Pranašystės: šuo ėda žolę - turbūt lis

„Šuo ėda žolę, turbūt lis“ – taip byloja liaudies išmintis, nors neįrodyta, kad prieš lietų šunys tą žolę ėstų dažniau. Augalus mėgsta ir laukiniai mūsų augintinių giminaičiai – vilkai, kojotai, dingai... Augalų randama maždaug 6 proc. vilkų išmatų turinio pavyzdžiuose. Net plėšrūnės katės pagarsėjusios kaip didelės tam tikrų augalų rūšių mėgėjos. Žinoma, kad leopardai taip pat kartais smaguriauja augalais, 7 proc. jų neatsisako augalinio maisto, dažniausiai žolių tipo augalų.

Suprantama, dažnas susimąsto – na kodėl gi šunys ėda tą žolę, nors, atrodo, pievoje augalus rupšnojančios karvutės vaidmuo jiems neturėtų tikti? Vieningos nuomonės dėl šio elgesio nėra - šunys žolę ėsti gali dėl įvairių priežasčių.

Mėgstamiausi augalai

Žolės ėdimas laikomas normaliu ir bendru elgesiu visiems šunims. Šunys nelinkę žolę šniaukšti dideliais kiekiais, skanaudami jie ne iškart ryja, o kramsnoja, kurį laiką kramto. Žolė iš tiesų yra gana skani – dažniausiai saldoka, be to, jos tekstūra šunims taip pat gan patraukli. Dėl tai kai kurie augintiniai šiais augalais tiesiog mėgaujasi, o kartais ėda tiesiog iš nuobodulio.

Šunys ilgainiui jie išmoksta atpažinti mėgstamus augalus. Tai pastebėję botanikai, suteikė kai kuriems augalams pavadinimus, susietus su šuns vardu. Šunys labiausiai mėgsta varpines žoles:

paprastąją šunažolę (Dactylis glomerata), turinčią nemažai naudingų medžiagų, vitaminų, mineralinių medžiagų. Ją mėgsta ir katės (šio augalo, vadinamo „kačių žole“, galima įsigyti parduotuvėse). Gyvūnus šunažolė traukia maloniu saldoku skoniu. Šunims ji pagerina burnos kvapą, katėms padeda iš žarnyno pašalinti plaukų kamuoliukus;

šuninį varputį (Elymus caninum) ir paprastąjį varputį (Elymus repens). Seniau žmonės varpučius naudodavo kaip vaistažolę;

pievinę miglę (Poa pratensis), kuri laikoma vertinga pievų bei ganyklų žole;pašarinį motiejuką (Phleum pratense), svarbų daug ląstelienos turintį pašarinį augalą, auginamą šienui;

tikrąjį eraičiną (Festuca pratensis), dažną ganyklose;

Augalai padeda papildyti trūkstamų medžiagų atsargas

Šunys yra prisitaikantys (oportunistiniai) mėsėdžiai. Jie ėda viską, kas gali patenkinti jų pagrindinius mitybos reikalavimus. Augalus jie gali vartoti kaip alternatyvų maisto medžiagų šaltinį – jei nebus mėsos, šuo knaisios, kramsnos stiebelius ar ieškos vaisių. Plėšrūnai medžiotojai taip pat su maistu gauna šiek tiek augalų – paprastai kai, sugavę smulkesnį grobį, suryja šį su visais viduriais. Kartais vilkai po medžioklės ėda kruviną žolę.

Tai tik teorija, tačiau yra teigiančių, kad kai kurie šunys žole mėgaujasi, nes jų racione trūksta ląstelienos. Tokių šunų savininkams patariama augintinius šerti pašarais, skirtais nutukusiems ar senyviems šunims (juose daugiau ląstelienos) arba duoti šviežių daržovių (jas geriausia susmulkinti smulkintuve), galų gale į maistą įberti šiek tiek sėlenų. Vienas oficialus tyrimas praneša apie pudelį, kuris septynerius metus kasdien ėsdavo žolę ir vemdavo. Trys dienos po to, kai jam buvo pradėta duoti daugiau ląstelienos turinčio pašaro, šis liovėsi ėsti žolę.

Polinkiui ėsti žolę įtakos gali turėti ir šuns sotumas. Ištyrus 12 maždaug šešerių metų amžiaus mišrūnų, šeriamų maistiniu požiūriu subalansuotais pašarais, paaiškėjo, kad žoles jie dažniau ėsdavo iki šėrimo.

Žolės kaip vaistas

Net nemėgstantys žolės sunegalavę šunys vis viena jos ieško. Žolė gali būti natūralus vaistas, padedantis nuo vidurių pūtimo, padidėjusio skrandžio rūgštingumo, pykinimo ar virškinimo trakto veiklos sutrikimo. Šiukštus prarytos žolės paviršius dirgina gerklės ir skrandžio gleivinę, o tai sukelia vėmimą. Skrandžio gleivėmis apsivėlusią žolę šunys išvemia, tuo pačiu pašalindami ir susikaupusių sulčių perteklių.

Sunegalavęs šuo, bandantis sukelti vėmimą, žolę ėda kiek kitaip, negu smaguriautojas – tas, kuris augalėliais mėgaujasi „šiaip sau“, stengiasi juos kruopščiai sukramtyti. Pasiligoję gyvūnai skoniu nesimėgauja, jie stiebelius tiesiog skabo ir ryja, taigi šie labiau dirgina skandį.

Vėmimas priėdus žolės nėra itin dažnas reiškinys. Atliekant vieną tyrimą 12 mišrūnų šunų galėjo prie žolės prieiti nuolat. Viso eksperimento metu vėmė tik 3 gyvūnai – viso 5 kartus.

Atlikus apklausą, kurioje dalyvavo apie 3000 šunų savininkų, 68 proc. teigė, kad jų šunys kasdien ar bent kartą savaitėje ėda augalus (dažniausiai žoles), 8 proc. – kad prieš ėsdami augalus šunys negaluoja, 28 proc. – kad jų šunys po to vemia. Paaiškėjo, kad jauni šunys augalus ėda dažniau negu seni, o vemia rečiau. Labiau tikėtina, kad prieš ėdant žolę negalavę šunys apsivems. Išvadose teigiama, kad žolės ėdimas šunims – įprastas elgesys, o vėmimas nėra dažnas.

Šunys žolę gali ėsti ir kai turi kirminų. Gali būti, kad žolė gali padėti išvalyti žarnyno parazitus. Gal todėl jauni gyvūnai žolę ryja dažniau – jie juk aktyviai auga ir yra prasčiau apsaugoti nuo parazitų.

Ar ėsdamas žolę augintinis nesusirgs?

Šunys žolę ėda jau dešimtis tūkstančių metų, ir nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tai gali pakenkti. Taigi neverta sunerimti dėl to, kad pamatėte žolę ėdantį šunį. Tiesa, retais atvejais toks pomėgis gali būti kokios nors rimtesnės ligos požymis, kurią šuo bando gydyti savarankiškai. Jei žolės ėdimas ir vėmimas po to netapo įpročiu, neverta dėl to nervintis.

Susirūpinimą dėl šio elgesio gali kelti tik klausimas, ar žolė neužteršta chemikalais (herbicidais, trąšomis), kuriais augintinis gali apsinuodyti. Jei lauko žole nepasitikite, šuniui galite nupirkti naminių augalų (pvz., katėms skirtų žolių).


Šiame straipsnyje: šuožolėorasprognozės

NAUJAUSI KOMENTARAI

nu

nu portretas
a prie ko cia mokslas ir it?
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių