Pigus šuo iš neaiškaus veislyno - už melą bausti negalima

Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacija GRYNAS.lt redakcijai pranešė apie sukčiaujantį šunelių veisėją. Vienai šeimai jau pardavęs vos savaitę išgyvenusį mopsų veislės šuniuką, dabar veisėjas mažybinių žodžių kupiname skelbime siūlo „1 mėn. Jorkšyro terjero (tėvelio) ir Ši-cu (mamytės) mišrūniukus“. Skelbime rašoma, jog abu tėvai turi kilmės dokumentus, juos neva turėjo turėti ir mopsų šunytis.

Už gyvūnų gerovę atsakingos organizacijos tokiu atveju gali tik skėsčioti rankomis. Nė viename skelbime nenurodomas nei veisėjo vardas, nei veislyno pavadinimas, o buvę pirkėjai šuniuką atsiėmė kaime, kur nėra netgi tikslaus adreso. Lietuvos kinologų draugija visus veisėjus gali surasti tik pagal jų vardą bei pavardę arba šuns kilmės dokumento numerį.

Kilmingas mopsas iš gūdaus kaimelio

Šiuo metu aktyvus mopsų ir „Ši-cu-jorkšyrų“ veisėjas nekelia telefono ragelio. Vietoj linksmų auginimo rūpesčių šunelio agoniją turėjusi stebėti šeima vis dar negali atsigauti, tačiau siekia perspėti visus, norinčius „pigiau“ įsigyti kilmingą augintinį. Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos direktorė Brigita Kymantaitė mano, jog šioje istorijoje „užkibta“ ant pigumo, tačiau šeima bent jau supranta prisidėjusi prie neatsakingo gyvūnų veisimo ir nuoširdžiai gailisi.

„Gerai nepasidomėję internete radome skelbimą apie parduodamus mopsų šuniukus. Šuneliai buvo parduodami Kauno rajone, Braziukų kaime, - pradeda pasakojimą mopsiuką įsigijusi Kristina Pranienė. - Pokalbio metu jis tvirtino, jog šuniukams yra mėnuo ir dvi savaitės, taigi, kai atvykome, augintiniui turėjo būti du mėnesiai. Šeimininkas teigė, esą jiems duoti vaistai nuo kirminų, tik dar nepaskiepyti, nes tam jis neturėjo galimybės. Kai atvykome, iš visos vados (teigiama - septynių) buvo likę vos du šuniukai. Už vieną jų sumokėjome 500 litų, šeimininkas davė maistelio, kuriuo neva šėrė šunį.“

Mažylis pašiurpino veterinarus

Jau po dviejų dienų šuneliui prireikė veterinaro pagalbos. Kristina pastebėjo, jog užvalgius sauso maisto augintinis nebesituštino, jo pilvukas buvo kietas.

Vos pamačiusi šunytį veterinarė ėmė šaukti: „Kokį šunelį jūs pasiėmėte?!“. Medikės teigimu, vargšui mopsui dar nebuvo nė mėnesio, jis buvo per mažas ir turėjo minkštą momenėlį (dalį kaukolės).

Veterinarės Radviliškyje ir vėliau kito veterinaro Šiauliuose prognozės buvo liūdnos: tokio jauno amžiaus šuniukai, atskirti nuo motinos dažniausiai suserga enteritu (žarnos uždegimu) ir neišgyvena.

„Šunelis mūsų namuose gyveno nuo pirmadienio pietų iki sekmadienio gal 9-10 valandos vakaro. Mes jį užmigdėme. Sekmadienį jis jau nebestovėjo ant kojų, vakare tiesiog gulėjo ir inkštė. Dar kartą nuvykę pas veterinarą išgirdome, jog šunelis galbūt išgyvens iki pusiaunakčio, tačiau kankinsis. Veterinaras paklausė: „Ką darom?“. Paklausiau, ar tikrai jau nieko nebeįmanoma padaryti? Veterinaras paaiškino, kad mopsas būtų nugaišęs ir be vaistų, nes sirgo enteritu, o nuo vaistų buvo nepataisomai sugadintos jo kepenys. Įtariame, kad jis jau sirgo šia liga, kai pirkome,“ - liūdnai pasibaigusią istoriją pasakoja Kristina.

