Mokslų daktaras medituoja gamindamas plovą (receptas)

Jeigu gaminsi neskubėdamas ir su meile, neįmanoma, kad plovas nepavyktų. Tuo įsitikinęs informacinių sistemų analitikas Arūnas Požėra. 42 metų matavimo inžinerijos mokslų daktarui plovo gamyba – geriausia meditacija.

Plovas – genuose?

"Gal visa tai – genuose?" – tvankią rugpjūčio dieną termometro stulpeliui siekiant 35 laipsnius šilumos gamindamas plovą dviem dešimtims žmonių Arūnas mūvėjo tik glaudes ir buvo užsirišęs prijuostę.

Vyras ir dabar prisimena tėvo žodžius, kai dar prieš 30 metų šis sakė: "Maistas – moterų reikalas. Vyrai negamina valgyti, neverkia ir nevalgo saldainių."

Kartkartėmis vis dėlto gamindamas maistą, Arūnas sugalvojo apkepti mėsą, apipilti ją vandeniu, įdėti ryžių, juos nugarinti.

"Ir tik po 25 metų sužinojau, kad Šiaurės Italijoje panašiai gaminamas ryžių patiekalas rizotas, daugelio vadinamas plovo pusbroliu", – prisipažino vyras.

Jis gamindavo bendrabutyje, draugams, komandiruotėse Rusijoje.

"Sena dujinė plytelė, aliuminiai puodai. Plovas ne visada iškepdavo, bet kažkas pavykdavo", – Arūnas bičiulių ir plovo gerbėjų vadinamas Pozheruku.

Netrukus kaunietis nusipirko trijų litrų talpos kazaną. Dar jis turi 100 litrų, 80 cm skersmens ir apie 20 kg sveriantį aliuminį puodą, kuris pirmiausia skirtas gaminti būtent plovą.

Planuoja vykti į Uzbekiją

Kodėl plovas, ne rizotas, kepsniai, sušiai, didžkukuliai, paelija ar pica?

"Nežinau. Užsikabinau, malonu dūšioje, kai girdžiu žmonių "uch", "ach". O moksle tokios savirealizacijos nėra, – juokdamasis Arūnas prisipažino, kad skanesnio už savo gaminamą plovą dar nevalgė. – Tiesa, kas skanu, dar nereiškia, kad labai gerai. Uzbekijoje nebuvau, iš uzbeko nesimokiau."

Po akimirkos jis liūdnai šyptelėjo.

"Nepilk druskos ant žaizdos. Būtinai dar nuvažiuosiu į Uzbekiją ir pasimokysiu plovo gamybos", – sakė Arūnas, jau radęs garsų meistrą, kuris moko šio patiekalo gaminimo meno.
Tuomet mokslų daktaras jau žinojo, kas yra neiškepę ar pervirti ryžiai, kokybiška ar prasta mėsa. Pirmą kartą kitų gaminamo plovo paragavo, kai pats jau buvo sulaukęs ne vienos dešimties komplimentų.

"Kai kur buvo prastai, kai kur – skaniau, – plovą kaunietis ragauja visur, kur tik įmanoma. – Skaniausias buvo Kryme, regis, azerbaidžaniečių. Taip pat mažoje Sankt Peterburgo valgyklėlėje. Ten gamino moteris uzbekė."

Ne verdamas, o kepamas

Sovietiniais laikais, kartais ir dabar, plovas Lietuvoje daugeliui asocijuojasi su lipnia ryžių mase, morkomis ir keliais gabaliukais mėsos.

"Tai ne plovas! – kategoriškai išrėžė Arūnas.

Jis neteigia, kad gaminant tikrą plovą būtinai turi būti naudojami Ferganos slėnio ryžiai, avinas, miegojęs tik ant vienos pusės, tik iš tam tikros kasyklos druska.

"Plovas – kaip abstrakcija, Azijoje gana skirtingas. Tai greičiau ne patiekalas, o maisto rūšis. Kaip sriuba, koks nors kepsnys", – svarstė vyras.

Pabrėžė: plovas negali būti verdamas, jis – tik kepamas! Būtinai turi būti ryžių, kumino, jei kalbama apie klasikinį Vidurinės Azijos plovą, morkų. Ir dar kokių nors riebalų, dažniausiai – aliejaus.

"Tiesa, plovą kepa ir su grikiais, lęšiais, deda įvairių prieskonių, – galimybes vardijo Arūnas, turintis maždaug 30 knygų apie plovą, kuriose nuo 50 iki kelių šimtų skirtingų plovo receptų. – Turbūt geriausias plovas tas, kai žmogus, jo paragavęs, patenkintas pasakys: "O, čia tai tikras plovas."

Į savo gaminamą plovą Arūnas deda įvairių prieskonių, būtinai česnako galvutę, paprikos, svogūnų. Beje, pastarieji, kas neįprasta maisto gamyboje, kepami vieni iš pirmųjų ir iki tamsumo. Būtent nuo svogūnų ryžiai paruduoja.

Aitriųjų paprikų stengiasi nepažeisti: tuomet aromatas švelniai persmelkia ryžius, bet nebūna pernelyg aitru.

Arūnas dažniausiai naudoja ilgagrūdžius ryžius, nors kartais draugai atveža ir garsiųjų Ferganos slėnio, kurių kilogramas kainuoja daugiau nei 20 litų.

Česnakas garbingiausiam svečiui

Apie plovą mokslų daktaras gali kalbėti penkias valandas. Tiek laiko jis vidutiniškai gaminamas maždaug 20–30 žmonių. Namie dviems šeimoms jis plovą pagamina per 2–3 valandas. Tiesa, patyrę uzbekai jį pagamins per valandą.

"Jei reikėtų gaminti 100 litrų puode, prireiktų 6–8 valandų. Per dideles šventes plovą Uzbekijoje dažnai gamina per naktį, kad pusryčiams žmonės jau galėtų mėgautis šiuo išskirtiniu patiekalu. Įprastai prieš valgį geriamas šaltinio vanduo, o paskui – karšta žalioji arbata. O česnako galvutę atiduoda garbingiausiam svečiui", – pasakojo Arūnas.

Jis prisimena ir kelias istorijas apie plovą.

"Kai Aleksandras Makedonietis užkariavo Vidurinės Azijos šalis, norėdami įtikti, jam pagamino viename puode net dvylika skirtingų rūšių plovo", – kažkur skaitė kaunietis.

Kita legenda pasakoja apie garsų persų kilmės daugiausia arabiškai rašiusį gydytoją ir filosofą Aviceną.

Vieno itin turtingo šacho sūnus susirgo. Avicena pagal pulsą ir apžiūrėjęs kūną nustatė ligą – tai buvo įsimylėjimas.

"Duokite jam plovo, ir viskas bus gerai", – anot legendos sakė Avicena.

Žmona, artimieji, draugai A.Požėros plovą giria ir valgo laižydamiesi pirštus. Beje, plovą reikėtų valgyti su šaukštu arba rankomis.

"Tačiau sūnus Pijus plovo nemėgsta", – nusijuokė Arūnas, paprastai pats plovo ragaujantis paskutinis.

"Kelio į laimę nėra, laimė yra kelias, – Budos žodžiais apie plovo gaminimą ir valgymą kalba Arūnas. – Plovo gaminimas man yra tarsi meditacija, harmonija su intensyviu darbu informacinių technologijų srityje. Jei lėtai ir su meile gaminsi plovą, jis negali nepasisekti."

Receptas gaminant namuose

A.Požėros plovo receptas, neturint kazano ar kito storasienio indo, bet turint puodą, kurį galima dėtį į orkaitę, keptuvę. Skirtas maždaug 10 žmonių.

Produktai

1. Mėsa – 1 kg (idealu – aviena, galima – jautiena, ekonomiškas variantas – kiauliena)
2. Aliejus – 0,25 l
3. Svogūnai – 0,5 kg
4. Morkos – 1 kg
5. Ryžiai – 1 kg (ilgagrūdžiai)
6. Avinžirniai – 0,25 kg
7. Citrina arba raugerškio žiupsnelis, kelios aitriosios paprikos, kelios česnakų galvutės, saujelė razinų
8. Prieskoniai (kuminai, bazilikai, ciberžolės, druska)
Tai kainuos apie 50 litų, porcija – 5 litus. Su kiauliena – apie 3 litus.

Gamyba

1. Pirmiausia pakaitiname riebalus keptuvėje, kol pasklis juodas dūmelis ir prieš pasirodant baltam įdedame supjaustytą mėsą (kubeliai 2–4 cm.) ir kepiname visas puses, kol gražiai apskrus. Svarbu, kad keptų, o ne troškintųsi!

2. Išėmę iškepusią mėsą, įkaitiname maksimaliai keptuvę ir sudedame žiedais supjaustytus svogūnus. Juos pakepiname iki tamsaus rudumo – tai suteiks plovui spalvą.

3. Apkepinę svogūnus, juos išimame, įkaitiname keptuvę ir sudedame plonais šiaudeliais supjaustytas morkas. Kepiname, kol įgaus švelniai auksinį atspalvį.

4. Mėsą, svogūnus, morkas dedame į puodą (su visais riebalais), užpilame verdančio vandens (apie 1,5 l) ar sultinio ir verdame šį vadinamąjį zirvaką apie 1 val. Jei labai alkani, galima ir trumpiau.

5. Aitriąsias paprikas ir juoduosius pipirus, žirnelius sudedame virimo pradžioje, česnakus, citriną – viduryje, o iš vakaro išmirkytus avinžirnius bei kitus prieskonius (raugerškius, kuminus, bazilikus, ciberžoles, druską, razinas) virimo pabaigoje. Prieš dėdami prieskonius, česnakus ir aitriąsias paprikas išimame.

6. Sudedame nuplautus ryžius. Vandens turi būti apsemta per pirštą ar du. Jei trūksta, įpilti. 15–20 min. apverdame, bet nemaišome su giluminiu sluoksniu.

7. Kai ryžiai apvirę, vanduo beveik išgaruoja (patikriname įkišdami kiaurasamčio kotą), sukišame česnakus gilyn, sudedame ant viršaus aitriąsias paprikas ir sandariai uždengę puodą dedame į orkaitę – 120–130 laipsnių temperatūroje paliekame bręsti 30–40 min.

Sakydamas "sandariai" turiu galvoje du lygius: pirmas – ryžius sukeliame į kauburą ir uždengiame dubeniu, antras – tarp dangčio ir puodo įdedame šlapią rankšluostį.

Jei nėra orkaitės, galima eksperimentuoti (rizikuoti) ir gamybą baigti ant viryklės. Reikėtų kažkaip suformuoti puodui kevalą iš senų rankšluosčių ar panašiai.

Svarbu, kad puodo apačioje rusentų maža liepsna, o šonai ir viršus būtų uždengti – susidarytų tarsi orkaitės efektas ir viduje šiluma pasiskirstytų vienodai. Neišsigąskite, kad apačia šiek tiek gali pasvilti. Kaip uzbekai sako: "Tik pasvilęs plovas yra tikras."

8. Į lėkštes dedama pagal valgytojo norą: vegetarams galima dėti tik ryžius nuo viršaus, o įprastai – apačioje ryžiai, ant viršaus daržovės iš puodo apačios ir mėsa. Aš dar uždedu raugintų kopūstų.