Seniausio planetoje gyvo organizmo amžius – 200 tūkst. metų

100-ojo jubiliejaus sulaukia pasaulyje sulaukia retas žmogus. 1,5 tūkst. metų siekiantis Stelmužės ąžuolo amžius, palyginus su Homo sapiens, atrodo neįtikėtinas. Tačiau garbingam mūsų krašto senoliui iki seniausio planetoje organizmo – ištisi šviesmečiai. Mokslininkai Viduržemio jūroje paėmė gigantiškų jūržolių Posidonia oceanica mėginių. DNR analizė atskleidė, jog joms – apie 200 tūkst. metų.

Jūržolių pavyzdžių buvo paimta iš 40 povandeninių kolonijų – jos paplitusios visoje Viduržemio jūroje, nuo Ispanijos iki Kipro. DNR analizės rezultatai byloja, jog tirtų egzempliorių amžius siekia nuo 12 iki 200 tūkst. metų (vidurkis – 100 tūkst. metų).

Tai – nepalyginamai didesnis amžius, nei kad yra sulaukęs seniausiu planetoje laikomas sausumos augalas. Tokia yra Tasmanijoje auganti karališkoji lomatija (Lomatia tasmanica), kuriai priskaičiuojama apie 43 tūkst. metų.

Vakarų Australijos universiteto profesoriaus Karloso Diuartės (Carlos Duarte) teigimu, Viduržemio jūros jūržolės tokio amžiaus sulaukė todėl, kad dauginasi nelytiniu keliu ir klonuoja savo kopijas, praneša telegraph.co.uk.

„Tos jūržolės nuolatos išleidžia naujus ūglius, – pasakoja K. Diuartė. – Šie augalai plinta nepaprastai lėtai, tačiau padengia didžiulius dugno plotus, iš kurių semiasi maistinių medžiagų. Jas šie ilgaamžiai augalai kaupia didžiuliuose kūnuose ir naudoja tuomet, kai susidaro nepalankios augimui sąlygos.“

Atskirų jūržolių kolonijos vietomis išplitusios po keliolika kilometrų. Vienos tokios kolonijos svoris gali viršyti 6 tūkst. tonų.

Jūrų augalijos profesorius taip pat atkreipia dėmesį, jog gyvybingiausių ir ilgaamžiškiausių planetos augalų kolonijos dėl žmonių veiklos pakrantėse ir visuotinio klimato atšilimo pradėjo trauktis.

„Jei klimato pokyčiai nesiliaus, šių unikalių augalų perspektyvos – labai prastos, – neslepia K. Diuartė. – Ilgaamžės jūržolės Viduržemio jūros dugne ir taip sparčiai nyksta dėl aktyvios žmogaus veiklos pakrantėse. Jų gyvybingumui įtakos turi ir prastėjanti jūros vandens kokybė. Visa tai vainikuoja globalinis atšilimas. O kadangi vanduo šyla, optimalios temperatūros ieškantys organizmai iš lėto migruoja šiaurinių platumų link. Žinia, Viduržemio jūra, neskaitant siauro Gibraltaro ruoželio, yra uždara ir remiasi į Europos žemyną. Mobilumo galimybės tokiems Viduržemio jūros organizmams kaip Posidonia oceanica – labai ribotos, tad jų perspektyvos yra itin liūdnos.“