„Nusipirkote? Jūsų problema“

Kai mopsas ėmė negaluoti, šeima kreipėsi į jį pardavusį šeimininką. Šis jau painiojo gimimo datas - ar vasario 22, ar 28 dieną, tiksliai „neprisiminė“, kiek vadoje buvo šuniukų. Jis griežtai atsisakė priimti vargšelį atgal, kad jis dar šiek tiek pabūtų su kale. Veisėjas tikino, kad kalę jis ruošia parodai, o mopsas dabar yra problema tų, kurie jį nusipirko.

„Dabar specialistai man paaiškino, kad šuniuką geriausia paimti nuo dviejų iki dviejų su puse mėnesio amžiaus, po pirmojo skiepo jis dar turi porą savaičių praleisti su motina. Ne tiek gaila išleistų pinigų, kiek buvo gaila matyti besikankinantį gyvūną. Bet veisėjo elgesio irgi negalima pavadinti niekaip kitaip, kaip tik žiauriu elgesiu su gyvūnu. Jo duotas maistas buvo skirtas šuniukams nuo 2 mėnesių, juo ir maitinau. Jei būčiau žinojusi tikrąjį jo amžių, tikrai nebūčiau pasiėmusi, juolab šėrusi sausu maistu“, - piktinosi moteris.

Mopsas arba... naujas gauruotas hibridas

Šeima iki šiol nėra auginusi šunų, todėl nežinojo, kokio dydžio ar išvaizdos turėtų būti dviejų mėnesių mopsas. Šunelis buvo kiek didesnis už delną ir svėrė apie 500 gramų. Dokumentų, kuriuos šunelis ar jo tėvai neva turėjo, šeima taip ir neišvydo. Veisėjas paklausė, ar mopsą ketinama vesti į parodas ir išgirdęs neigiamą atsakymą patarė, kad tokiu atveju dokumentai nereikalingi.

„Sūnus apie tą šuniuką svajojo jau kelis metus. Nepirkome, nes galvojome, kad dar nemokės elgtis. O dabar jam beveik devyneri, galiausiai gavo šuniuką ir štai... Dabar sūnus gerą savaite streso būsenoje. Šitaip negalima. Mes nenorėdami nuskriaudėme mažą šunelį. Po jo mirties veisėjas pasiūlė vietoj šio paimti Ši-cu ir Jorkšyro terjero mišrūną. Jį teko matyti, sunku pasakyti, ar tas mišrūnas turėjo bent vieną kurios nors iš tų veislių požymį. Tačiau neva kovo pradžioje gimę šie šuniukai jau buvo gerokai didesni už mūsų mopsą,“ - prisiminė Kristina Pranienė.

Šis skelbimas vis dar matomas skelbimų svetainėse, mišrūnai parduodami ir šiuo metu.

VMVT : atsakomybė tų, kas moka pinigus

Moteris dievagojasi, jog ateityje šunį įsigys tik oficialiame veislyne su visais dokumentais bei dar iš anksto patikrins pas veterinarą.

„Tiesiog pikta, kad žmonės, veisiantys gyvūnus, gali šitaip elgtis. Noriu papasakoti šią istoriją, kad ir kiti ant to paties grėblio neatsistotų. Buvome žiopliai, bet man dėl to negėda“, - atvirai kalba Kristina.Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų gerovės skyriaus l.e.p skyriaus vedėjo pavaduotojas Giedrius Blekaitis buvo linkęs pritarti paskutiniam mopso pirkėjos sakiniui.

„Ar prie kiekvieno pirkėjo atsistosi? Jei jis užsimanė pirkti vieno mėnesio šuniuką, jis prisiima visą atsakomybę. Nuėjęs į parduotuvę jis taip pat renkasi batus pagal kainą ar spalvą. Jis moka pinigus, vadinasi, ir „muziką užsako“, - teigė G. Blekaitis.

VMVT atstovas teigė, jog tarnyba nepuls įtarinėti kiekvieno veisėjo, paskelbusio, kad parduoda 1 mėnesio amžiaus šuniukus, nes veisėjai skelbimus deda iš anksto, žinodami, kad pirkėjai išsyk neužgrius.

„O jis bent turėjo dokumentą? Įdėtą mikroshemą? Ar ten – suklastoti duomenys? - klausimų iškart pažėrė Gyvūnų gerovės skyriaus atstovas. - Jei žmonės perka šunelį be dokumentų ir moka, tarsi jis būtų su dokumentais, tai kas gali sukontroliuoti šį procesą? Niekas. O jei buvo skelbta, kad su dokumentais, bet atidavė be jų, vadinasi, buvo nusiderėta kaina.

Vadoje dažniausiai nebūna taip, kad visi šuneliai turėtų dokumentus. O internetas ir skirtas skelbtis, pirkti, parduoti. Jei žmogus moka pinigus, tai bus ir siūlančių. O jei tas žmogus neturi patirties, tegul pasikonsultuoja su kinologais, visuomeninėmis organizacijomis. Juk tikrai yra žmonių, kurie yra laikę tos rūšies gyvūną. Galiausiai tame pačiame internete paieškoti informacijos, kaip laikyti, kuo šerti ir kaip atskirti, kokio jis amžiaus. Čia tas pats, kaip ir su automobiliu – kaip gali pravažinėjęs pusę metų reikšti prieškaištus tam, kuris pardavė? O čia gyvūnas. Problemos išryškėja kartais tokios, kurių jaunas šuo visai neturėjo“.

Keturkojis ištveria iki pirmos parduotuvės

VMVT darbuotojas prisiminė, kad kai kurie šuniukai pas naujuosius šeimininkus „gyvendavo“ dar trumpiau, nei nelaimėlis mopsas: „Nusipirko gyvūną, įsidėjo į mašiną ir užsuko į parduotuvę. Pareina, o gyvūnas mašinoje jau nebegyvas. Dėl perkaitimo nuo saulės nugaišęs, nors ką tik nupirktas. Tai įrodo, kad žmonės nepasiruošę perka gyvūną. Gyvūnas – tai ne batas ir ne baldas. Nesvarbu, ką perkate – žiogą, slieką, šunį, katę ar didesnį, ar mažesnį gyvūną – aplinkybes įvertinti būtina. Sužinoti viską apie jį – ir kuo šerti, ir kaip laikyti, ir kiek dar reiks vakcinuoti ir kiek tai kainuos. Yra netgi genetinių susirgimų, kurie išryškėja užaugus“, - teigė G. Blekaitis.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovas priminė, kad kokios nors formos dokumentą turi bet koks gyvūnas. Kilmingieji turi dar ir kilmės dokumentus. Nekilmingi – bent jau įdiegtą mikroshemą. Iš papasakotos situacijos specialistas padarė išvadą, jog minėtam šuneliui dokumentai tiesiog nebuvo išduoti. Galbūt jis gimė silpnesnis arba neatitiko kokio nors veislės standarto.

„O kaip dabar įrodysi? Net nuvažiavus su tuo šuniuko lavonu pas veisėją sakys – atstok, čia ne mano šuo! Arba – sakiau gi, kad mėnesio amžiaus, o jie išgirdo visai kitą datą. Šito atvejo mes neišspręsime niekaip“, - prisipažino G. Blekaitis, nors pažadėjo pamėginti ištirti įvykį.Jo nuomone, save gerbiantis veisėjas, saugodamas savo verslą, ne tik neparduos sergančio gyvūno bei pasistengs paaiškinti, kaip jį reikėtų prižiūrėti.

„Paslaugūs“ veisėjai ir visiems „našta“ tampantys dokumentai

„Mažiems šuniukams privalomas vakcinavimas prieš pasiutligę. Jei vakcinuota motina, jie tą imunitetą išlaiko, gauna per pieną. O po to reikia vakcinuoti dar kartą. Visos kitos vakcinos yra skirtos apsaugoti nuo kitų ligų. Dar suduodami vaistai nuo kirminų. Kaip jau sakiau – save gerbiantis veisėjas pasirūpina, kad šuniukas ne tik būtų sveikas, bet dar ir ateityje nekiltų problemų. Jei žmonės pirktų šunis iš oficialių veislynų, tokių skelbimų internete nebūtų, arba nelabai kas jais domėtųsi“, - apie pardavimui paruoštus mažylius pasakojo G. Blekaitis.

Lietuvos kinologų draugijos prezidentė Ramunė Kazlauskaitė tikino, kad toks veisėjas greičiausiai nėra kinologų draugijos narys ir daro „komerciją“.„Kartais veisėjai tiesiog „padaro paslaugą“ pirkėjams, parduodami šuniukus be dokumentų, nes juos pagaminti – neva labai brangu. Kadangi už makaronų karstymą niekas negali nubausti, vadinasi, tai teisėta ir leidžiama. Tai nebent pačių pirkėjų problema, nes jie savo noru nusiperka „dvarnių“ už didelius pinigus. Esu girdėjusi vieną „protingą“ veisėją sakant: „Nusipirkote šunį, ir tai jau nebe mano problema“, - su karčia ironija kalbėjo R. Kazlauskaitė.

Kinologė teigė, jog jei jau iš veisėjų pusės pasigirsta klausimas: „Ar jums reikia tų dokumentų?“ didelė tikimybė, kad jų tiesiog nėra. Ji perspėja, jog teiginiai, kad šuniukas su dokumentais kainuoja dvigubai brangiau, o be dokumentų šunelis – lygiai toks pats tik „neparodinis“, tėra smegenų pudrinimas.

Dokumentų kainos nėra kosminės

„Dokumento kaina – paties dokumento – yra nuo 20 iki 50 litų. Išimtiniais atvejais – draugijoje toks buvo vienas per šešerius metus – gali kainuoti iki 500 litų. Čia tuo atveju, jei nė vienas iš tėvų nėra nuvestas į parodą. Tuomet daromas specialus aprašymas ir gaunama išvada, kad pagal požymius šiuos šunis galima veisti“, - dėstė R. Kazlauskaitė.

Taigi akivaizdu, kad dokumentai tos pačios vados šuniukų kainai neturi ženklios įtakos.

„Žmonės gali pas mus pasitikrinti, ar yra toks veisėjas ir ar užregistruotas toks veislynas. Netgi patikrinti, ar tokią ir tokią dieną konkrečiai pas tą veisėją gimė ši vada. Bet jei mums sakys, kad kažkur Kauno rajone ar Vilniaus kokioje gatvėje gimė šuniukai tai mes nieko nenustatysime. Registro pagal adresą mes neturime, veisėjus skirstome tik pagal vardus ir pavardes, o šunis – pagal kilmės dokumentų numerį. Tikrinti adresus ir kas juose gyvena, bei ką veisia, gali policija“, - kalbėjo LKD prezidentė.Akivaizdu, jog didžiausi šalies veislynai, išvardyti šioje nuorodoje, skelbia ne tik šeimininkų vardus ir pavardes, tačiau ir laikomus šunis bei visus jų turimus titulus.

Renkantis draugą 10-čiai ar 15-ai metų į priekį, pravartu bent savaitę praleisti renkant visą įmanomą informaciją apie jo priežiūrą, o su nusižiūrėto veislyno šeimininkais, kaip teigė vienas šunų augintojas, „išgerti ne vieną litrą arbatos“.

Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacija žada pateikti poįstatyminių teisės aktų projektų, kurie įvestų šiokias tokias taisykles prekybai gyvūnais. Tokius aktus bus galima kurti tuomet, kai politikai apsispręs dėl naujojo Gyvūnų gerovės įstatymo.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių