Skaitmeninis piratavimas: sekti ir bausti ar ieškoti kitų kovos būdų?

Pagrindinė skaitmeninė piratavimo priežastis yra patogumas – šimtą kartų paprasčiau įrašą parsisiųsti, negu ieškoti, kur nusipirkti, LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto verslo ekonomikos ir vadybos mokslų daktaras Marius Akulavičius. „Bet, jei pateiksi patogią ir iš pradžių nemokamą sistemą (tokią, kaip „Spotify“), paskui, jeigu ji patiks, vartotojas bus labiau linkęs mokėti už tam tikras papildomas paslaugas, pavyzdžiui, už geresnę garso kokybę, galimybę turėti asmenines kūrinių kopijas“, – įsitikinęs disertacijos „Skaitmeninio piratavimo valdymas kūrybinio turinio industrijoje“ autorius.

Jo teigimu, vartotojas jau įpratęs visą skaitmeninio turinio produkciją gauti už dyką ir taip yra visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje. Be to, pabrėžia M. Akulavičius, dabartinės priemonės, skirtos kovoti su piratavimu, yra neveiksmingos, todėl būtina ieškoti alternatyvių būdų: „Kaip parodė daugelio šalių pavyzdžiai, uždrausti piratavimą ir sekti vartotojus būtų žmogaus teisių pažeidimas. Kartu iškyla kitas klausimas – ar valstybės išlaidos, gaudant piratus, atpirktų žalą, kurią patiria autoriai.“

– Kas yra skaitmeninis piratavimas?

– Skaitmeninis piratavimas yra skaitmeninio turinio produktų, kurie yra informacinėje erdvėje, siuntimasis, naudojimas ir dalijimasis be teisėto autorių sutikimo. Vadinasi, jei vartotojas parsisiunčia, platina ir klauso, jis – skaitmeninis piratas. Tačiau kai didžėjus parsisiunčia muzikos ir paleidžia klube, tai jau komercinė veikla, o ne skaitmeninis piratavimas. Arba, kaip būdavo anksčiau, kai įrašinėdavo ir pardavinėdavo turguje diskus, tai – padirbinėjimas. Skaitmeninį piratavimą reikia suvokti kaip vartotojų veiksmą, kuris neatitinka autorinių teisių įstatymo.

– Koks yra skaitmeninis piratas?

– Dažniausiai tai jaunas vyras, gaunantis vidutines arba aukštesnes pajamas, paprastai įgijęs aukštesnį išsilavinimą, nes skaitmeninis piratas turi turėti tam tikrą supratimą apie informacines technologijas. [...] Tačiau labai dažnai galima daryti prielaidą, kad tie vartotojai kada nors pasieks tam tikrą ribą, kai jiems bus nebeįdomu piratauti, todėl jie pradės pirkti, nes jų finansinės galimybės irgi išaugs.

– Koks skaitmeninio piratavimo Lietuvoje mastas?

– Tiksliai pasakyti labai sunku, bet [...], pagal mano tyrimą, 70 proc. vartotojų klausosi arba atgamina. Tačiau yra daug tyrimų ir visų metodika truputėlį skiriasi, tad skaičius – 50–70 proc. „Linkomanijoje“ yra per 100 tūkst. užsiregistravusių vartotojų. Jei sakysime, kad vienas vartotojas yra vienas šeimos ūkis, pamatysime, kad „Linkomanijoje“ užsiregistravusi ir dalyvauja nemaža dalis Lietuvos.

– Kokie duomenys vyrauja – muzika, filmai? Ką rodo statistika?

– Statistikos šiuo atveju nėra, bet „Linkomanijoje“ yra viskas: muzika, garso knygos, filmai, kompiuterinė programinė įranga, žaidimai ir knygos. Vartotojas jau įpratęs visą skaitmeninio turinio produkciją gauti praktiškai už dyką. Kai galima gauti greitai, kai Lietuvoje interneto ryšys vienas geriausių pasaulyje, kai yra pasiūla, kam vartotojui pirkti, jei galima gauti už dyką. Taip yra visame pasaulyje, tik, žinoma, besivystančiose valstybėse piratavimo lygis daug aukštesnis negu išsivysčiusiose.

Lietuva į piratavimą žiūri pro pirštus, nes įstatymų bazė ir autorių apsauga lyg numatyta, bet aktyvių veiksmų kaip ir nėra. Tačiau, jeigu ir būtų, būtų labai sudėtinga, nes, kaip parodė daugelio šalių pavyzdžiai, uždrausti piratavimą ir sekti vartotojus būtų žmogaus teisių pažeidimas. Kartu iškiltų kitas klausimas – ar valstybės išlaidos, gaudant piratus, atpirktų žalą, kurią patiria autoriai.

– Kokias šalis, kurios pradėjo geriau suvaldyti skaitmeninį piratavimą, galima išskirti?

– Geriausiai valdoma JAV, Vokietijoje, Šveicarijoje. Ten, kur vartotojų ekonominis lygis aukštesnis, žmonės labiau linkę pirkti produktą. O Kinijoje, Rusijoje, kur vartotojų asmeninės lėšos ir valstybinė apsauga gana nedidelė, žmonės tikrai bus labiau linkę piratauti.

Reikia išskirti tai, kad atsiranda pokyčių: prieš mėnesį ar du „Spotify“, „Apple Music“ ėmė teikti naują paslaugą – nebūtina per „iTunes“ siųstis dainų, nes visą mėnesį už 10 dolerių gali klausytis muzikos su tam tikrais priedais. Tai įrodo, kad nueinama nuo griežto skaitmeninio piratavimo valdymo, nes rezultatai nėra patenkinami, ir siekiama duoti vartotojui kitokių veiklos metodų: pavyzdžiui, patogiau naudotis „Spotify“, negu siųstis dainas iš „Linkomanijos“, kurioje gana didelė netvarka.

– Visai neseniai atlikėja Taylor Swift „iTunes“ paprašė mokėti atlikėjams už naudojimąsi netgi bandomąja versija. Kaip manote, ar tai buvo didelis ir svarus žingsnis?

– Amerikos atlikėjams labiausiai rūpi Amerikos rinka. Kadangi tai paleido „Apple“, kuri gauna labai didelį pelną, T. Swift ir pasinaudojo ta situacija: jūs darote verslą, tad nedalinkite mano produkto už dyką. „Spotify“ kiekvienais metais patiria spaudimą panaikinti galimybę klausytis nemokamai. Reikia suprasti, kad vartotojas ne visą laiką nori mokėti – jeigu jis produkto negaus už dyką, paprasčiausiai neklausys. [...]

– Koks vartotojų požiūris į skaitmeninį piratavimą Lietuvoje ir kodėl jie nesirenka mokėti?

– Didžiausia priežastis – patogus vartojimas: šimtą kartų paprasčiau įrašą parsisiųsti iš „Linkomanijos“. Bet, jei vartotojui pateiksi patogią ir iš pradžių nemokamą sistemą (tokią, kaip „Spotify“), paskui, jeigu ji patiks, vartotojas bus labiau linkęs mokėti už tam tikras papildomas paslaugas, pavyzdžiui, geresnę garso kokybę, galimybę turėti asmenines kūrinių kopijas.

– O kiek apklaustųjų sako, kad perka turinį?

– Kadangi 70 proc. piratauja, apie 30 proc. labiau žiūri į perkamą turinį. Bet, atlikus kitą apklausą ir panagrinėjus išlaidas, turbūt paaiškėtų, kad didžioji tų 30 proc. dalis klausosi radijo ir iš tikrųjų labai mažai perka. Kita vertus, reikia žiūrėti į papildomas prekes – tarkim, koncertas yra potyris, kurio nenukopijuosi į skaitmeninę erdvę. Tad gal geriau vertinti muziką kaip nemokamą programą, nes vartotojai klausosi ir apie tave sužino, o pinigus susirinkti per koncertus.