. Jeigu ir galima šiandien kalbėti apie kokią nors tendenciją, tai būtų masinė internetizacija, arba geriau sakyti – skaitmenizacija.

Šiandien pats patogiausias skaitmeninės technologijos realizacijos būdas yra internetinis ryšys, tačiau gali atsirasti ir kitokių ryšio atmainų. Be to, kalbama apie tam tikrus integruotus namų centrus – kam reikalingas kompiuteris, televizorius ar laikraštis, jeigu viską galima turėti vienoje vietoje? Tačiau čia irgi atsiranda įvairių problemų. Tarkime, filmą smagiau žiūrėti turint namų kino sistemą su dideliu ekranu ir stereo garsu, bet ar reikia tokio prietaiso  elektroniniams laiškams skaityti?

Apie medijų dominavimą nėra paprasta kalbėti. Istorijoje galime prisiminti įvairių  komunikacinių nuotykių. Viena iš technologijų, kuri Lietuvoje jau praktiškai yra išnykusi – telegrafas. Galima paminėti ir pranešimų gaviklį („peidžerį“). Iš esmės jis užpildė menką tarpelį tarp mobiliojo telefono, kuris neturėjo žinučių siuntimo funkcijos, ir telefono su žinučių funkcija atsiradimo. Be to, pranešimų gaviklis buvo pigesnis negu mobilusis telefonas ir kiekvienas jaunuolis troško jį turėti, tačiau kas dabar tą prietaisą prisimena? Dabartiniai studentai jau nelabai žino, kas tai yra.

– Kaip manote, ar konvergencijos procesas, kai tarp skirtingų medijų išnyksta barjerai, jau pasiekė savo apogėjų?

– Manau, kad dar nepasiekė. Visų pirma, šiandien šalia naujosios žiniasklaidos gana stiprias pozicijas išlaiko tradicinė. Net internetinių medijų turinio ryšys su tradicinės žiniasklaidos turiniu yra didžiulis. Dalį interneto žiniasklaidos iš esmės sudaro elektroninės tradicinės žiniasklaidos versijos. Jas rengia tos pačios redakcijos arba specialūs jų padaliniai. Taip pat ir vadinamieji interneto informaciniai portalai daug informacijos paima iš tradicinės žiniasklaidos. Yra net kraupokai juokaujama, kad šie portalai yra „rytinių laikraščių morgai“ – laikraštyje paskelbta informacija kurį laiką dar atgyja internete. Tačiau amžinai taip nebus. Kaip viskas pasikeis – galima tik prognozuoti.

Statistika rodo, kad tradicinė žiniasklaida traukiasi, ji arba bankrutuoja, arba publikuojama tik elektroniniu variantu. Šį procesą spartina ir krizė. Skelbiami įspūdingi skaičiai, kiek pasaulyje uždaroma laikraščių, kaip mažėja tradicinės spaudos, radijo ir televizijos reklamos apimtys. Jei ši tendencija tęsis, tai gali būti, kad vadinamajai tradicinei žiniasklaidai nebedaug liko. Tačiau neskubėkime jos laidoti. Kol kas galima numatyti du kelius – arba tradicinė žiniasklaida labai pasikeis, arba ji taps savotišku prabangos dalyku.

Prognozuojama, kad didelėse šalyse bus pakankamai žmonių, kurie vis dar norės čiupinėti tradicinę popierinę spaudą. Juk šiandien jau galima rinktis, ką pasiimti į lovą – kompiuterį ar laikraštį. Dauguma žmonių vis dar pasiima laikraštį, nes kompiuteris nėra toks patogus. Tad manau, kad kol kas tradicinės žiniasklaidos netekčių apogėjus nepasiektas, o didžiausi pokyčiai mūsų dar laukia. Kokie jie bus? Vėlgi galima tik prognozuoti.

– Kas gali tuos pokyčius sukelti, spartinti, daryti jiems įtaką?

– Pokyčius gali paveikti keletas dalykų. Vienas jų – vadinamoji inforeksija, t. y. mažėjantis informacijos vartojimo poreikis. Ką mes veikiame atsisėdę prie kompiuterio? Peržiūrime naujienas, paskaitome antraštes, vieną kitą trumpesnį straipsnį perskaitome iki galo, o toliau – elektroninis paštas, darbas su dokumentais. Jaunimas įnikęs į „čatus“, į tinklaraščius, paieškos sistemas.

Taigi informacijos apie pasaulio įvykius nesumažėjo, tačiau jos mažiau vartojama, nes internete dažniausiai tenkinami asmeniniai komunikaciniai poreikiai. Kitas dalykas – niekas už informaciją nenori mokėti. Tiesa, tai nėra nauja, nes esame įpratę nemokėti už televizijos programas. Laikraščius iki šiol vis dar prenumeruodavome ir pirkdavome, tačiau internetas pripratino prie nemokamų naujienų. Dabar vyksta ekonominė revoliucija, kai tradicinei žiniasklaidai tenka ieškoti alternatyvių pajamų šaltinių. Taigi atrodo, kad mūsų laukia gana drastiški pokyčiai.

– Knygoje „Iki ir po televizijos“ minėjote, kad televizijoje atėjo savotiški „profanų laikai“. Kiek ilgai šie laikai tęsis? Ar jie kada nors pasibaigs?

– Matyt, šie laikai nesibaigs, nes jeigu žmonės turi priemones, jie jomis ir naudojasi. Žvelgiant istoriškai, tik atsiradusi spauda pateko į tam tikrų religinių ar politinių grupių rankas. Iš esmės – labiau išsilavinusių elito grupių. Vėliau ta pati istorija atsitiko su radiju ir televizija. Tie, kurie turėjo įrangą, galėjo transliuoti ir iš to uždirbti pinigus. Kartu ir daryti įtaką visuomenei.

Televizija bene pirmoji, dar esant senajai technologijai, pradėjo siūlyti visuomenei dalyvauti kuriant programas. Profesionalus ekrane pakeitė profanai, elitą – eiliniai. Viena vertus, tai buvo demokratiškas procesas, kita vertus – tam tikra spekuliacija. Tie žmonės, kurių rankose buvo radijas ir televizija (kalbu čia apie komercinius transliuotojus), suprato, kad žiūrovams patiks matyti panašius į save. Kitaip tariant, čia daugiau buvo verslo politika, sukūrusi televizijos demokratėjimo iliuziją.

– Kiek plačiai paplito „profanizacija“?

– Šiandien išgyvename esminius technologinius pokyčius. Rašto, vaizdo ir garso raiškos technologijos pinga. Kiekvienas savo namuose dabar gali turėti mažą spaustuvę, asmeninę radijo ar  televizijos studiją. Bet kokį pranešimą galime išplatinti visam pasauliui. Manau, kad ši tendencija tikrai išliks – mes patys galėsime komunikuoti, kurti įvairaus pobūdžio turinį. Žinoma, tai dar nėra  prieinama visiems, nes kompiuteriai dar paplitę mažiau nei televizoriai. Tačiau netrukus vis daugiau žmonių atras naujas galimybes ir mėgins savo jėgas kurdami ir platindami informaciją.

Kitas dalykas, ar ši tendencija išstums profesionalus iš informacijos rengimo rinkos? Galima pastebėti, kad šiandien informacijos profesionalai jau yra šiek tiek pastumti į šalį, jų pozicijos vis labiau klibinamos. Vis dažniau įvykius nušviečia dalyviai, liudininkai, jie kuria naujo tipo piliečių medijas. Guodžia tik tai, kad profesionalų reikės visada, nes jie prisiima atsakomybę už  informacijos atrankos ir pateikimo kokybę. Mėgėjai tai daro savanoriškai, esant tik tam tikroms sąlygoms – kai netingi, kai norisi, jeigu tuo metu atsidūrė tam tikroje vietoje. Profesionalai  informavimo darbą atlieka nuolat – ar sninga, ar lyja, naktį ar dieną. Pagaliau jie išmano informacijos atrankos ir pateikimo principus. Vadinasi, jeigu pasikliausime tik mėgėjais, kai kas nebus iš viso nušviesta arba tai bus padaryta neprofesionaliai.

Tačiau informacijos pateikimo profesionalumo atžvilgiu šiandien išgyvename didžiulę  krizę, kuri sukelia tam tikrą pasimetimą. Štai kažkas pabandė pažaisti su informacija ir jam jau atrodo, kad jis tapo profesionaliu žurnalistu. Tai matydami komunikacijos profesionalai truputį  išsigando. Ar jie dar bus reikalingi ateities informacijos gamybos fabrikuose? Bet manau, kad šokas pamažu praeina, bus padarytos išvados, perorganizuotos redakcijos, pakeisti komunikacijos specialistų rengimo metodai universitetuose ir, tikiuosi, viskas grįš į savo vietas.

Profesionalų sluoksnis turėtų išlikti, nes informacijos vartotojai pamatys skirtumą tarp mėgėjiškos ir profesionaliai parengtos informacijos. Tarp žaliavos ir tikro daikto. Kol kas labai įdomu knistis toje žaliavoje, kuri šiandien dažnai atrodo įdomesnė ir vertingesnė už profesionalų informacinį produktą. Tačiau branginant laiką vis labiau norėsis profesionalumo ir patikimumo.

– Atsižvelgiant į nūdienos iššūkius ir galimus ateities pokyčius – kaip turi būti rengiamas žurnalistas? Koks jis turės būti ateityje?

– Baigėsi metas, kai profesionalas galėjo iš aukšto žiūrėti į auditoriją, nes jo rankose buvo komunikacijos priemonės, informacijos rengimo iniciatyva. Ateities žurnalistikos perspektyvą formuoja keli veiksniai. Kaip sakiau, šiandien kiekvienas praprusęs ir turintis kompiuterį žmogus gali kurti savo laikraštį, transliuoti garso, vaizdo turinį. Kita tendencija – tradicinė žiniasklaida persikelia į internetą, nes jai neužtenka senosios rašto ir fiksuoto vaizdo raiškos. Vyksta  revoliucija. Tradicinė žiniasklaida buvo apibūdinama dviem žodžiais – periodical press („periodinė spauda“).

Dabar nelieka nei periodinės, nei spaudos. Elektroninė spauda gaminama ne presu. Su periodiškumu irgi problema – dienraščius, savaitraščius, mėnraščius keičia internetinės erdvės minutraščiai ar sekundraščiai. Svyruoja ir žanrų sistema, apie kurią buvo prirašytos storiausios knygos. Mąstome ir apie specializacijas. Juk sunku numatyti, kur žurnalistiką baigęs žmogus gali dirbti? Nesinori mestis į kitą kraštutinumą – gėdytis, kad esi tik vieno dalyko specialistas. Dabar  madinga būti visų galų meistru. Istoriškai tai primena Da Vinči laikus, kai tas pats žmogus galėjo ir paveikslus tapyti, ir žmones operuoti, ir skraidymo aparatus konstruoti.

Keisdami studijų programą privalome orientuotis į rinką, pabrėžiame  daugiaterpiškumą, konvergenciją, multiplatformiškumą, polivalentiškumą – visa tai, kas šiandieninėje žiniasklaidoje yra nauja ir perspektyvu. Negalime atsilikti, bandome balansuoti tarp tradicijos ir naujovių. Mūsų studentai vienerius metus yra specializuojami, bet ne senoviškai – spauda, radijas, televizija, fotografija, o pagal raiškas – rašto, garso, vaizdo. Tai – universalesnis kriterijus.

Rašto raiška gali būti ir spaudoje, ir internete, garso raiška – radijuje ir internete, vaizdo raiška – televizijoje ir internete. Tačiau transliacijos kanalas kelia kitokius informacijos pateikimo reikalavimus. Kurdami daugiaterpės raiškos projektą „Infojazz“, Žurnalistikos instituto studentai tą pačią temą pateikia skirtingomis raiškomis. Šiuolaikinėje žurnalistikoje svarbu gebėti „groti džiazo orkestre“, kur nė vienas neatlieka solo partijos, tačiau kiekvienas gali improvizuoti, tam tikru metu įsiterpti, pasiūlyti savą temos interpretaciją.

Eksperimentuojame ir su naujomis technologijomis. Šiuo metu studentai išbando  multifunkcinį telefoną, kuriuo galima filmuoti, fotografuoti, įrašyti garsą, perduoti informaciją.    Taigi, viena vertus – blogai, kita vertus – gerai, kad mus truputį varžo universiteto struktūra. Ką nors naujo sumanęs nepaimsi ir kitą dieną nepakeisi studijų programos. Tačiau tai kartais tramdo, sulaiko nuo beatodairiško elgesio. Paskui paaiškėja, kad reikėjo šiek tiek palaukti, nes kai kurie dalykai vėliau pasirodo buvę tik mados šūksnis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių