Socialiniai tinklai – vieni iš visuomenės tvarkdarių

Kaip manote, kas sieja korupciją Indijoje, išsipūtusias Europos Sąjungos ūkio subsidijas ir kyšius Maroke? Atsakymas – naujosios technologijos.

Šiuos įvykius vienija nauja info–aktyvistų karta, kuri naudoja naująsias technologijas tam, kad visuomenė keistųsi.

Stephanie Hankey, Taktinių technologijų kolektyvo sumanytoja, naujienų portalui „The Ecologist“ teigia, kad „technologijos ir socialinių tinklų platformos pakeitė žinių perdavimo būdą“.

Pasak jos, jau yra socialinių tinklų stiprybės įrodymų – tai ypač pastebima Irane ir Birmoje, kur opozicijos liudijimai internete apie valdžios priespaudą valdančiuosius verčia keisti savo veiksmus. Tačiau, pažymima, kad kartu atsiranda tam tikra rizika ir atsakomybė.

„Technologija ir socialiniai tinklai individui tai pat gali būti labai rizikingi, nes jie atskleidžia jo tapatybę“, – priduria aktyvistė.

Žemiau rasite dešimt istorijų, iliustruojančių, ką informacijos amžiuje gali nuveikti socialiniai aktyvistai.

1. Mobilizuoti žmones

„Facebook“ ir kiti socialiniai tinklai jau tapo būtinu įrankiu info–aktyvistams suburti žmones ir sulaukti palaikymo.

Pavyzdžiui, „Facebook“ tapo instrumentu „rožinių kelnaičių“ kampanijoje Indijoje, per kurią moterų teisių advokatai paragino savo šalininkus šias kelnaites siųsti dešiniesiems ekstremistams, prisiėmusiems atsakomybę už bare gėrusių moterų sumušimą.

Po 3 dienų nuo kampanijos pradžios ši grupė jau turėjo 16 tūkst. šalininkų „Facebook“ tinkle, o po kelių mėnesių šis skaičius viršijo 50 tūkst.

Socialiniu tinklu „Facebook“ naudojosi ir studentas iš Prancūzijos Vilniuje Neries pakrantėje suorganizavęs sniego mūšį. Nors susidomėjimą parodė per 2 tūkst. „Facebook“ narių, šiame renginyje dalyvavo iki 500 žmonių, atsiliepusių į kvietimą socialiniame tinkle. Tiesa, šio renginio sumanytojai buvo sulaikyti ir turėjo pasiaiškinti dėl to, kad nesikreipė dėl leidimo renginiui.

2. Liudyti ir įrašinėti

Mažesni ir pigesni įrašymo prietaisai reiškia, kad savo istoriją gali papasakoti daug daugiau žmonių ir, tiesą sakant, tai visiems suteikia potencialią galimybę transliuoti gyvai.

Būtent šia taktika „matyk, įrašyk, transliuok“ rėmėsi ir vadinamasis „Targuisto snaiperis“, kuris filmavo, kaip Maroko kelių policininkai ima kyšius.

Po to, kai šiuos įrašus pamatė šimtai tūkstančių „Facebook“ ir „YouTube“ vartotojų, vyriausybė ėmėsi priemonių ir nubaudė korumpuotus pareigūnus.

Ši taktika buvo naudota ir per vadinamąją šafraninę revoliuciją Birmoje, kurios metu budistų vienuoliai sukilo prieš šalies karinę diktatūrą.

Nevyriausybinės organizacijos „Witness“ (liet. liudininkas) atstovas Samas Gregory perspėja, kad „skaitmenyje eroje negalima tikėtis, kad nufilmuota medžiaga nebus kopijuojama“.

3. Iliustruoti informaciją

Animacija gali būti idealus būdas iliustruoti vieną ar kitą žinutę, ypač tada, kai susiduriama su kalbos ar raštingumo barjerais. Ši priemonė veiksminga ir tada, kai kalbama apie politiškai jautrius dalykus.

„350.org“ sukūrė filmuką apie klimato atšilimą – jį pamatė per 100 tūkst. „YouTube“ lankytojų. Be žodžių viso pasaulio žmonės galėjo suprasti pagrindinę filmo temą.

4. Pabrėžti asmenines patirtis

Saudo Arabijoje vykusios kampanijos „Mes, moterys“ metu žmonių buvo prašoma atsakyti į klausimą ant lipduko „vairuoti ar nevairuoti?“.

Kampanijos dalyviai šiuos lipdukus klijavo viešose vietose, juos fotografavo ir viešino nuotraukų keitimosi tinklalapyje.

Demokratinėje Kongo Respublikoje buvo sukurtas filmas apie vaikų kareivių bei jų šeimų patirtis. Šis filmukas buvo transliuojamas rytinėje šalies dalyje ir sukėlė diskusijas, ar į karinius konfliktus verta įtraukti vaikus.

Vėliau šis filmas buvo rodomas ir Tarptautinio baudžiamojo teismo tinklapyje, kuriame išgirsti kariaujančių vaikų balsą galėjo   tūkstančiai.

5. Juokauti

Juokas eina koja kojon su info–aktyvistais. Įdomu, kaip jautėsi Baltarusijos vadovas, kai pamatė info–aktyvistų sukurtą „YouTube“ tinklalapio kloną „LuTube“, kuriame pajuokiamas jis ir jo pažiūros?

Ši kampanija parodo, kaip humoras gali pritraukti didelę auditoriją.

Panašia taktika rėmėsi ir Tailando sekso pramonės darbuotojai, kurie komiškos karaokės dainomis parodė, kaip teisinė sistema juos diskriminuoja. Kampanija taip pat buvo siekiama saugotis AIDS plitimo.

6. Organizuoti kontaktus

„Kleerkut“ buvo „Greenpeace“ kampanija, kuria buvo siekiame, jog Amerikos kompanija „Kimberly Clark“ (didžiausia popierinių servetėlių gamintoja) nustotų naudoti gryną medienos plaušą.

Naudojant „CiviCRM“ programinę įrangą, „Greenpeace“ surinko puslapį aplankiusių žmonių kontaktus ir nuolat primindavo apie šią kampaniją.

Žalieji pabrėžia, kad programinė įranga suteikė žmonėms įrankius patiems organizuotis.

„Vietoj penkių kampanijos dalyvių, mes turėjome 10 tūkst. žmonių, kurie galėjo veikti tikrame pasaulyje“, – cituojamas „Greenpeace“ atstovas Richardas Brooksas.

7. Kompleksinių duomenų naudojimas

Organizacija „FarmSubsidy“ pasinaudojo informacijos laisvės reikalavimu ir gavo duomenis apie Europos Sąjungos ūkio subsidijas.

Tačiau organizacijai iššūkiu tapo tai, kaip milžinišką informacijos kiekį padaryti matomu skaitytojui. Visgi aktyvistai pasinaudojo „Google Maps“ programa ir iliustravo subsidijų kryptis.

Organizacija taip pat sukūrė lenteles, kuriose matyti kiekvienos šalies didžiausia subsidijų gavėjai.

Paaiškėjus, kad Didžiojoje Britanijoje nemažą viešųjų pinigų kiekį (135 mln. eurų) gauna cukraus pramonės milžinė „Tate ant Lyle“, subsidijų klausimus atidžiai pradėjo sekti žiniasklaida.

8. Kolektyvinės žvalgybos naudojimas

Dėl tokių socialinių tinklų kaip „Twitter“ realiu laiku bendradarbiauti gali daugybė žmonių.

Šia taktika buvo naudojamasi Mumbajaus išpuolių metu. Prie „Twitter“ informacijos pridūrus pagrindinės žiniasklaidos kanalų informaciją būdavo gaunamas daug aiškesnis tragedijos vaizdas.

Panašią programą „Frontline SMS“ naudojo ir Madagaskaro piliečiai, kai kovėsi šalies policijos ir kariuomenės pajėgos. Žmonės siuntė žinutes į „Fogo“ puslapį ir buvo sukurtas tikslus „prievartos“ žemėlapis.

9. Užduoti klausimus

Organizacija „Social Development Network“, sužinojusi, jog Rytų Afrikos žmonės nežino, kaip gauti informaciją apie regione vykstančius projektus, sukūrė programą, leidžiančią piliečiams siųsti žinutes ir sulaukti atsakymų apie finansuojamus projektus.

Šiame projekte buvo panaudoja „Infonet` Budget Tracking“ platforma. Technologija taip pat leido piliečiams palikti komentarus arba susisiekti su vietinių organizacijų atstovais.
Per pirmą mėnesį šia programa pasinaudojo 25 tūkst. žmonių.

10. Tirti ir viešinti

Tuniso tinklaraštininkams pavyko įrodyti, kad šalies pirmoji ledi naudojo prezidentinį lėktuvą savo kelionėms į Europą.  

Stebėtojų nuotraukos buvo derinamos kartu su „Google Earth“ programa ir pastebėta, kad lėktuvas skraido nepaprastai dažnai.

Kai ši medžiaga pasirodė „YouTube“, šalies žiniasklaida ėmė aiškintis, kas ne pagal paskirtį naudojo prezidentinį lėktuvą. Nors vyriausybė uždraudė platinti šią medžiagą, buvo per vėlu. Visi kalbėjo apie pirmosios ponios keliones į Paryžių, Ženevą ir Milaną.