N.Maliukevičius: „Tarptautiniai nesusišnekėjimai – vis aktualesni globalioje viešoje erdvėje“

Aristotelis vadino politiką „menu valdyti valstybę“. Šiandien šis menas virto tam tikru amatu. Išmanantys politinio mokslo subtilybes, verti ypatiingos pagarbos.

Vienas tokių žmonių, pasiryžusių nagrinėti politinius Lietuvos ir pasaulio procesus, yra VU TSPMI mokslo darbuotojas dr. Nerijus Maliukevičius.

VU interneto svetainės „Pokalbiams rektorato koridoriuose“ jį sustabdė Viktoras Denisenko.

– Nerijau, kodėl pasirinkai būtent politikos mokslus?

– Esu užaugęs humanitarų šeimoje, tiek mano tėvas, tiek mama – filologai. Jie irgi yra baigę Vilniaus universitetą. Tad man ta humanitarinė-socialinė sritis atsirado natūraliai. Stodamas į universitetą rinkausi taip dviejų krypčių – teisės ir politikos mokslų. Galiausiai pasirinkau politikos mokslus ir esu tuo patenkintas. Kai stojau, buvo savotiški reformų laikai, mūsų valstybė stojosi ant kojų ir buvo įdomu pasižiūrėti, kokia kryptimi tos reformos vyksta, ar diegiami vakarietiški modeliai, principai, idealai yra tinkami pritaikyti Lietuvoje.

– Tavo daktaro disertacija vadinasi „Rusijos informacijos geopolitikos potencialas ir sklaida Lietuvoje“ – kodėl pasirinkai tokią temą?

– Sakyčiau, pasirinkimas visada būna labai subjektyvus. Yra toks banalus kriterijus – ar įdomu, ar neįdomu tau, kaip mokslininkui, nagrinėti tą temą? Šiuo atveju mane labai domino, kodėl Lietuvos ir Rusijos tarpusavio santykiai, kurie pirmajame etape buvo ganėtinai kaimyniški ir geri, staiga informacinėje erdvėje pakrypo į konfliktinę pusę.

Kur to priežastis? Manau, kad būtent noras rasti atsakymą į šį klausimą ir pastūmėjo mane formuluoti sau tokias mokslines užduotis. Bandžiau suprasti, ar tos informacinės kolizijos yra atsitiktinės, ar tai politikos padarinys, ar tai daro įtaką visuomenės nuomonei.

Manau, kad VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas suteikė man visus reikiamus akademinius įrankius, kurie leido rasti atsakymus į daugumą šių klausimų. Tačiau, pabaigęs disertaciją, visada supranti, kad neatsakytų klausimų yra dar daugiau, pamatai kryptis tolimesniems tyrimams. Dabar aš tai ir darau – bandau ieškoti atsakymų į likusius neatsakytus klausimus.

– Kursai, kuriuos tu dėstai – kuo jie svarbūs?

– TSPMI yra anglakalbė studijų programa, vadinama „War and peace studies“ (Karo ir taikos studijos). Į ją priimami tiek lietuviai, tiek studentai iš užsienio. Ją taip pat renkasi gana daug pagal ERASMUS mainų programą pas mus atvykusių studentų. Pagal šią programą aš skaitau du kursus – vienas vadinasi „Media in conflict“ (Žiniasklaida karinių konfliktų metu), kitas – „Crosscultural communication and conflict management“ (Tarpkultūrinė komunikacija ir konfliktų valdymas). Pirmame minėtame kurse mes su studentais bandome analizuoti, kaip žiniasklaida skatina konfliktus ar, atvirkščiai, gali padėti juos išspręsti. Iš tikrųjų žiniasklaida šiuolaikiniame moderniame pasaulyje tikrai gali tapti savotišku katalizatoriumi ar ta „paskutine žiežirba“, nuo kurios įsiliepsnoja konfliktas. Ji yra svarbi ir siekiant taikos, nes be tos viešosios politikos, be žiniasklaidos dalyvavimo taika gali būti sunkiai pasiekiama. Ne mažiau svarbus yra tarpkultūrinės komunikacijos ir konfliktų valdymo klausimas.

Pastaruoju metu pastebima labai įdomi tendencija – tarpkultūriniai nesusišnekėjimai tampa vis aktualesni, nes mes gyvename globalioje viešoje erdvėje, o tai reiškia, kad vienoje kultūrinėje ar religinėje terpėje išsakytos mintys išsiveržia už šios terpės ribų, tampa globaliomis. Jas staiga pradeda interpretuoti visai kitos kultūros, kitų religinių nuostatų bendruomenės ir iš to kyla konfliktai. Kaip pavyzdį galima pateikti Danijos karikatūrų istoriją, kai žodžio laisvės principas Danijoje tapo konflikto islamo pasaulyje priežastimi. Lygiai taip pat popiežiaus Benedikto XVI kalba Vokietijoje, kuri buvo pasakyta teologinei bendruomenei, staiga tapo globalaus konflikto ir ryškių reakcijų priežastimi. Aš manau, kad tai yra svarbu ir Lietuvai. Mes turime savo atsakomybės dalį Afganistane. Galime prisiminti tą atvejį, kai ten, deja, žuvo mūsų karys. Jis žuvo per neramumus, kurie prasidėjo po gando, kad kitoje, ne mūsų, bazėje buvo išniekintas Koranas. Visa tai iliustruoja, kaip religiniai ar kultūriniai reiškiniai gali tapti karštų konfliktų priežastimi.

– Ar tau patinka dirbti su studentais?

– Labai patinka. Tam yra ir savotiškas egoistinis paaiškinimas – dirbdamas su studentais gali diskusijoje su jais patikrinti savo tyrimus, apmąstymus ar teiginius. Jų klausimai, jų kritinės interpretacijos yra labai naudingos tau pačiam ir kaip dėstytojui, ir kaip mokslininkui. Kai kuriais atvejais seminaro metu galima net modeliuoti mažos apimties tyrimus ir taip tikrinti tam tikras teorijas. Be to, mūsų studentai yra labai aktyvūs ir kritiški, tai džiugina. Taip pat smagu, kad dabar Vilniaus universitete mes sulaukiame vis daugiau studentų iš užsienio. Aš tai vertinu kaip naudą tiek mūsų studentams, tiek mokslininkams, nes užsienio studentai priverčia mąstyti ne lokaliai, o globaliai. Tai yra savotiškas iššūkis – tu turi pateikti medžiagą kitos sąmonės ar kitos kultūros žmonėms, tikrini savo teorijas ir teiginius ne tik Lietuvos lygiu, o platesnėje – globalioje – erdvėje. Aš tikiuosi, kad ateityje mes Vilniaus universitete sulauksime ne tik daugiau užsienio studentų, bet ir daugiau užsienio dėstytojų. Aš manau, jog yra labai svarbu, kad mes atrastume vis daugiau partnerių ir kolegų užsienyje, kurie atvyktų ir pas mus pasidalyti savo idėjomis. Mums būtina išsiveržti iš mūsų kartais pernelyg lokalių tyrimų ir diskusijų į platesnius vandenis, nes dažnai tavo tyrimų kryptys yra susijusios su klausimais, kurie rūpi ir kitų universitetų mokslininkams. Sugebėjimas bendradarbiauti ir kooperuotis visada leidžia pasiekti geresnius rezultatus.

– Papasakok apie tavo vadovaujamą Europos integracijos studijų centrą.

– Šis centras buvo įsteigtas Vilniaus universiteto iniciatyva kartu su Užsienio reikalų ministerija. Mes turime gana senas tradicijas. Centras veikia nuo 1995 m., jo pirminis uždavinys buvo analizuoti integracijos į Europos Sąjungą problematiką. Buvo nagrinėjama, kokie padariniai gali būti Lietuvai įvedant europietiškus standartus, kokios reformos turi būti sparčiausiai vykdomos ir pan. T. y. pirmas mūsų centro gyvavimo etapas buvo skirtas būtent Lietuvos visuomenės pasiruošimui integruotis į Europos Sąjungą. Tuo metu centrui vadovavo Gediminas Vitkus – žymus Vilniaus universiteto dėstytojas ir Europos integracijos ekspertas. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą 2004 m. iškilo natūrali dilema: ką institutui veikti toliau? Buvome sukaupę daug žinių, daug naudingos patirties, ja ir nusprendėme pasidalyti su mūsų kaimynėmis, kurios šiandien siekia tų pačių tikslų, kaip ir mes prieš dešimt metų. Dabartinė centro veikla yra nukreipta į tai, kad patirtis, kuri įgyta mūsų čia, Lietuvoje, būtų pristatyta ir toliau plėtojama bei analizuojama Moldovoje ir Ukrainoje. Mes iš esmės siekiame padėti šių šalių akademinėms bendruomenėms, jų politinių partijų atstovams suvokti, kokį kelią nuėjo Lietuva. Siekiame, kad jų visuomenės mokytųsi iš mūsų klaidų ir jų pasirinkta kryptis į Vakarų struktūras, jų kelias į Europos Sąjungą būtų sklandesnis ir lengvesnis.


Dosjė

VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Tarptautinių santykių katedros mokslo darbuotojas.

Europos integracijos studijų centro direktorius.

2008 m. apgynė VU TSPMI disertaciją daktaro laipsniui gauti. 2009 m. LJMS apdovanotas kaip geriausios humanitarinių ir socialinių mokslų srities disertacijos autorius.

Knygų „Informacinio karo koncepcija: JAV ir Rusijos požiūriai“ ir „Rusijos informacijos geopolitikos potencialas ir sklaida Lietuvoje“ autorius. 



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių