Žmogaus plaukuotumo mįslė: kodėl netekome kūno plaukų?

Priešingai negu įvairių rūšių šimpanzių ir kitų primatų, didžioji dalis mūsų odos yra niekuo nepridengta. Taip mes evoliucionavome. Nors turėti kailį būtų visai patogu: jis pridengtų ir šitaip apsaugotų odą, o tam tikrose situacijose praverstų ir kaip maskuotė. Taigi kyla klausimas – jei jau kailis toks naudingas, kodėl mes jo atsikratėme?

Ch. Darwinas irgi domėjosi žmogaus plaukuotumu

Charles’as Darwinas buvo pirmasis, mėginęs įtikinti visuomenę, kad žmogus kilęs iš beždžioniškos išvaizdos protėvio. Jis taip pat siekė rasti atsakymą į klausimą, kodėl mes tokie neplaukuoti.

Savo veikale „Žmogaus kilmė“ (angl. The Descent of Man) Ch. Darwinas rašė, esą niekas negalėtų pamanyti, kad žmogaus odos plikumas galėtų būti jam kaip nors naudingas; todėl, pasak jo, negali būti, kad žmogaus kūnas nupliko paprasčiausiai vykstant gamtinės atrankos procesui.

Garsiojo gamtininko nuomone, daugumą savo plaukų mes praradome dėl savo seksualinių pasirinkimų: buvome linkę rinktis beplaukius partnerius, taigi pamažu plikumas tapo mūsų bruožu.

Kada žmogaus protėviai pradėjo plikti?

Prieš keletą milijonų metų Žemėje gyveno kelių rūšių žmoginės beždžionės – hominini. Viena iš jų – 3,2 mln. metų senumo Australopithecus afarensis rūšies fosilijų grupė, pavadinta bendru pavadinimu „Lucy“.

Hominini genties individai buvo panašūs į beždžiones. „Lucy“ atstovai savo išvaizda labai priminė šimpanzes, tačiau, skirtingai negu pastarosios, jie vaikščiojo ant užpakalinių galūnių ir turėjo kiek didesnes smegenis. Jų odos pavyzdžių neišliko, tačiau manoma, kad ji buvusi padengta kailiu.

Prieš du–tris milijonus metų mūsų protėviai ėmė kurtis mažiau medžiais apaugusiose vietovėse. Taigi vis daugiau laiko jie praleisdavo saulėkaitoje. Panašiu laiku jie pradėjo medžioti, taigi ir valgyti daugiau mėsos. Atvirose vietovėse medžiojamų gyvūnų galima aptikti kur kas daugiau, rašo M. Hogenboom.

Taigi, žmogaus nuplikimą galima aiškinti jo protėvių persikėlimu gyventi į atviresnes vietoves.

Kaip mūsų protėviai išvengė perkaitimo?

Pažymėtina ir tai, kad hominini genties atstovai jau galėjo nubėgti ilgus atstumus. Vadinasi, stambius medžiojamus gyvūnus jie galėdavo paprasčiausiai užvaikyti, kol tie išsekdavo. Tačiau toks užsiėmimas veikla kėlė didelį perkaitimo pavojų. Kad neperkaistų, medžiotojai turėjo daug prakaituoti, taigi tai buvo dar viena priežastis netekti kūno plaukų.

Būdami tokie plaukuoti kaip šimpanzės, hominini genties atstovai nebūtų pajėgę susidoroti su vidudienio saulės kaitra. Neturėdami galimybės medžioti ar pašarauti, jie būtų buvę priversti tūnoti pavėsyje, švaistydami valandų valandas brangaus laiko. Šimpanzės dar ir šiais laikais prioritetą teikia atokvėpiui pavėsinguose miškuose.

Ankstyvieji žmonės jau galėdavo daugiau laiko skirti fiziniam darbui, nes prakaituodami gebėjo „atsikratyti“ šilumos pertekliaus.

„Galimybė visą vidudienį skirti medžioklei, maisto ar net partnerių paieškoms, taip pat kovai su priešais jiems buvo didis pasiekimas, – teigia Oksfordo universiteto tyrėjas Tamas Davidas Barrettas. – Sugebant prakaituoti, tai daryti galima. Tačiau, kad galėtų prakaituoti, individas turi būti praktiškai beplaukis. Taigi, prakaituoti yra naudinga – atitinkamai naudinga ir neturėti kūno plaukų.“

Žurnalistė tęsia analizę ir nurodo, kad, gebėdami prakaituoti, beplaukiai mūsų protėviai ne tik galėjo daugiau laiko skirti medžioklei ir maisto paieškoms, bet ir pasirinkti maistingesnį, kokybiškesnį ir daugiau energijos suteikiantį maistą, o tai turėjo reikšmingos įtakos mūsų smegenų vystymuisi.

Šiandien žmogus yra labiausiai prakaituojantis primatas. Žmogus turi iki penkių mln. prakaito liaukų, vadinamų ekrininėmis liaukomis. JAV Pensilvanijos valstijos universiteto antropologės Ninos Jablonski teigimu, žmogaus prakaito liaukos per dieną išskiria iki 12 litrų medžiagos.

Plaukų netekimo ir tapsmo dvikoju ryšys

Vertikali žmogaus laikysena taip pat reikšmingai pasitarnavo žmogui persikėlus gyventi į atviresnes, labiau saulėtas vietoves.

Gebėjimas vaikščioti vertikalioje padėtyje, o vėliau ir bėgioti, padėjo žmogui ne tik medžioti, bet ir pasprukti nuo plėšrūnų. Taigi su plaukų netekimu gali būti susijusi ir ši žmogaus ypatybė.

„Kuo individas mažiau plaukuotas, tuo daugiau galimybių jis turi kaip dvikojis, o kuo daugiau laiko jis praleidžia ant dviejų kojų, tuo naudingesnis jam tampa plaukų netekimas, – samprotauja T. Davidas Barrettas. – Veikiausiai šios dvi ypatybės vystėsi lygiagrečiai.“

Homo erectus atsirado prieš maždaug 1,8 mln. metų. Jų stovėsena jau buvo vertikali, o smegenys – didesnės nei jų protėvių. Tai buvo pirmieji ankstyvieji žmonės, emigravę iš Afrikos žemyno, ir manoma, kad jie gali būti tiesioginiai mūsų protėviai.

Kodėl nesušalome netekę plaukų?

Remiantis viena plačiai aptarinėjama hipoteze, kurią pirmąkart iškėlė Harvardo universiteto bendradarbis Richardas Wranghamas, ruošti šiltą maistą hominini genties atstovai pradėjo prieš maždaug du milijonus metų. R. Wranghamas mėgino išsiaiškinti, kaip vystėsi šios genties atstovų smegenys, tačiau jo spėjimai taip pat paaiškintų ir tai, kaip mūsų protėviai, neturėdami kailio, ištverdavo šaltas naktis.

T. Davidas Barrettas nurodo, kad, jei hominini genties atstovai valgė šiltą maistą, tai veikiausiai naudojosi ugnimi. Gebėdami įžiebti ir išsaugoti ugnį, jie galėjo ne tik geriau maitintis, bet ir šiltai miegoti.

Vis dėlto, ši mintis pasitvirtintų tik tuo atveju, jei šilto maisto ruošyba išties yra tokia sena, kaip spėja R. Wranghamas. Nėra jokių archeologinių įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti hipotezę, kad ugnis buvo naudojama jau prieš du milijonus metų. Remiantis 2016 m. kovo mėn. paskelbto tyrimo duomenimis, šilto maisto gaminimas paplito tik prieš 500 tūkst. metų.

Poreikiu prakaituoti pagrįsta hipotezė kol kas yra pagrindinis paaiškinimas, kodėl netekome kūno plaukų.