Povandeninių miestų griovimas: kam naftininkams 2,6 mlrd. kainavęs laivas?

„Pioneering Spirit“ naudojimas atveria šimtų senų platformų, rymančių virš ištuštėjusių radimviečių, demontavimo ir pakartotinio panaudojimo perspektyvas.

Platformų kapinės

Kai seniau nei prieš pusę amžiaus naftininkai žengė jūron ir naftos radimvietėse ėmė statyti dirbtines „salas“, nedaugelis susimąstė, ką su jomis reikės veikti, kai naftos atsargos išseks, gręžiniai bus užbetonuoti, o platformos liks stūksoti, kaip rūdijantys buvusios sėkmės paminklai.

Platformos trukdė laivybai ir žvejybai, o, svarbiausia, kėlė ekologų protestus. 1995 metais „Greenpeace“ privertė „Shell“ atsisakyti planų paskandinti Šiaurės jūros Brent radimvietės platformą. 1998 metai ekologų reikalavimu buvo pasirašyta Šiaurės rytų Atlanto jūros aplinkos saugojimo OSPAR konvencija: nuo tada visas platformas, kurių masė mažesnė nei 10 tūkstančių tonų, buvo privalu demontuoti ir išvežti į sausumą.

Dabar yra keletas šimtų nereikalingų platformų – tiek konstrukcijų jau tapo arba artimiausiu metu taps nerentabilios. Dėl naftos kainų kritimo jų eksploatuoti nebeapsimoka, tačiau iki šiol egzistavusios demontavimo sistemos buvo pernelyg brangios. Taip pat ir seniau nei prieš pusšimtį metų sukurta platformų statymo technologija neužtikrino būtino radimviečių įsisavinimo lankstumo. Visa tai skatino inžinierius ieškoti naujo susikaupusių problemų sprendimo būdo.

Kaip jos statomos

Seklumose statydami pirmąsias platformas, naftininkai paprasčiausiai ant dugno pylė gruntą, taip sukurdami dirbtines salas. Paskui atėjo sijinių pagrindų metas. Technologija buvo sėkminga – seniausias pasaulyje naftos platformų kompleksas, „Naftingieji akmenys“ Kaspijos jūroje, pastatytas 1949 metais, stovi lig šiol ir netgi pateko į Gineso rekordų knygą kaip seniausia pasaulyje platforma. Naudojant šią technologiją, buvo galima statyti ne tik naujas gręžimo ir naftos gavybos platformas, bet ir sujungti jas transportavimo estakadomis – Meksikos ir Persijos įlankose „naftingieji akmenys“ išaugo į tikrus miestus.

Geologinė žvalgyba aptikdavo vis naujas, vis giliau esančias radimvietes. Platformos vis brango, o jų gamybos technologija vis vystėsi. Sausumoje iš įvairaus skersmens metalinių vamzdžių buvo surenkamos milžiniškos konstrukcijos, kurios paguldytos būdavo kraunamos į baržas ir gabenamos ir pastatymo vietą, kur ir stovėdavo. Pagrindas prie jūros dugno buvo „prikalamas“ sijomis, o po to ant jo buvo statomas antstatas – su gręžimo įranga, siurbliais, generatoriais – ir gyvenamosiomis patalpomis personalui.

Sijinės platformos tapo labiausiai paplitusiu jūrinių pagrindų tipu, naudojamu iki 90–120 metrų gylio, nors yra įrenginių, stovinčių ir dvigubai giliau. Dažnai šalia vienos platformos būdavo statoma antra, trečia. Pavyzdžiui, Morin naftos lauke Šiaurės jūroje, šio amžiaus pradžioje baigus jo eksploatavimą, stovėjo 14 platformų.

Kaip jas išardyti

Sijinių platformų statymas – sudėtinga užduotis, bet jų išmontavimas irgi toli gražu nėra paprastas. Dabar tam naudojami plaukiojantys kranai ir krovininės baržos – iš pradžių išardomas antstatas, paskui jis supjaustomas dalimis, ir jau tada prasideda platformos pagrindo ardymo ir pakėlimo darbai. Šis darbas pavojingas, ilgas, tad, labai brangus.

Be to, inžinieriams visada būdavo gaila prarandamo platformos antstato, kurį teoriškai būtų galima perkelti ant kito pagrindo ir naudoti naujoje vietoje. Tačiau plaukiojančių kranų keliamoji galia neleido apie tai nė galvoti – konstrukcijų masė gali siekti ir 40 tūkstančių tonų, kai tuo tarpu galingiausi kranai gali pakelti vos 14 tūkstančių tonų. Be to, kranai objektą gali tik pakelti ir perkelti, tačiau ne transportuoti bent kiek toliau.

Būtent todėl, naftos ir dujų infrastruktūros statyme jūros šelfe besispecializuojančios Olandijos kompanijos „Allseas“ specialistai 2010 metais Pietų Korėjos bendrovėje „Daewoo“ užsakė laivą, kuriuo būtų galima vienu ypu visas šias problemas išspręsti.

Devyndarbis gigantas

„Pioneering Spirit“ laivas buvo sumanytas dar devintajame dešimtmetyje, pirmiausia, kaip laivas statyboms. Norėta suderinti pagrindinės platformos elementų ir sekcijų pervežimo ir jų pastatymo ant pagrindo funkcijas. Iš pradžių laivas turi įrengti pagrindą, o paskui ant jo pastatyti parengtą ir surinktą antstatą su visomis mašinomis ir mechanizmais, parengtą apgyvendinimui ir darbui – ir jokių superkranų. Dar viena būtina funkcija – laivas privalėjo tiesti ar demontuoti vamzdynus, tai yra, užtikrinti visapusišką radimvietės aptarnavimą.

Susidomėjimą tokio universalo kūrimu stimuliavo platformų demontavimo platformų rinkos augimas. Visi skaičiavimai rodė, kad laivas turės būti gigantiškas. Pasirinkta puskatamaranio koncepcija, – kad iš priekio du laivo korpusai apimtų platformą kaip, kaip gigantiškas viniatraukis. Taip platformos viršų statyti ar demontuoti būtų galima galingais domkratais ir vandens balasto sistemomis – kaip, pavyzdžiui, daroma povandeniniuose laivuose.